2018 04 23
A.Kubilius: „Lietuva laikosi principinių pozicijų, o Rusija į tai atsako štai tokiais veiksmais“

andrius_kubilius_imgTėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie Rusijos prekybinį karą su Lietuva.

R. Musnickas. Dvi savaitės pagrindinės naujienos – tai vis dar tebesitęsiantis pieno karas su Rusija ir „Chevron“ pasitraukimas iš Lietuvos. Pradėkime apie pieno karą, kiek pamenu, Jūsų premjeravimo laikais buvo kažkas panašaus, kai buvo eilės pasienyje. Kaip tada buvo sprendžiamas klausimas?

A. Kubilius. 2009 m. viduryje mes susidūrėme su labai panašiomis problemomis. Sunku pasakyti dėl ko tada Rusija sukėlė tokią krizę. Ministrai tuomet dirbo labai aktyviai, kalbėjosi, važiavo į Maskvą, susitikinėjo su savo lygmens atitinkamais Rusijos pareigūnais. Aktyvaus veikimo dėka po kelių savaičių problemą pavyko išspręsti.

R. M. O kaip dabar Jūs vertinate tai, kad Premjerui A. Butkevičiui vis nepavyksta prisiskambinti, bent jau žiniasklaidos pranešimais, Rusijos premjerui D. Medvedevui. Tiesiog neprisiskambina, čia gal tokia sudėtinga linija skambinimo yra?

A. K. Nenoriu labai kritiškai vertinti dabartinės Vyriausybės veiksmų. Žinau, kad tokioje situacijoje nėra labai paprasta. Galbūt Premjeras darė klaidą, kad gana ilgą laiką vengė realistiškai įvardinti, kad čia yra problema. Pamename, sakė, kad su Rusija Lietuva neturi jokių problemų, turi tik su Kinija, ir tai buvo dar šios savaitės pradžioje. Kita vertus, gal Premjerui nereikėtų viešai skelbti, kad jis bando paskambinti ir jam neatsiliepia, arba, kaip jisai prisiskambina G. Oniščenkos pavaduotojo kažkam tai, – ne savo lygmens pareigūnui. Gerai, kad Premjeras taip aktyviai veikia, bet kartu tai leidžia Rusijos pusei matyti, kaip nervingai yra veikiama. Tada rusai tam tikra prasme džiaugiasi.

Šioje situacijoje kartais susidaro vaizdas, kad Europos Komisija (EK) elgiasi efektyviau ir ryžtingiausi, stengdamasi padėti Lietuvai, negu pati Lietuvos Vyriausybė. Aš turiu omenyje ir komisarų aiškias kalbas, diskusijas Europos Parlamente, EK spaudimą Rusijai, keliones į Maskvą ir t.t. Mes ne vieną kartą sakėme, kad reikia labai aiškiai formuluoti, jog Rusijos veiksmai, nukreipti prieš Lietuvą, yra veiksmai prieš visą Europos Sąjungą (ES). Kita vertus, dėl paaštrėjusių santykių su Rusija, dėl Rusijos paaštrėjusio požiūrio į Lietuvą neturime kaltinti patys savęs. Tas požiūris yra aiški išdava pastaruoju metu agresyvėjančios Rusijos politikos ypač artimiausių kaimynų atžvilgiu. Prisiminkime nesenus panašius prekybinius karus su Moldova, Ukraina, Gruzija. Dabar taikinys yra Lietuva. Rusijos pasirinkimas vykdyti tokią politiką, ir visiškai nepriklauso nuo to, kaip elgtųsi Lietuva, nebent Lietuva visiškai atsisakytų kai kurių savo principinių pozicijų. Pavyzdžiui, pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, Rytų partnerystės „samite“, siekti, kad ES pasirašytų asociacijos sutartį su Ukraina arba atsisakytų savo siekio išsivaduoti iš „Gazprom“ monopolio, kas irgi, matyt, Rusiją nervina. Kadangi Lietuva tų principinių pozicijų laikosi, Rusija į tai atsako štai tokiais desperatiškais veiksmais.

