2018 06 25
Kas laukia Lietuvos 2014 m. ir vėliau

andrius_kubilius_naujausiaPasibaigė vieneri metai, prasideda nauji. Politikams kyla natūralus klausimas – kaip vertinti pasibaigusius metus ir ko tikėtis ateinančiais?

Kokios tendencijos išryškėjo per pirmuosius šios Vyriausybės veiklos (ar neveiklos) metus? Ką pirmieji metai gali pasakyti apie likusius šio Seimo kadencijos metus iki pat 2016-ųjų?

Valdžia, veikianti pagal Niutono Inercijos dėsnį

Ką pamatėme per 2013-uosius? Viena vertus, akivaizdu: turime nieko neveikimo Vyriausybę. Tačiau, kita vertus, rinkėjai siunčia savotišką signalą – jiems patinka tokia nieko neveikimo valdžia. Nieko neveikdama nei ką nors labai pagerina, nei ką nors labai pablogina. Gerų žinių ekonomikoje, Lietuvai dinamiškai išėjus iš krizės, užtenka, kad žmonės būtų patenkinti šia valdžia, nors ta valdžia ir nėra tų gerų žinių priežastis.

Žvelgiant į 2014-uosius ir toliau, iki pat 2016-ųjų, galima padaryti paprastą išvadą apie tai, kas mūsų su tokia valdžia laukia ateityje, – garantuota stagnacija. Fizikai tokiai stagnacijai apibūdinti pasitelktų pirmąjį Niutono dėsnį, arba kitaip vadinamą Inercijos dėsnį: tas, kas judėjo iki šios valdžios atsiradimo, – judės ir toliau; kas stovi ir nejuda, – nejudės. Ir taip bus iki pat 2016-ųjų, deja…

Tai nereiškia, kad viskas bus tik labai blogai. Euras bus įvestas (nepaisant „cirkų“ Seime), laidai bus nutiesti, terminalas pastatytas, nes judėjo iki šios Vyriausybės, judės ir toliau.

Tačiau atominė elektrinė, kaip sustojo po referendumo 2012 metais, taip ir nejudės; elektros sistemų sinchronizacija – ir 2016 metais bus ten pat, kur buvo palikta 2012-aisiais; greitasis „Rail Baltic“ traukinys liks „Lietuvos geležinkelių“ įgeidžių įkaitu ir niekur toliau Kauno nejudės, nes politinės valios ir lyderystės naujiems žingsniams į priekį nebus surasta.

Visa valdžios ekonominė politika susikoncentruos vien tik į tariamai dramatiškas diskusijas dėl minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo ir kiekvieną kartą racionaliai padidinus MMA, tai bus demonstruojama kaip didvyriškas pasiekimas, kad „protingasis“ Premjeras atlaikė „kvailas“ Seimo Pirmininkės užgaidas. Ekonominė politika dar apims ir neribotą džiūgavimą natūraliai didėjančiu renovuotų namų skaičiumi. Tačiau nei inovacijų politikos, nei investicijų pritraukimo, nei valstybinių įmonių valdymo pertvarkos, nei kokių nors kitų naujų ambicijų iš šios valdžios negirdėsime ir nepamatysime.

Tokia stagnacijos perspektyva per pirmuosius šios Vyriausybės veiklos metus yra tvirtai įbetonuota ir jos jokia opozicijos kritika nebepakeis. Atskirų tariamos veiklos epizodų ar neveikimo atspalvių kritiškas nagrinėjimas turės vis mažiau prasmės, ir vis labiau nuvils pačius kritikuotojus.

Todėl šioje metų sandūroje ir kyla klausimas, kodėl gyvename tokį keistą laikotarpį – po krizės valstybės ekonominiai, finansiniai reikalai nėra blogi, atrodo, būtų galima sau kelti naujus didesnius spartesnės europietiškos gerovės uždavinius, bet valstybės gyvenimas vis labiau sukasi tuščiomis apsukomis. Sąjūdžio laikais jaustas bendrystės jausmas, bendro rūpesčio, bendro reikalo jausmas lieka tik kaip gražus nostalginis prisiminimas.

