2018 06 20
Apie tautybes, pilietybes ir bendrybes

vokiskas_pasasNeramių regionų kontekste amžinai aktuali yra skirtis tarp draugo ir priešo. Ginkluotame konflikte apmaudžiausi būna momentai, kai tie, kurie turėtų padėti, ima ir pradeda ignoruoti arba net pagelbsti priešui.

Pasižvalgę po rusakalbių protestų Kryme nuotraukas, galite pamatyti, kokią didelę įtaką paskirų žmonių pasaulio suvokimui gali daryti istorijos politika ir savo tapatybės siejimas su etnosu, o ne valstybe, kurioje gyvenama – tuo, kas yra arti ir pažįstama. Didžiausias SSRS istorikų laimėjimas iki šiol egzistuoja kaip fašizmo reikšmės „išliejimas“ už prasmės ribų.

Čia kalbu ne vien apie nacionalsocializmo sutapatinimą su fašizmu, kurį perėmė ir Vakarų mokslininkai. Internacionaliniais lozungais prisidengę raudonieji greitai savo politikai suteikė rusiško atspalvio. Tarybiniai istorijos vadovėliai pusšimtį metų plovė smegenis, kad bet koks nacionalistinis ar patriotinis judėjimas prieš motulę Rusiją yra fašistinis.

Akivaizdu, kad tuo tebesinaudoja ir dabartiniai Rusijos aukščiausi politikai ir pareigūnai. Racionaliai mąstančiam europiečiui tai turėtų kelti sumaištį galvoje, vos tik prisiminus, kad Rusijoje dabar apstu fašistuojančio vietinio jaunimo, kuris būtent tokią formą įgavo ne be prezidentinio palaiminimo, o dar iki garsiojo „teisėto“ referendumo Kryme vietinių totorių namai, sekant turtinga nacizmo tradicija, buvo žymimi išdavikų ženklu. Nespėjusia atvėsti galima laikyti naujieną iš Donecko apie žydams išdalintas skrajutes, kurios ragina užsiregistruoti ir numatytoje vietoje turėti po 50 dolerių. Galiausiai ir paties Kremliaus šeimininko veiksmai, okupuojant teisėtą kitų šalių teritoriją, primena Hitlerio braižą.

Susiklostė situaciją, kurią galima aiškinti taip – Rusijos polittechnologai, ilgai ir nuosekliai dirbdami, sukūrė rusakalbėje ir lojalioje Rusijai žmonijos dalyje tokį realybės aiškinimą, kad dabar gali kažką kaltinti tuo, kas neatitinka tikrovės, o patys sau tarp palankiųjų pradeda projektuoti reiškinius, kurie nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tai, ko iš tiesų nėra (filosofas Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard) tokius reiškinius vadino žodžiu simuliakrai).

Klastojama tikrovė nėra vienintelis Kremliaus koziris, kuris pastaruoju metu generuoja didelę naudą.

Štai dar viena pavojinga Lietuvai korta – prisiminkime, kas nutiko, kai protestas prieš Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu baigėsi prie vienos iš Žaliojo tilto skulptūrų. Skulptūros pagrindas buvo apklijuotos plakatais, kurie ragino Putiną nepažeidinėti Ukrainos suvereniteto. Vienas žymus fotografas įamžino šios akcijos nuotraukas ir įkėlė jas į socialinį tinklą Facebook.

Po nuotraukomis atsirado galybė rusakalbių ir lietuviškų komentarų, kurie aršumu nenusileido kalboms, sklidusioms iš Kryme gyvenančių rusų, kai šie miesto centrinėje aikštėje vietoj Ukrainos vėliavos iškėlė Rusijos vėliavą. Liūdna buvo pastebėti tendenciją, kad antilietuviškų rusų komentarų „Facebook’e“ autoriai buvo ne vien Uralo ar Maskvos gyventojai, bet ir Lietuvos piliečiai, gyvenę ir įgiję vidurinį bei aukštąjį/aukštesnįjį išsilavinimą Lietuvoje. Šie žmonės akivaizdžiai iškėlė savo tautinį dėmenį virš pilietinio.

Didi nuostaba mane apėmė ir tada, kai tokiu metu viena lietuvė žurnalistė rėžtelėjo savo straipsnio pavadinimu iš peties. Nuosekliai kas keletą metų vis užsimindama apie dvigubą pilietybę ir jos reikmę, dabar žurnalistė pareiškė – „Geresnio meto referendumui už dvigubą pilietybę nebus“. Geresnio kam?

JAV gyvenančiai žurnalistei dvigubos pilietybės suteikimo liberalizavimas atrodo esąs neginčijamu pagalbininku stiprinant valstybinį saugumą, mąstant apie ekonomiką ir šalies ateitį. Perskaičius pluoštelį šios autorės straipsnių apie dvigubą pilietybę, atrodo, kad pasas yra bent dalies žmonių pasirinkimus determinuojantis veiksnys: turiu pasą – judinsiu sėdimąją, neturiu – prasmekit skradžiai. Bet kodėl Rytų Ukrainos gyventojai nori prisijungti prie Rusijos, Lietuvos rusakalbiai vis dar didele dalimi gina Putiną, o eilinis nieko bendro su Ukraina neturintis lietuvis visomis keturiomis stoja už ukrainiečių suverenitetą?

