2018 06 24
Apie melą ir tiesą Rusijoje

Raffaello Sanzio, "Šv. Mykolas nugali šėtoną"

Raffaello Sanzio, “Šv. Mykolas nugali šėtoną”

,,Mariupolį bombardavo NATO lėktuvai””, ,,Ukrainoje nėra Rusijos Federacijos karių””, ,,Savi šaudė į savus””, ,,Lietuvos partizanai – banditai!”” – tokie Putino mefistofeliškos valdžios ir Kremliaus šalininkų pareiškimai jau tapo kasdienybe. Dostojevskis jau XIX a. antroje pusėje, pranašiškai, dar nepasirodžius komunizmui, apie savo tautą rašė, jog rusai laiko tiesą pernelyg nuobodžia ir proziška, nepakankamai poetiška, pernelyg neįdomia, tačiau nuolatos jos vengdami, padarė ją vieną iš rečiausių dalykų rusiškajame pasaulyje.

Ši sparnuota rusų klasiko sentencija atitinka kai kurias šiandienos aktualijas, susijusias su Putino propagandos mašina, informaciniu karu, ekonominės situacijos dangstymu ir pan. Dostojevskis tiesą vadina nepakankamai proziška ir poetiška, suprask, toks turėtų būti melas, bet Rusijos melas, atvirkščiai – primityvus, trivialus ir nenušlifuotas. Pavyzdžiui, per paskutinius prezidento rinkimus, pasak Nacionalinės rinkimų komisijos, Čėčėnijoje, visiškos karinės kontrolės zonoje, balsavo 10% daugiau rinkėjų, negu buvo sąraše. Lygiai taip pat negalima pasikliauti nė viena gyventojų apklausa daryta Rusijoje apie valdžios vertinimą – jos yra nuolatos klastojamos:  jeigu 87% Rusijos piliečių teigiamai vertina Putiną, tai kodėl močiutei iš Čeliabinsko loti ant savo vado.

Deja, Rusijos visuomenėje banalus melas veikia. Anos Politkovskajos ir Aleksandro Litvinenkos skandalingų mirčių kontekste, dažniausiai maskviečiai arba Sankt Peterburgo miesto subjektyviai pilietiškų (nemaža dalis rusų save laiko pilietiškais, kai reikia gegužės 9-ają su visiems jau puikiai žinoma juostele išeiti į Raudonąją aikštę) miestiečių branduolys išeidavo į gatves uždegti žvakutę didvyriams žurnalistams ar pareikšti nepasitenkinimą režimu. Dabar gi paskutinis šviesulys buvo rugsėjo mėnesio trumpa, bet keliasdešimties tūkstančių neprisitaikėlių minią sutraukusi demonstracija Maskvoje, kur matėsi Ukrainos bei, žinoma, Rusijos vėliavos ir girdėjosi šūkiai Stop lying! (angl. “Užteks meluoti!”). Taigi bent jau šiandien galime daryti prielaidą, jog per visus visuomeninius kanalus farširuojamas melas privedė šalį prie tos situacijos, kurioje valstybė yra dabar. Didžioji dalis Rusijos piliečių neturi jokio imuniteto propagandai, o tie, kurie turi, yra apimti politinių represijų baimės. Galbūt reikia pažiūrėti į tai, iš kur gimė tas nuolatinis tiesos vengimas, užkulisinė veika ir nesąžiningos valdžios tradicijos?

Čia vėl norisi pasitelkti filosofinį argumentą. I. Kantas teigė, jog revoliucija gali panaikinti asmeninį despotizmą ir pelno ar valdžios besivaikančiųjų priespaudą, tačiau ji niekuomet neįvykdys tikros mąstysenos reformos. Filosofas rašė, kad nauji prietarai, kaip ir senieji, bus vadelės nemąstančiai miniai. Revoliucija tikrai buvo būtina, bet jelcininis laikotarpis be konkrečios valstybės vizijos neabejotinai sudarė puikias sąlygas į valdžią ateiti tokioms personoms, kaip Putinas. Jo kolegų patirtis dirbant KGB puikiai pasitarnauja dabar, pradedant nuo to, kai slapčia sprogdinami namai, o dėl jų suverčiama kaltė čečėnų ,,teroristams””, tyliai iš opozicijos pašalinant stipresnius priešininkus, atsikratant objektyviai rašančių ir kalbančių žurnalistų, visuomenės veikėjų, šiaip tiesos ieškotojų. Taigi Rusijos istorijoje nematome jokio demokratijos periodo, politikoje atsisukimo į tuo metu jau modernias Vakarų šalis, pažymėtina, jog kultūroje, mene, literatūroje Rusija daugelį metų žengė koja kojon su Europa, varžydamasi ir konkuruodama, bet tuomet – kultūrinis vakuumas – sovietmetis. Šie teiginiai apie demokratijos nebūtį Rusijos istorijoje perša itin gąsdinantį, retorinį klausimą, ar įmanoma iš beveik nieko sukurti valdžios neklastojamą demokratiją? Atsakymas itin sudėtingas, reikalaujantis ne tik politinės-analitinės, bet ir sociologinės-mentalinės studijos.