Vis labiau greitėjančioje interneto ar „Facebook“ informacinėje karuselėje politikai nebesugeba ne tik komunikuoti, bet ir plėtoti gilesnės politinės idėjos, brėžti naujos tautinės ambicijos ar perspektyvos. Visos pastangos pasiekti platesnių nacionalinių susitarimų dėl ilgalaikių raidos krypčių ar pažangos strategijų paskęsta biurokratiniuose stalčiuose, iš kur visada pasigirsta tas pats klausimas – o kam to reikia, rinkimus juk galima laimėti ir be to…

Šiandieninė stagnacija yra tik aštresnis simptomas tos ligos, kuri yra apėmusi lietuvišką politikos ir platesnį valstybės gyvenimą. Todėl matant neišvengiamą šios stagnacinės ligos tęsinį iki pat 2016-ųjų, šiandien verta kelti klausimus, kurie leistų pasveikti nors po 2016-ųjų.

Klausimų, į kuriuos reikia rasti atsakymus, yra daug, bet juos galima sugrupuoti į du esminius klasikinius klausimus: kas dėl to kaltas ir ką reikia daryti?

Taigi iš pradžių – kodėl iki 2016 metų esame pasmerkti stagnacijai?

Tai turi tris esmines priežastis.

KAS KALTAS? 

Narystės ES dešimtmetis ir natūralus nacionalinės politikos nuskurdimas

Šiais metais švęsime narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO dešimtmetį – tai milžiniškų pokyčių ir milžiniškos sėkmės dešimtmetis.

Per šiuos dešimt metų išmokome neblogai suktis Briuselio koridoriuose, net ir pirmininkauti sugebėjome (šlovė mūsų biurokratijos europietiškajai daliai), neprisidarydami didesnės gėdos.

Tačiau kartu išryškėjo nenumatyti narystės ES paradoksai. Vienas labiausiai išryškėjusių bruožų – savarankiškos politinės minties atrofija, vedanti į pasitenkinimą nieko neveikimu, į rimtos valstybinės politikos nuvertėjimą ir valstybinio lygmens populizmo plėtrą.

Visa tai todėl, kad vis daugiau tradicinių politinių galių koncentruojasi Briuselyje, kur iš nacionalinių sostinių palaipsniui vis labiau persikelia fiskalinės, ekonominės ir net bankinės politikos reikalai. Tai nacionaliniu lygmeniu padeda apsisaugoti nuo „gražulėjimo“ nesąmonių biudžeto, fiskalinės ar ekonominės politikos reikaluose. Rinkėjai gali rinkti į Seimą juokdarius, ministrais gali būti supratimo apie savo sritį neturintys prašalaičiai, Seimo Pirmininkė gali „cirkintis“, kad euro įvedimas lietuviams reikš badą, tačiau valstybė vis tiek kažkaip juda į priekį, nes yra išmokusi tvarkingai įgyvendinti ES direktyvas, ir tai mus pačius apsaugo nuo „tautinių“ nesąmonių.

Lietuvos politinė tradicija vis dar labai jauna ir nesusiformavusi. Kaip ir bet kokia žmonių veikla stiprėja nuo patirties, taip ir politinė tradicija stiprėja tada, kai yra išbandoma vis naujomis atsakomybėmis.

Kaip sako sociologijos akademikai, bet koks žmogiško ryšio darinys, prarasdamas savarankiškos atsakomybės sritį, paprasčiausiai silpnėja ir apmiršta. Taip XX amžiuje buvo stebimas nuolatinis šeimos ryšio silpnėjimas, nes valstybė ant savo pečių nuolat periminėjo vis daugiau atsakomybių, kurios iki tol tradiciškai priklausė šeimai – socialinės rūpybos senatvėje ar ligos atveju, vaikų auklėjimo funkcijas iš šeimos nuosekliai ant savo pečių vis labiau krovėsi valstybė, ir kai šeimai liko vis mažiau atsakomybių, vis mažiau liko ir šeimos.

