2018 06 20
Apie Rusijos žlugimą ir mus – pafrontės valstybę

transnistria_independence_dayŠiais laikais, kai Putinas agresyviai veržiasi į Ukrainą, yra dalykų, už kuriuos Lietuvoje mes turime būti dėkingi tam pačiam Putinui.

Kas prieš metus galėjo įsivaizduoti, jog libertaras R. Valatka kritikuos politikus už tai, kad jie dar neįsteigė trijų naujų karinių divizijų? Kas galėjo įsivaizduoti, kad socialdemokrato A. Butkevičiaus Vyriausybė 2015 metų biudžete numatys skirti papildomus 400 m. litų gynybai? Kas galėjo numatyti, kad dabar jau darbietis A. Paulauskas viešai kvies sugrąžinti privalomąją karinę tarnybą, taikingieji liberalai masiškai stos į šaulių gretas, o Prezidentė „Washington Post“ laikraštyje drąsiai dės lygybės ženklą tarp Rusijos agresijos ir islamistų terorizmo Irake bei Sirijoje?

Prieš metus net konservatoriai taip drąsiai nekalbėjo, ir tai visi juos vadino isteriškais rusofobais. Dabar visi kalba vienodai.

Liūdnai juokaudami už visa tai galime iš tikrųjų dėkoti Rusijos Prezidentui V. Putinui, kurio agresija Ukrainoje taip radikaliai pakeitė politinio peizažo orientyrus Lietuvoje.

Nemirtingasis Ronaldas Reaganas sakydavo – nebijok matyti tai, ką matai. Gerai, kad daugelis politikų Lietuvoje pagaliau prabudo, pramerkė akis ir pamatė. Gerai, kad didžioji dalis prabudusių politikų Lietuvoje nepabijojo pamatyti Putino agresijos sukeltos grėsmės čia pat – už mūsų vartų. Kai solidžiosios pasaulio spaudos puslapiai mirga straipsniais, skelbiančiais, kad kitas Putino taikinys bus Baltijos valstybės, reikšmingus Lietuvos politikus pagaliau suvienijo aiškiai suvokiama ir reali Rusijos grėsmė.

Šiandien Lietuvoje galime daug diskutuoti ir ginčytis apie tai, kaip neatidėliojant reikėtų stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus ar apie tai, kaip Lietuva galėtų padėti Ukrainai atremti Rusijos agresiją, tačiau viena aišku – didelių partinių skirtumų šioje diskusijoje nebėra. Rusijos agresija „suplokštino“ visą Lietuvos politinį lauką: pasirinkimas tik vienas – arba tu su agresiją kenčiančia Ukraina, arba – su agresore Maskva.

Todėl šiandien tikrai nebereikia įrodinėti, kad Rusijos agresija tampa realiu pavojumi ir Lietuvai. Prieš metus niekas netikėjome, kad vos po metų matysime Rusiją Donecke ir netikėjome, kad svarstysime realią Rusijos invazijos į Baltijos valstybes perspektyvą. Galima tik spėlioti, ką svarstysime dar po metų, bet akivaizdu, kad Rusijai tokiais tempais destabilizuojant visą regioną, o Vakarams nerandant priešnuodžių tokiam agresyviam elgesiui, kiti metai gali būti dar sunkiau prognozuojami.

Ir štai tokiomis audringomis aplinkybėmis siūlau kalbėtis ne tik apie radikalų Lietuvos gynybos nuo agresyvios Rusijos stiprinimą, bet stabtelėti tam, kad ramiai suvoktume tokio agresyvaus Rusijos elgesio pamatinę priežastį bei adekvačiai projektuotume savo ilgalaikę laikyseną ir strategiją.

Ramiai savivokai siūlau esminę tezę – Rusija yra griūvanti imperija. Vis dar imperija, ir vis dar griūvanti. Šios imperijos griūtis prasidėjo 1990-aisiais, kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, o šiais metais imperija patyrė dar vieną galingą smūgį, kai V. Putinui ir V. Janukovyčiui teko pripažinti skausmingą pralaimėjimą Maidane.

Pralaiminti ir griūvanti imperija kaip sužeistas žvėris draskosi ir kandžiojasi, gali būti mirtinai pavojinga tiems, kurie patenka į vis dar aštrius nagus, tačiau niekas nebegali tokios imperijos atgaivinti ir jos griūties proceso sustabdyti. Kiek ilgai gali užtrukti toks skausmingo žlugimo procesas, kuo jis baigsis, kur yra neimperinės Rusijos sienos – šiandien sunku atsakyti, tačiau Putino agresija visus šiuos griūties procesus spartina bei greitina atsakymų paiešką pačioje Rusijoje.

Nepaisant to, kad lyginant su Boriso Jelcino laikais, Putino Rusija ekonomine ir karine prasme yra sustiprėjusi, bet globalia prasme Rusija yra silpnas, sunkiai karščiuojantis ligonis, rankose laikantis raudoną branduolinio ginklo mygtuką. Tai jos karščiavimą ir daro ypač pavojingą. Kaip patys rusai karčiai juokauja socialiniuose tinkluose, – Rusija tapo panaši į laukinę bezdžionę su branduoline bomba rankose.

Tokia šalis XXI amžiuje neturi ilgalaikės perspektyvos. Putinas spartina „tokios Rusijos“ žlugimą, bet kartu jis yra ir garantas, kad „tokia Rusija“ laikysis tol, kol Kremlių valdys Putino režimas.