Žmogų į priekį visada stumia noras įveikti gyvenimo sunkumus. Nesvarbu, ar savo – norime gyventi ne tik sočiai ir patogiai, bet kartu ir taip, kad galėtume aplink regėti sau priimtiną tvarką, justi nešališko teisingumo egzistavimą. Pasas tėra tik maža dalelytė „pilietiškos“ – šiuo atveju mieliau sakyčiau humaniškos – motivacijos, kuri niekada nesuvaidins lemiamo vaidmens. Gerokai svarbiau yra suvokti, kokią politinę sistemą ir pasaulio viziją palaikai.

Pilietybė ir pasas suteikia galimybę keisti politinę tikrovę, bet nesuteikia valios tam daryti. Valią mums suteikia nenoras taikstytis su esama padėtimi. Tačiau toks nenoras ne visada būna naudingas ir teisingas.

Iš Amerikos lietuvių perspektyvos dvigubos pilietybės buvimas duotų tikrai ne vieną pliusą, bet dvigubą pilietybę lengviau galėtų gauti ne tik jie. Galėtų ją gauti ir rusakalbiai Lietuvoje – pereiti kelias dešimtis tūkstančių žmonių su skenuotais instrukcijų lapais yra tikrai lengviau nei surengti okupacinę diversiją. Naujieji dvigubi piliečiai galėtų padėti potencialiai Lietuvoje atsirasiantiems žaliesiems žmogeliukams.

Juk ne vienas tokią dvigubą pilietybę pasirinktų kaip protestą prieš savo padėtį dabartinėje Lietuvos valstybėje. Vieniems, iš principo nesimokantiems lietuvių kalbos, atrodytų, kad Lietuva visai be reikalo atsijungė nuo SSRS, antriems – kad dabartinė valdžia juos koneveikia, tretiems – kad dabartinės Rusijos sudėtyje jie gyventų daug turtingiau… Viso to vardiklis yra vienas – Lietuvos valstybė šių žmonių akimis yra netikusi.

Valstybės tikslas yra padėti visiems piliečiams, o mainais pilietybė įpareigoja žmogų laikytis valstybės įstatymų ir ginti ne tik savo laisvę, bet ir valstybę, jei jai iškyla pavojus. Šiai situacijai galima taikyti nebent smulkią išimtį, kai valstybė akivaizdžiai imasi neteisėtos neigiamos veiklos savo piliečių atžvilgiu – šie tada turi priežastį sukilti.

Šia išimtimi pasinaudojo ne tik Ukrainos piliečiai, bet ir Rusija, kurios politologijos institutų darbuotojai, reaguodami į Maidano priežastis, sudėliojo teoriją, kad reikia ginti ne vien Rusijos piliečius, bet ir etninius rusus. Šią teoriją vainikuoja elementarios logikos neatlaikantis nenuoseklumas, kad bet kokios teritorijos gali būti prijungtos prie Rusijos, bet jokiai teritorijai toli gražu negalima nuo jos atsiskirti.

Rusijos valstybė priėmė vaidmenį, kuris ne ką nusileidžia Mefistofeliui – potencialiai Rusijai palankūs žmonės yra apipilami simuliakrais ir nebūtais pažadais, kad tik įlįstų į Nelabojo žabangus, o tada kelio atgal jau nebėra. Didesnių pašalpų ir atlyginimų siekę krymiečiai po sutarties su Rusija liko šoke – ne tik, kad negavo didesnių pinigų, bet senąsias atitinkančios sumos buvo išmokėtos iš apyvartos išeinančiais pinigais, nekalbant apie motinystės išmokas, kurios radikaliai sumažėjo. Išsiskirsčius tituškoms ir apsimetėliams atmosferos kaitintojams, pergalės euforija staigiai išgaravo.

Raskite bent kelis skirtumus nuo pasakų moralo, kai visą naktį su velniais puotavęs jaunikaitis ryte atsikelia nevalgęs ir negėręs. Ryškiausias skirtumas turbūt būtų tas, kad nuo Putino rožančiumi neapsiginsi. Vilionėms, kurios apeliuoja į žemuosius poreikius, silpnybes ir emocijas, priešpastatyti galima tik protą, valią ir pasitikėjimą tuo, kas yra.

Tokį pasitikėjimą laiduoja jausmas, kad visi sąžiningi ir įstatyminės tvarkos nepažeidinėjantys valstybės piliečiai vieni kitiems yra skolingi, nepaisant tautybės, religijos, orientacijos, lyties… Visi nemokamai ėjome į mokyklas, kai kurie stojome į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, kiti gauna valstybines išmokas, kurios grįžta į rinką, atsiskaitant už paslaugas, ketvirti gauna valstybės kompensacijas vaistams. Visi naudojamės vienos valstybės, kurios biudžetas renkamas iš mūsų mokesčių, paslaugomis.

Galime pastebėti jungiančius saitus ne vien ekonomikoje ir politikoje – kasdien kartojamos mūsų veiklos virsta tradiciniu sugyvenimu, bendru kontraktu. Ir šis kontraktas veikia tuo sklandžiau, kuo plačiau mes suvokiame savo bendrumą ir pasitikime vieni kitais.

Per dažnai tapatiname Putiną ir Lietuvos rusus. Pastarieji yra mūsų bendrapiliečiai, kuriuos turime įtikinti, jog greta etninių skirtumų mes turime daug bendro. Prioritetu turi būti ne noras nurusinti juos, bet siekis paaiškinti, ką reiškia būti šios valstybės piliečiu. Kai buvimas Lietuvos piliečiu visiems bus neatsiejamas nuo pareigos jausmo valstybei, kai joks pilietis nebus diskriminuojamas dėl skirtumų, galėsime leisti ir multipilietybes.



Print Friendly