Taip ir su lietuviška nacionaline politika. Briuseliui perimant vis daugiau biudžetinių, fiskalinių, ekonominių reikalų į savo rankas, Lietuvos politikoje nebelieka politikos.

Ir taip yra ne todėl, kad Briuselis blogai daro, jog daug svarbių reikalų perima į savo rankas, priešingai – kai kuriuos dalykus galėjo ir anksčiau perimti, gal ir dabartinė krizė nebūtų buvusi tokia skausminga. Lietuvos politika nyksta ir atsiranda vis daugiau stagnacijos požymių, nes į kitas politikos sritis per šiuos dvidešimt metų nacionalinė politika silpnai buvo ir išsiplėtojusi.

Lietuvos politikai iki šiol taip ir neišmoko racionaliai svarstyti nacionalinio saugumo reikalų, minkštųjų grėsmių prevencijos, nemoka susitarti dėl svarbiausių energetikos projektų, ir bet koks „rosatomas“ sugeba užpainioti Lietuvos partijas ir lietuviškus ekspertus savo „žavesio“ voratinkliais. Todėl rimtai ir racionaliai nesvarstant šių ir kitų panašių dalykų, kurių nereguliuoja Briuselio direktyvos, o kitose srityse tiesiog paklusniai įgyvendinant reikalingas ir privalomas ES direktyvas, Lietuvos politika ir visas valstybės gyvenimas susiveda tik į naujus Petro Gražulio „gražulizmus“ ir naujas Loretos Graužinienės šukuosenas.

Nuo tokios pseudopolitikos BVP augimas nei lėtėja, nei greitėja, nedarbas ir taip mažėja „nepaisant Vyriausybės pastangų“, o rinkėjams toks valstybės „depolitizavimas(is)“ visai patinka, nes nekelia jokio galvos skausmo ir neverčia apie ką nors galvoti. Žmonėms rūpesčių ir taip pakanka, todėl kai atsiranda Vyriausybė, kuri tiesiog atsiduoda tai valstybės depolitizavimo srovei ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, žmonėms bent jau iš pradžių tai tikrai nekelia susirūpinimo. Tą ir atspindi nieko neveikimo populiarumas ir reitingai.

Bet atsakingiems politikams tokios tendencijos turėtų kelti susirūpinimą. Nes tai, kas šiandien patinka rinkėjams, nebūtinai yra gerai valstybei. Valstybė, be nacionalinės politikos gebėjimų, be nacionalinės politikos kompaso, – tai tas pats kaip laivas be jūrinių žemėlapių ir be kapitono. Be abejo, kai nežinai, kur nori atplaukti, kai kuriais atvejais lengviau, nes tada bet kuris uostas iki kurio atplauksi (jeigu atplauksi, neužplaukęs ant uolų) bus tinkamas uostas, ir galėsi sakyti, kad į jį ir norėjai atplaukti.

Mums Europos Sąjunga yra ne tik gausios finansinės paramos, teisingų direktyvų ir saugiklių, mus apsaugančių nuo mūsų pačių nesąmonių, sąjunga. Nes jeigu tik taip matytume šią sąjungą, tai galėtume ją patys sau pavadinti „tinginių sąjunga“, kai gali nieko neveikdamas, visai patogiai jaustis nuobodžia stagnuojančia provincija. Ši sąjunga mums yra ir milžiniškų galimybių sąjunga, kurias kol kas tyrinėja tik pavieniai mūsų piliečiai, nuklystantys laimės ieškoti į Londoną, Stokholmą ar Berlyną. Tuo tarpu tikros nacionalinės ambicijos, ko visa Lietuva turi pasiekti būdama šioje sąjungoje, dar vis nesigirdi. Toks klausimas nėra keliamas ir šiandieninei valdžiai jis tikrai nerūpi.