R. M. Tų šalių, kurios pakliūva į konfliktą su Rusija, tarsi yra nelabai jos gerbiamos, vertinamos arba Rusija jaučia, kad jos vienaip ar kitaip yra priklausomos nuo Rusijos dujų ir t.t. Pabandyk, pavyzdžiui, pasielgti taip su Vakarų Europos šalimis…

A. K. Matyt, yra keli dalykai. Demonstruojamas požiūris į silpnesnius, kurie yra priklausomi energetiškai, kaip ir mes. Kita vertus, bent jau aš traktuočiau, kad Rusija gerokai priklauso nuo kai kurių savo lyderių emocijų. Galėčiau vertinti, kad Rusijos pusė yra ypač skausminga tokių šalių kaip Lietuva, kuri yra nedidelė savo dydžiu, bet vykdo savo politiką, atžvilgiu – būdama ES nare neišsigąsta didžiojo kaimyno pykčio. Rusija visiškai kitaip žiūri į tokią valstybę kaip Suomija arba į kitus Europos kaimynus ir dėl jų savarankiškos politikos tokio emocinio požiūrio nerodo. Tai yra susiję su istorija, – 50 m. buvome okupuoti, o jau 20 m. esame nepriklausomi. Paklausykime to paties G. Oniščenkos pareiškimo: jis yra valstybės biurokratas, ne politikas, ne užsienio reikalų ministras, bet kalba taip, lyg būtų Didžiosios Rusijos imperijos vienas iš aukštųjų pareigūnų. Jis kaltina Lietuvą, kad ji, būdama mažuliukas naujadaras (taip skamba išvertus iš rusų kalbos), drįsta daryti politinius pareiškimus ir, anot G. Oniščenkos, elgiasi kaip imperija. Čia yra priežastis, kodėl G. Oniščenka yra piktas.

R.M. O kodėl jis pagal savo pareigas galėtų būti toks piktas? Vadinasi, jam kažkas davė tokius įgaliojimus?

A.K. Manau, kad taip. Man savaitgalį Švedijoje, dešiniųjų politikų tradicinėje konferencijoje, teko susitikti su Rusijos opozicijos lyderiais B. Nemcovu, M. Kasjanovu, buvusiu Rusijos premjeru. Jie pusiau juokais kalbėjo, kad Maskvoje poną G. Oniščenką jau vadina tikruoju užsienio reikalų ministru. Rusijos prekybinis karas su Moldova, Ukraina ir dabar Lietuva – tai G. Oniščenkos veiksmai.

R.M. Jo veiksmai priverčia nervintis premjerus valstybėse. Jis galėtų būti daugiau negu užsienio reikalų ministras. Žvelgiant į kai kuriuos dalykus, ES elgesį – viskas tvarkoje, bet Pasaulio prekybos organizacija (PPO), jinai gali kažką padaryti, nes susidaro toks įspūdis, kad nesvarbu, kad tave prima į tą organizaciją, ten yra kažkokios tvarkos… Pavyzdžiui, didelė valstybė Rusija gali jos nepaisyti, ir tu nieko jai nepadarysi…