Nuo polemizavimų apie Rusijos valstybingumo istoriją, grįžkim prie melo ir tiesos sąvokų aiškinimosi, kaip šios sąvokos traktuojamos mūsų kaimynėje, kas melą paverčia visuotine tiesa ne tik Rusijos fašistuojančių marginalų tarpe, bet kartu ir intelektualų grupėse. Būtų nuodėmė pamiršti Rusijos ideologus, kurie formuoja egzistuojančią viešąją opiniją, kuria teorijas apie Русский мир (rus. “Rusiškąjį pasaulį”) bei nbso online casino reviews skatina revanšizmo idėjas. Liūdna, kad joms dažnai bijo prieštarauti, nors ir miniatiūrinė, bet egzistuojanti racionaliai mąstančių piliečių grupė. Visiems puikiai pažįstamas Kremliaus politikos teoretikas Aleksandras Duginas veda diskursą apie “ketvirtos politinės teorijos” gimimą, europietiško liberalizmo virsmą į nihilizmą – nesugebėjimą mobilizuoti globalios visuomenės ar paskirų tautų ir neišvengiamą žlugimą.

Žvelgiant retrospektyviai, Dugino veikla – neva akademinis Putino politikos traktavimas – buvo dažnas ginklas, kurio imdavosi didieji režimai. Visi totalitarizmai bandė melagingai teorizuoti arba popieriuje argumentuoti savo vykdomą nusikalstamą politiką. Nacionalsocialistai, kaip teorinį užnugarį, į savo gretas pasiėmė iškraipytą Nietzsche”s filosofiją, komunistai atsunkė Marxo ir Engelso idėjas: dalį minčių priskyrė komunizmui, dalį išmetė, kaip nereikalingas. Idomu, jog ką tik laimėję rinkimus Graikijos radikalai kairieji ir koaliciją jiems padėję suburti ultradešinieji (taip pat ir Prancūzijos ,,Nacionalinis frontas””,  Austrijos ,,Laisvės partija””, Bulgarijos nacionalistų ,,Ataka””) ir Duginas yra nepaprastai glaudžiai susiję. Dugino demagogiški veikalai yra verčiami ir plačiai skaitomi Europos radikalų gretose. ,,Laisvosios Europos radijas”” ir kiti žiniasklaidos kanalai ne sykį teigė, jog Duginas asmeniškai vis susitikinėja su minėtų partijų nariais ir dalinasi idėjomis.

Kalbant apie melo naudingumą ir paprastumą, netgi pragmatiškumą, arba kitaip, tiesos sudėtingumą ir retumą, įžvalgiai rašė Arthuras Schopenhaueris. ,,Lauk, tiesa! Mes negalime tavimi pasinaudoti. Ar mes tau skolingi? Ar moki mums algą? Tad eik po velnių.”” Tikrai taip, tiesa niekam nemoka atlyginimo, ypač Rusijoje. Melas, rusiškajame pasaulyje – moka. Nenuostabu, jog melagiai, sukčiai, manipuliatoriai, vagys Rusijoje – elitas. Reti atvejai, kai į aukštuomenę patenka sąžiningi, savo buhalterines ataskaitas tvarkingai vedantys piliečiai. Ir šios tendencijos gyvos ne tik vidaus reikaluose. Rusijos melas – žaibiškas, jinai jau nebepasitelkia ekvilibristikos meno, o meluoja tiesiai į akis. Vos tik prasideda eiliniai šaudymai Ukrainoje, paklausta Rusija iškarto pareiškia, kad tai Ukrainos dalinių darbas arba jog Mariupolį bombardavo NATO lėktuvai. Tenka pripažinti, jog Vakarų pasaulis – arba kitaip, tie, kuriems tiesa dar nėra svetima (ir kalbu neidealistiškai, būtina išskirti dvi stovyklas) – reaguodami užtrunka žymiai ilgiau. Tai normalu – kad galėtum skelbti faktą, reikia įrodymų, kurie dažnai atrodo nebūtini, juk žinome, kas yra šiandienos pagrindinė agresorė.

Čia galima referuoti į kitą, šį kartą vulgaresnę, bet gilią filosofinę mintį turinčią Schopenhauerio tezę, jog tiesa – ne kekšė, puolanti ant kaklo tiems, kurie jos negeidžia, priešingai – ji tokia išranki gražuolė, kad net tas, kuris jai aukoja viską, dar negali būti tikras sulauksiąs jos palankumo. Galbūt pradžioje palankiau meluoti, kaip kad ir daro Rusija, bet tiesos neigimas anksčiau ar vėliau visuomet atsigręžia prieš nesąžiningąjį, šiuo atveju, jau atsigręžė: Rusija praranda savo draugus, ekonomika – netoli kracho, valstybės režisieriai apimti pykčio. Ir tik grasindama kaimynėm Rusija patenkina savo ego.

Matydami ir suprasdami apgailėtiną Rusijos likimą, mes, laisvi Vakarų pasaulio piliečiai, tvirtai stovėkime už tas vertybes, kurios yra pamirštos už šimto kilometrų nuo mūsų sienų. Visuomet sakykime tiesą, nesvarbu, ar dėl jos esami priversti raudonuoti, propaguokime toleranciją, užtikrinkime žmogaus orumą, puoselėkime Senojo žemyno krikščioniškąsias šaknis, raginkime mandagius, prie konsenso vedančius politinius diskursus, vertinkime savo kultūrą ir visai tai, kas įeina į jos sąvoką. Prisimindami vaizdus, kaip Ukrainos didvyrių kūnai yra niekinami, galų gale pasakykime sau, kad mes esame gėrio pusėje, o jie – blogio. Visi žino, kuo baigėsi arkangelo Mykolo ir šėtono kova.



Print Friendly