Tuo tarpu mūsų kaimynai estai, jų politikai labai paprastai yra suformulavę savo ambiciją ateinančiam ilgalaikiam laikotarpiui – patekti tarp penkių turtingiausių ES narių. Ir to nuosekliai siekiama, išnaudojant pirmiausia tas galimybes, kurias atveria Europos Sąjunga.

Vienintelis dalykas, kuris mus gali paguosti, kad net ir turint tokią valdžią, kokią šiandien turime, net ir dėl narystės ES nuosekliai atrofuojantis nacionalinės politikos gebėjimams, toks pat stiprus išlieka nekintantis lietuviškas tautinės ambicijos siekis – pasivyti ir pralenkti estus. Estams sąmoningai einant į priekį, gal ir mes, nors ir vėluodami, judėsime ta pačia kryptimi.

Kaip nebūtų keista, tai veikia – ir 2013 metai buvo tuo ypatingi, kad estus sugebėjome aplenkti pagal BVP vienam gyventojui dydį.

Kairieji be „draivo“

Antroji problema, kodėl valstybė „depolitizuojasi“, yra susijusi su šio laikmečio aktualija – tai kairiųjų politinio veikimo specifika ir tradicija. Nuo pat Brazausko ir Sąjūdžio laikų, kairieji buvo atsargios, neambicingos taktikos „stepas po stepo“ apologetai, ir niekada nedegė kokiomis nors nacionalinėmis ambicijomis ar strategijomis. Sąjūdžio dvasia – vesti, tempti, stumti Lietuvą į priekį buvo paveldėta dešiniųjų, kairieji tokio „draivo“ niekada neturėjo, tokia liga niekada nesirgo, nors raudonus kaspinėlius perkirpti, Lietuvai pasiekus naują tikslą, kairiesiems sekėsi ir jie tai mėgo.

Taip jau klostėsi visus du Nepriklausomybės dešimtmečius, kad dešinieji tais trumpais tarpais, kai būdavo valdžioje, – stūmė ir traukė Lietuvą į priekį, tiesė naujus bėgius. Tuo tarpu vėliau į valdžią sugrįždavę kairieji tais bėgiais lėtai, bet pavažiuodavo į priekį, pasigirdami, kad vis dar važiuoja, tačiau jokių naujų bėgių nebenutiesdavo.

Vėlgi tai pačiai Estijai, dėl jos kitokios demografinės sudėties ir to įtakos politinės sistemos raidai, per pastaruosius dvidešimt metų pasisekė tuo, kad Estijos valdžioje visus šiuos dvidešimt metų buvo partijos, kurios save laikydavo dešiniosiomis. Todėl Estija išvengė kairuoliškos stagnacijos laikotarpių, kurie Lietuvoje per tuos pačius dvidešimt metų užėmė ne mažiau kaip pusę viso laiko.

Pirmieji naujos valdžios metai akivaizdžiai įrodo, kad tokios lietuviškos kairiųjų taktikos sąmoningai ar nesąmoningai bus laikomasi ir visus šiuos ketverius metus, tiek, kiek šiai koalicijai gali tekti veikti. Todėl tai, kad per pirmuosius metus ši socialdemokratų Vyriausybė buvo objektyviai pakrikštyta „nieko neveikimo“ Vyriausybe yra dėsningas tos pačios kairiųjų tradicijos atspindys ir kokio nors kitokio veikimo iki pat 2016 metų Seimo rinkimų būtų naivu tikėtis. Net ir Prezidento rinkimai nedaug ką pakeis, nes pusiau prezidentinėje konstitucinėje sistemoje ambicingo Prezidento ir neambicingos valdančios koalicijos bei Vyriausybės kombinacija vis tiek dažniausiai baigiasi neambicinga šalies darbotvarke.