A. K. Mes Premjerui siūlėme susitikti, ir gerai, kad jis mus praėjusį antradienį pasikvietė. Premjerui sakiau, kad šioje situacijoje reikia matyti du aspektus: vienas – tai dabartinė krizė ir kaip ją išspręsti, kad pieno produktai vėl pakliūtų į Rusijos rinką; kitas dalykas – Lietuva pirmininkauja ES. Šiuos Rusijos veiksmus reikia matyti kaip veiksmus prieš ES ir reikia išnaudoti šias galimybes tam, kad padėtume ES formuluoti tinkamus, ilgalaikius politikos atsakus. Čia galima matyti tam tikrą analogiją su 2005-2006 m. Rusijos energetiniu karu prieš ES, blokuojant dujų teikimą Ukrainai, o tuo pačiu ir didelei daliai ES. ES atsakė energetinio saugumo strategija ir konkrečiais veiksmais, kurie Rusijos energetinių karų akivaizdoje Europai leidžia jaustis jau kur kas saugiau, – tai ir Trečias paketas, ir įvairių jungčių, reikalingų Europai kaip alternatyvos, finansavimas. Ilgalaikės strategijos leidžia jaustis kur kas saugesniems. Todėl į prekybinį karą, kurį Rusija pradėjo prieš ES, ir konkrečiai prieš Lietuvą, reikia taip pat atsakyti ilgalaikio prekybinio saugumo koncepcija, kurios vienas iš elementų galėtų būti tai, ką jau minėjau: ES aiškiai pasako, jeigu Rusija dėl politinių priežasčių pradeda karą su kurios nors šalies verslu, ES, išnaudodama savo finansinius resursus, neleidžia verslui patirti nuostolių. Rusija per ekonomines pasekmes taikosi pasiekti ir politinių rezultatų, kad šalyje prasidėtų politiniai neramumai, ir pan.

R. M. O kaip ES čia galėtų padaryti, kad nebūtų nuostolių?

A.K. Iš esmės – dengti nuostolius.

R.M. Gal tada mūsiškiams neapsimokės dirbti?

A.K.  Čia vienas iš galimų variantų. Į prekybinius karus atsakas turi būti prekybinio saugumo su Rusija doktrina, tame tarme PPO ir finansinės paramos instrumentai, kurie neleistų Rusijai jaustis, kad tokiu prekybiniu karu gali sukelti kokių nors didesnių problemų. Jinai sau gali sukelti problemų, o ne mums.

R.M. Kaip Jūs prognozuojate, juk daug dalykų vyksta dėl to, kad mes esame tam tikrose vietose priklausomi nuo Rusijos, ypač nuo dujų. Jeigu pavyktų absoliučiai išsilaisvinti energetiškai nuo Rusijos priklausomybės, sankcijų padaugėtų ar priešingai?

A.K. Aš manau priešingai. Rusija ilgainiui turėtų susitaikyti su tuo, kad ji praranda galimybes necivilizuotu būdu bandyti siekti savo politinių tikslų. Pasižiūrėkime į tą pačią Ukrainą. Ukrainai išsivaduoti iš totalinės energetinės priklausomybės nuo Rusijos leidžia ES ir JAV pagalba. Ukrainos politikai, valdžia kur kas drąsiau gali siekti ir politinės nepriklausomybės nuo Rusijos, siekti integracinių į ES tikslų. Mūsų nuoseklios pastangos, kurios labiausiai nervina Rusiją, išsivaduoti iš „Gazprom“ monopolio ateityje mums leistų kur kas ramiau ir solidžiau, nesinervinant turėti ir geresnius santykius su Rusija, jai atsisakius galimybių siekti parklupdyti Lietuvą. Rusijai problemų santykiuose su artimiausiais kaimynais kelia tai, kad ji vis dar jaučia pagundą išnaudoti savo energetinę galią ar kitokius instrumentus. Kai Rusija supras, kad ji tokių instrumentų neturi, santykiai automatiškai pasidarys geresni.

R.M. Kaip galvojate, Rusijos ausis pasiekė žinios, kad „Chevron“ iš mūsų pasitraukė, ir kokia reakcija į tai?

A.K. Aš manau, kad ji nuoširdžiai džiaugiasi. Sekant pastarųjų metų veiksmus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Centrinėje Europoje, akivaizdu, kad Rusija dėjo ir deda daug pastangų, jog vadinamoji pasaulinė skalūninių dujų revoliucija nepasiektų šito regiono, kuris vis dar stipriai priklauso nuo „Gazprom“ ir kur Rusija norėtų išlaikyti monopolį. Ir čia yra tikrai didelė Lietuvos nesėkmė. Pirmiausia dėl to kaltinu Vyriausybę. Atrodo, kad Premjeras džiaugiasi, jog yra Premjeras, bet jis vengia imtis pareigų, kur reikia lyderystės ir atsakomybės. Tai ir davė tokį rezultatą.



Print Friendly