2018 01 24
Dar kartą apie pionierišką sovietmetį

siauliu-miesto-svente-62341091Mano komentaras „Facebook“ paskyroje apie Šiaulių moksleivių, aprengtų sovietiniais pionieriais, paradą, sukėlė žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimą.

Daug įnirtingų diskusijų, diametrialiai priešingų nuomonių. Natūralu. Dar tik pora dešimčių metų tepraėjo, o dauguma dabartinės mūsų visuomenės gimė, augo ir subrendo sovietmečiu. Aš taip pat. Buvau ir pionierė, ir į komjaunimą kartu su visa, atrodo, septinta „a“ klase urmu nuvedė stoti. Dainavom, deklamavom, šokom, buvome jauni, gražūs. Tai buvo mūsų vaikystė, mūsų jaunystė. Nepasakyčiau, kad sunki, tikrai buvo nebe pokaris, ne tremtys.

Komentuodama pionieriškas nuotraukas iš Šiaulių gatvių nei pykau, kaip antraštėse bandyta suintriguoti, nei susierzinau. Jei jau reikia aprašyti jausmus, tai juos įvardinčiau kaip liūdesį. Kodėl? Todėl, kad nemaža dalis mano kartos (o Šiaulių renginio organizatoriai turbūt jauni buvo irgi sovietmečiu) taip ir nėra supratusi, kokia tragedija Lietuvai buvo sovietinė okupacija.

Žydai savo tragediją yra supratę – ir kairieji, ir dešinieji, ir per vidurį. Nė vienas jų neleistų savo vaikų miestų šventėse aprengti Hitlerjugend uniformomis. O lietuviai diskutuoja, net pykstasi. Nes daliai žmonių svarbiausia – jų vaikystė. Tegu ir su raudonu kaklaraiščiu.
Kai kas bando sovietmetį skirstyti į blogąjį ir gerąjį, lyg ieškodami pateisinimo savo gyvenimui ten. Tačiau sovietmetis buvo vienas – su pradžia ir su pabaiga, su Stalino, Brežnevo laikotarpiais, tačiau su ta pačia pragariška antihumaniška prigimtimi. Mes, ten gimę ir augę, negalėjome pasirinkti kitokio likimo.

Brežnevinis laikas buvo ir juokingas, ir kvailas, bet jis buvo tos pačios Lietuvos tragedijos tęsinys. Tuo laikotarpiu toliau buvo griaunamos mūsų tautos vertybės, ir, jeigu dar viena karta tokio gyvenimo, tai kapstytumėmės taip, kaip šiandien neapibrėžtoje saugumo erdvėje kapstosi Ukraina ar Moldova.

Nacizmas Europoje neužtruko ilgai, todėl šiandien niekas negali pasakyti, į kokį supuvusį brežnevizmą jis būtų pavirtęs ir ar genocido išvengę žydų vaikai, anūkai, praėjus dešimtmečiams, nebūtų aprengti Hitlerjugendo uniformomis. Mes buvome aprengti. Jomis buvo aprengti tremtinių, lagerių kankinių palikuonys kartu su sąmoningų kolaborantų ar tiesiog karjeros sovietmečiu siekusių ir geriau gyventi norėjusių lietuvių vaikais.

Net ilgai Šiauliuose gyvenęs ir ten miręs Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio – Vytauto sūnus Laimutis buvo padarytas pionieriumi, o jo nuotrauka su ženkleliu prieš įvykdant mirties nuosprendį buvo parodyta tėvui. Esu tikra, kad Laimučio Žemaičio istoriją težino vienetai Šiaulių ir visos Lietuvos mokyklose. Džiaugčiausi, jei klystu.

Todėl ir bandau paaiškinti, kodėl mums nereikia savo vaikų rengti pionieriškomis uniformomis net ironizuojant. Nes tai buvo didžiulė iki šiol nesuvokta ir neįsisąmoninta dvasinė, moralinė tragedija, kurią išgyvenome nuoširdžiomis vaikiškomis akimis deklamuodami, šokdami ir dainuodami.

Suvokimui dar reikia laiko, todėl pagyvenkime kol kas be tokių kontraversiškų inscenizacijų.



Print Friendly