Todėl turime būti pasiruošę tam, kad nieko neveikimas bus permanentinis, nuolatinis šios valdžios bruožas iki pat 2016 metų Seimo rinkimų. Kritikuoti tai ir daug apie tai diskutuoti darysis vis neįdomiau, nes tai nieko nepakeis. Paprasčiausiai ši valdžia tiesiog neturi potencialo tiesti kokius nors naujus bėgius į ateitį, o dar, pasirodo, kad ir rinkėjai iš jų to nei tikisi, nei prašo. Gražulio „gražulizmai“, Graužinienės įvaizdžio pakitimai, tariamai dramatiški egzistenciniai klausimai – ar išliks Butkevičius ir koalicija po Uspaskicho teismo, sudarys visą depolitizuotos valstybės politinio gyvenimo turinį, kuriame kaip geroje muilo operoje vieni vaidins mylimų herojų vaidmenį, kiti – bus blogiukai, treti už ekrano dalinsis europinius pinigus, o valstybės laivas be žemėlapio plauks „kažkur“. Tikėkimės, kad ne į uolas…

Intelekto nesugadinta politika

Trečia problema, šiuo metu garantuojanti nacionalinės politikos stagnaciją, – nuoseklus intelektinio kapitalo nacionalinėje politikoje silpnėjimas.

Šiandieninė valdžia tokio fakto įrodymų pateikia užtektinai ir įtikinamų, tačiau tai nėra vien šios politinės valdžios problema. Tiek valstybės tarnyba, tiek politika, tiek ir akademinė bendruomenė kenčia dėl to, kad nėra kritinės masės valstybinio elito žmonių, savo išsilavinimu, profesine patirtimi ir atsakomybės suvokimu galinčių prisiimti atsakomybę už naujos nacionalinės ambicijos formulavimą ir įgyvendinimą.

Dėl anksčiau paminėtų priežasčių politikoje vis labiau įsivyrauja „muilo operų“ žanras, valstybės tarnyba gyvena „išgyvenimo“ režimu – ministrai ateina ir išeina, o mes, valstybės tarnyba, galime išlikti, jei neišsiskirsime iš visos masės; akademinė bendruomenė – kaip buvo stipri dar nuo sovietinių laikų medicinos, lazerių, IT ir biotechnologijų reikaluose, taip ir liko, bet nelabai sustiprėjo ten, kur reikia nepriklausomai valstybei – makroekonomikoje, socialiniuose reikaluose, valstybės finansuose ar net teisėje.

Nors nėra tekę matyti tokių tyrimų, tačiau nepalieka įspūdis, kad valstybės politiniame gyvenime vis mažiau lieka intelekto, kad naujų Seimų IQ koeficientas nuosekliai mažėja, kad Seime bent retkarčiais pavartančių „The Economist“ savaitraštį ar „Financial Times“ dienraštį tikrai nedaugėja. Partijų programos dažniausiai taip pat rašomos tik tam, kad būtų parašytos, stengiantis jose tik išvengti kokių nors akivaizdžių klaidų, bet tuo pačiu išvengiant ir kokių nors didesnių ambicijų, išskyrus primityvų triuką su 1509 Lt MMA.

Prisimenant Sąjūdžio laikus, tenka konstatuoti, kad tuo metu politika ir to meto politikai savo intelektualiniu potencialu gebėjo būti valstybės transformacijos ir kūrimo procesų priešakyje. Politika nešė lyderystės naštą, visi kiti procesai – ekonomikos, finansų, teisės – sekė iš paskos šiai lyderystei. Šiuo metu politika ne tik kad neneša tokios lyderystės naštos, bet daugeliui valstybėje savaime vykstančių teisingų procesų – ekonomikos globalėjimo, privataus kapitalo įsiliejimo į viešųjų paslaugų teikimą, bendruomeniškumo stiprėjimo, jaunatviškos energijos kultūroje prasiveržimo – valstybės politika labai dažnai tampa ne lydere, o neįveikiamu trukdžiu.

Taip atsitiko dėl įvairių priežasčių, taip pat ir labai natūralių. Mes ir taip esame nelabai gausi tauta, todėl natūraliai ir elitinio intelektinio potencialo nedaug. Negana to, dalis to intelektinio potencialo, kurio dabar taip stinga valstybei, per tuos dvidešimt metų išsibarstė po visą pasaulį, nemažai pasuko ir išnaudojo tas galimybes, kurios per šiuos dvidešimt metų atsivėrė privačiame versle, valstybės tarnyba pavirto gana saugia, beveik betoniškai nekintančia uždara sistema, vengiančia bet kokios XXI amžiui būdingos dinamikos, o politika dėl anksčiau paminėtų priežasčių pavirto nesibaigiančia muilo opera, atgrasančia ne tik rinkėjus ja domėtis, bet ir intelektualesnius žmones jungtis į tokią veiklą.