„Tokia Rusija“ ir toliau nervingai trukdys Ukrainai suartėti su Vakarais, ir toliau gąsdins Kazachstaną, ir toliau mus provokuos bei bandys kelti abejones dėl NATO patikimumo.
Toks elgesys yra ir bus nulemtas Kremliaus režimo suvokto Rusijos silpnumo, o ne Rusijos stiprumo pasekmė. Rusijos silpnumas ilgainiui nesustabdys nei Ukrainos, nei labai išgąsdins Kazachstaną ar tuo labiau NATO, tačiau pačioje Rusijoje režimui pakaks jėgų užgniaužti bet kokius demokratijos ir permainų daigelius.

Todėl negalime turėti jokių iliuzijų dėl Kremliaus politikos tol, kol Rusijai vadovauja V. Putinas. Jo sąmonę valdo viduje gerai suvokta valstybės silpnumo ir asmeninio pažeidžiamumo paradigma. Nesunku atspėti, kad jis, nepaisant visų Rusijos Konstitucijos apribojimų, vadovaus Kremliui iki savo gyvos galvos, tai yra dar 20-25 metus. Šiuo laikotarpiu Rusijoje nebus jokių realių rinkimų, o jų imitacijai ilgainiui bus skiriama vis mažiau dėmesio. Taip yra Kuboje, Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje, ir Putino Rusija sparčiai eina šiuo keliu.

Rusija, izoliuodama save nuo Vakarų, vis labiau silps ekonomiškai, bet tai nestabdys jos agresyvumo už savo sienų. Priešingai, kuo labiau ji silps, tuo darysis agresyvesnė.

Tai suvokdami mes turime ne tik susirūpinti savo gynybos sustiprinimu, kad į bet kokias griūvančios imperijos konvulsines provokacijas būtų atsakyta efektyviai ir ryžtingai. Tai suvokdami, mes turime suprasti ir tai, kad tampame Rusijos kariaujamų hibridinių karų „pafrontės valstybe“.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ateinančius 20 metų gyvensime ne tik padidintos karinės rizikos zonoje, ne tik didelių informacinių karų zonoje, kurioje reikia pirmiausia pasirūpinti kariniu ir informaciniu saugumu, bet gyvensime regione, į kurį visas pasaulis žiūrės kaip į padidintos bendros rizikos regioną. Padidintos rizikos bet kam, kas pasaulyje gali vystytis tik normaliomis aplinkybėmis – užsienio kapitalo investicijos, aukštųjų technologijų verslas, tarptautinės finansinės paslaugos, tarptautinė prekyba, transporto paslaugos ir t.t.

Jau šiandien turime projektuoti ne tik tai, kad Rusijos rinka bet kokiam mūsų verslui bus ne tik itin rizikinga, bet ir greičiausiai visai nepasiekiama, bet ir tai, kad mūsų pačių, kaip „pafrontės valstybės“, rinka bus mažiau patraukli verslo plėtrai.

Per pasaulinę 2008-2012 metų krizę didžiavomės viso mūsų regiono įvaizdžio „Šiaurės/Baltijos regionas“ reikšme, skambesiu ir pasauline šlove: skaidri finansų politika, aukšta inovacijų kultūra, politinis stabilumas, spartus ekonomikos atsigavimas. Tai leido mums pritraukti užsienio investuotojų dėmesį teigiant, kad esame ne kažkas, pasimetęs „tarp Lenkijos ir Rusijos“, bet esame iš garsiojo Europos Šiaurės regiono, apie kurį pozityviai žinojo visi investuotojai.
Rusijos agresija keičia visą geografiją – dabar esame iš pavojingojo ir rizikingojo „pafrontės regiono“. Štai čia ir iškyla klausimas apie mūsų ilgalaikę savivokos ir elgesio trajektoriją, jeigu mums jau lemta 20 metų gyventi pafrontės sąlygomis.

Mes nepakeisime Rusijos – ji tik dar labiau agresyvės byrant imperijos likučiams. Mes nepakeisime to nulemtos viso regiono geopolitinės situacijos ir „pafrontės“ statuso. Vienintelis dalykas, kurį galime pakeisti, – Patys save. Norėdami ir pafrontės sąlygomis išlikti ekonomiškai gyvybingi, turime sau kelti labai aiškų iššūkį – turime būti patys sėkmingiausi, dinamiškiausi, patraukliausi. Turime sukurti geriausias sąlygas užsienio investuotojams ir kvalifikuotai darbo jėgai, kuri bėgs iš tos pačios Rusijos.

Pagal „Doing Business“ reitingus turime būti pasaulio pirmajame dešimtuke, kad visas pasaulis žinotų, jog pas mus yra geriausios verslo sąlygos. Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo atliekamus konkurencingumo tyrimus taip pat turime būti tarp geriausių, o pagal OECD pasaulinius PISA švietimo reitingus turime veržtis iš atsiliekančių grupės ir t.t. Mes turime būti tarp pirmaujančių, kad pafrontės chaosas, korupcija, nestabilumas ir ekonominis atslikimas mūsų nepaliestų labai skausmingai, ir kad mes pasaulyje būtume matomi net ir per tirštas pafrontės dulkes.

Didžiausias pavojus tokiomis ryškėjančiomis pafrontės sąlygomis – ir toliau palaimingai snausti stagnacijos, tariamai apsisaugojus aukštais partiniais reitingais, šešėlyje, nieko nedarant, nieko nesiimant ir niekur neskubant. Ir vis lietuviškai galvojant – gal praneš.

Kai dėkojame Putinui už tai, kad jo griūvančios imperijos agresyvus dundesys mus jau pažadino, turime suprasti, kad Lietuvos saugumui reikalingas ne tik didesnis gynybos biudžetas. Lietuvos saugumui trūks plyš reikia ir ekonominės šalies lyderystės. O tai miegant nepasiekiama… Tikiuosi, kad ateityje galėsime dėkoti Putinui ne vien tik už didesnį mūsų gynybos biudžetą.



Print Friendly