Šios valdančiosios koalicijos vienas iš būdingiausių bruožų šalia „nieko neveikimo“ yra ir vis gilesnis „gražulėjimas“ – tai yra radikalizacija. Tai tarpusavyje visiškai susiję dalykai, nulemti tos pačios priežasties, – valdžios intelektinio potencialo silpnumas lemia tai, kad valdžioje tiesiog nėra jokių naujų idėjų ar ambicijų, o tai iš esmės ir lemia „nieko neveikimą“. Kita vertus, tai skatina ir politinio veikimo radikalizaciją, kai intelektinį nepajėgumą bandoma propagandiškai pridengti trankiomis akcijomis Seimo salėje, taip pat tebesitęsiančiomis paieškomis, kuo apkaltinti konservatorius ar Prezidentės patarėjas. Kaip sako rusai vienoje iš savo nemirtingų patarlių: „proto nereikia, kai pakanka jėgos“ („sila jest, – uma nenado“).

Deja, tam, kad valstybė išvengtų stagnacijos, vien jėgos (didelės parlamentinės daugumos) neužtenka, reikia ir proto. O jeigu jo nėra arba jis nėra vertinamas, nieko neveikimas ir stagnacija yra garantuoti iki pat 2016 metų rinkimų.

Vėlgi tai reiškia, kad iki 2016 metų rinkimų galime tikėtis tik to, kad tokia intelekto nesugadinta politika nepadarys Lietuvai nepataisomos ar didesnės žalos. Tikėtis, kad tokį intelektinį vakuumą valdanti koalicija būtų pajėgi kuo nors užpildyti dar šioje kadencijoje, būtų naivu, todėl visos pastangos turi būti sutelktos ieškant atsakymo į antrąjį klausimą: ką daryti?

Ką daryti?

Atsakymas į šį klausimą gali būti gana paprastas – daryti priešingai nei dabar darosi.

Lengva pasakyti, ne taip lengva padaryti. Nuo ko reikia pradėti?

Pirmiausia reikia sustabdyti valstybės depolitizaciją: būtina sugrąžinti į valstybę gebėjimą diskutuoti ir tartis bei spręsti esminius valstybės gyvenimo ir perspektyvos klausimus. Reikia plataus suvokimo ir sutarimo, kad ES direktyvų įgyvendinimas neišsprendžia visų Lietuvos problemų. Gausu labai svarbių temų, į kurias ES iš viso nesikiša, pavyzdžiui, tai, ką galima būtų vadinti „minkštuoju saugumu“. Priešingai – natūralusis europinis valstybės „depolitizavimasis“, intelekto nesugadintos politikos plėtra, „gražulėjimas“ ir stagnacija vietoje telkiančios nacionalinės ambicijos sukuria labai palankią terpę svetimų „minkštųjų galių“ vis stiprėjančiai įtakai Lietuvoje.

Galų gale pati narystė ES atveria milžiniškų galimybių, kurių iki šiol nesame išnaudoję. Tam, kad tai pasiektume, reikia aiškaus geopolitinio suvokimo, kokių strateginių tikslų būdami ES mes turime siekti. Apie tai plačiau kituose tekstuose, bet trumpai galima pasakyti labai paprastai – pirma, europinė gerovė čia, Lietuvoje.

Antra, laidais, vamzdžiais, keliais ir bėgiais, pinigais ir visa kita infrastruktūra kiek galima giliau ir plačiau integruotis į ES, to siekiant ne vien dėl ekonominių tikslų, bet pirmiausia dėl geopolitinės būtinybės. Trečia, saugi, kiek galima labiau europietiška kaimynystė į rytus nuo mūsų. Tokia, trumpai kalbant, tūrėtų būti mūsų europinė darbotvarkė ir ambicija, ne vien tik reikalingų direktyvų įgyvendinimas ir atsipalaidavimas „tingioje sąjungoje“.

Pirma, reikia pabusti iš politinės minties miego ir politinės minties stagnacijos. Veiksmų stagnacija yra nulemta minties ir proto stagnacijos.

Antra, į Lietuvos politinę darbotvarkę reikia gražinti bendros ambicijos reikalą. Kažkada turėjome ambiciją tapti nepriklausomais – ir tapome. Vėliau iškėlėme sau ambiciją tapti ES ir NATO nariais – ir tai pavyko. Tada ėmėmės iniciatyvos rūpintis žinių ekonomikos ir energetinės nepriklausomybės plėtra – ir čia pajudėjome. Mūsų svajonės, ambicijos tampa realybe, jeigu tokiu tikėjimu užsikrečia platesni visuomenės sluoksniai, o mums užtenka išminties tą tikėjimą ir uždegti, ir įgyvendinti.

Nors žmonės, atrodo, patenkinti dabartinės valdžios nieko neveikimu, kažin, ar jie būtų patenkinti, jeigu suvoktų, kad toks nieko neveikimas garantuoja ne tik šiandieninę santykinę ramybę, bet ir geresnių perspektyvų praradimą. Todėl dabartinei stagnacijai turi būti priešpastatyta sveika europietiškos gerovės ambicija. Estai sau tokią ambiciją suformulavo labai aiškiai – būti tarp Europos penkių ekonomiškai sėkmingiausių valstybių.

Tai nėra fantazija, ir tai nėra neįmanoma. Akademinis skepsis – sveikas jausmas, bet ambicija, žibančios akys ir entuziazmas – svarbiau. Visiems netikintiems galima priminti, kad ilgą laiką, iki pat 1985 metų, Airija buvo ekonominė Europos atsilikėlė. Vėliau, per 20 metų, padarė stulbinančią pažangą ir atsidūrė Europos pirmaujančiųjų trejetuke. Iki tol šimtmečiais bėgę iš skurdžios Airijos, airiai pradėjo grįžti į namus. Taip, ši krizė jiems buvo skausminga ir airių stebuklo spindesį šiek tiek prigesino, bet tai nepaneigia to fakto, kad jie turėjo didelę ambiciją, ir jiems pavyko ją įgyvendinti. Pavyko, nes politikai ir visuomenė susitarė dėl tokios ambicijos įgyvendinimo, o valstybė turėjo aiškią politiką ir savo politikos kurso žemėlapį.

Mes neturime kai kurių pranašumų, kurie lėmė airių sėkmę, – nesame angliakalbiai, neturime tokios gausios bendruomenės Jungtinėse Valstijose, todėl galbūt negalime tikėtis tokių milžiniškų modernių amerikiečių bendrovių investicijų, kokių sulaukė airiai, tačiau turime kitų pranašumų, kuriuos iki šiol iki galo neišnaudojame. Esame per šią krizę pasaulyje išgarsėjusio kaip ypač sėkmingo Šiaurės-Baltijos regiono dalis ir šį privalumą turime išnaudoti žymiai efektyviau. Gyvename šalia visam pasauliui pavydą keliančių sėkmės valstybių, šiaurietiškų Skandinavijos šalių, ir vis dar neturime nei aiškios ambicijos, nei aiškios strategijos, kad mums intensyvesnis suartėjimas su jomis būtų mūsų sėkmės raktas.

Todėl paprasta lietuviška svajonė – „gyventi Lietuvoje, sėkmingoje kaip Švedija“ turėtų tapti mūsų nauja nacionaline ambicija, dėl kurios Lietuvoje gali sutarti ir kairieji, ir dešinieji. Kairieji – nes vis dar gyvena tuo, ką apie Švediją girdėjo iki 90-ųjų, kad švediškas socializmas yra pavyzdys pasaulio kairiesiems, dešinieji – žinodami, kad šiuo metu pasaulio dešinieji važiuoja į Švediją mokytis tų reformų, kurias nuo 2006 metų įgyvendina šiandieninio Švedijos premjero F. Rainfeldto vadovaujama dešiniųjų vyriausybė.

Mažėjantys mokesčiai, fiskalinė drausmė, ekonomikos augimas ir pasaulinis lyderiavimas konkurencingumo reitinguose, aukščiausi laimės indeksai bei didžiausias pasitikėjimas ir pasididžiavimas savo valstybe, privatus kapitalas viešose paslaugose ir politinio konsensuso politika – tai yra tai, kas daro Švediją sėkminga ir pavyzdžiu kitoms valstybėms.

Savaime geresnė ateitis gali labai ilgai iki Lietuvos eiti. Geresnė ateitis į Lietuvą ateis greičiau, kai Lietuva turės tikrą nacionalinę ambiciją – siekti spartesnės europinės gerovės Lietuvoje. Kai tai taps tikra nauja nacionaline sutartimi. Kai ir eiliniai rinkėjai pradės reikalauti iš politikų ne tuščių populistinių pažadų apie stebuklingą MMA didinimą, o strategijos, kaip Lietuva taps tokia pat sėkminga kaip Švedija, reikalaus tokios strategijos parengimo ir įgyvendinimo, o gyvenantieji skurdžioje Lietuvos provincijoje reikalaus strategijos, kaip Lietuvos provincijai tapti tokia pat sėkminga kaip Švedijos provincija.

Tam, kad tai įvyktų, kad dėl tokios ambicijos galėtų tartis politikai, kad sutarę galėtų tokią ambiciją versti realiu politiniu projektu ir jo svarba įtikintų ir rinkėjus, į politiką reikia sugrąžinti protą ir intelektą. Sėkminga gali būti tik protinga valstybė. Protas į valstybę taip pat savaime greitai nesugrįš, savaime greitai nesusiformuos kritinė intelektualaus valstybinio elito masė, kuri leistų ir Lietuvoje pasiekti airišką proveržį švediškos sėkmės link. Dėl tokio tikslo – sugrąžinti protą į valstybę – vėl reikia plataus sutarimo, o pasiekus tokį sutarimą reikia konkretaus plano, kaip kiek galima greičiau į valstybės lyderystę atvesti geriausią pasaulyje išsilavinimą ir globalią profesinę patirtį turinčius jaunus, dinamiškus žmones.

Singapūras, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos išplėtojusios labai sėkmingas programas, padedančias valstybei sparčiai išsiugdyti globalaus pasaulio iššūkių nebijančių lyderių. Tereikia nebijoti tokias programas kopijuoti, adaptuojant jas Lietuvai, nereikia bijoti investuoti į tokių programų įgyvendinimą ir nebijoti proto sugražinimą į valstybę matyti kaip dar vieną svarbią nacionalinę ambiciją.

Priešingu atveju būsime pasmerkti stagnacijai ne tik iki 2016 metų. Nesėkmingų valstybių, negebėjusių sutarti dėl savo ambicijos, negebėjusių eiti į priekį pavyzdžių taip pat yra labai nemažai. Taip pat ir mūsų netolimoje kaimynystėje. Galime ambicingai sekti sėkmės pavyzdžiais arba plaukti tiesiog tik pasroviui, tikintis, kad tai kur nors nuneš. Dažniausiai tai nuneša į nesėkmės užpelkį.

Stagnacijos iki 2016 metų neišvengsime, toks yra šis laikotarpis. Šiandieninis nieko neveikimas yra dėsninga 2012 metų rinkimų pasekmė. Tačiau šį laikotarpį iki 2016 metų galime išnaudoti tam, kad 2016-ieji taptų naujos lietuviškos ambicijos „Lietuva – sėkminga kaip Švedija“ realaus įgyvendinimo pradžia. Tam jau šiandien reikia žibančių akių ir šviežio proto.



Print Friendly