2019 12 09
Demokratijos iliuzija

zeme_imgReferendumas šį sekmadienį neįvyks, nebent atsitiktų stebuklas ir nepasirodę išankstiniame balsavime, rinkėjai staiga išgirstu jo organizatorių šauksmus, sklindančius iš graudžių plakatų ir netikrų Facebook profilių, ir masiškai pasirodytų balsavimo vietose. Bet žinant, kad tai birželio paskutinis sekmadienis ir beveik kiekvienas normalus pilietis žino bent dešimt naudingesnių dalykų, kuriuos gali nuveikti, tai šansų referendumui nėra.

Jau dabar akivaizdu, kad jo organizatoriai dėl to ieškos kaltų, neabejotinai apkaltins „sistemą“ ir  visus nupirktus veikėjus, kurie ragino neiti į referendumą. Tuomet ims ir tuos atėjusius 18-20 proc. rinkėjų paskelbs tikraisiais Tautos atstovais ir neįvykusio referendumo rezultatus bandys visiems kaišioti bei reikalauti juos vykdyti, nes tai bus „tikrosios Tautos balsas“. Kaip žinia pagal juos, iki šiol Tauta buvo tik tie, kurie pasirašė už referendumą (nes jis įkyriai vadinamas „Tautos referendumu“), o visi kiti, supraskime, nėra jokia Tauta. Jeigu nepalaikote idėjos, kad kaimyno šulinys gali būti eksplotuojamas tik surengus referendumą, jūs negalite vadintis Tauta.

Apskritai, visas šis referendumas ir ypač jo organizavimas yra viena didelė demokratijos iliuzija. Pirmiausia vien siūlomi klausimai akivaizdžiai parodo, kad organizatoriai patys Tauta visiškai nepasitiki ir norėtų kaip galima labiau užkirsti kelią jai pačiai pasirinkti. Sakysite nusišneku, bet pagalvokime plačiau. Siekis uždrausti Tautos atstovams patiems nuspręsti kaip disponuoti savo žeme, jau suponuoja tai, kad organizatoriai visiškai nepasitiki lietuviais – jeigu tik leisime, tai visi iš eilės ir parduos savo žemę. Pasitikėjimo individu visiškai nėra. Tačiau jeigu nėra pasitikėjimo atskiru individu, tai kodėl staiga manoma, kad jų visuma staiga ims ir jau priims puikiai pasvertą bei gerai apgalvotą sprendimą referendume.

Aš jau net nesigilinu į tai, kad organizatoriai maišo žemę kaip žemės ūkio vienetą ir žemę, kaip valstybės teritoriją. Ir maišo, panašu, turėdami aiškų tikslą – įbauginti Lietuvos žmones. Juk pagalvokite, kaip baisiai skamba, atvyks danai, nusipirks čia žemę ir staiga Lietuvos dalys taps Danijos teritorija. Kad paryškintų tokį įvaizdį, jie dar prideda baisių istorijų apie Izraelį ir indėnus Šiaurės Amerikoje.  Visa tai, bet kurį šiek tiek istoriją ir politiką išmanantį žmogų verčia susiimti už galvos. Čia panašiai, kaip pasakyti – mes negalime įleisti į Vilnių nė vieno lenkų turisto autobuso, nes juk pažiūrėkite kas nutiko 1920 m. Lietuvoje.

Kitas svarbus manipuliacinis šio referendumo aspektas yra nuolatinis apeliavimas į demokratiją.  Prie kiekvieno konteinerio priklijuotas skelbimas mums garsiai šaukia apie „vienintelį tikrą“ referendumą ir galimybę pagaliau „grįžti į demokratiją“ (perfrazuojant skelbime pateikiamą tekstą). Dėl vieno dalyko galima sutikti – referendumas tikrai „vienintelis“ ta prasme, kad niekas kitas dar nėra sugalvojęs sudėti tris visiškai skirtingus klausimus į vieną referendumą ir suteikti rinkėjui tik vieną galimybę pasakyti „taip“ arba „ne“.

Iš esmės šis referendumas savyje talpina praktiškai visus blogiausius tiesioginės demokratijos bruožus: kompromiso nebuvimą, visuomenės supriešinimą, daugumos diktatūrą ir visišką atsakymų nelankstumą. Dėl šių dalykų tiesioginė demokratija, šiuolaikinėse valstybėse dažniausiai pasireiškianti per referendumus, yra nuolat kritikuojama politikos mokslininkų. Realiai tiesioginės demokratijos būdu sprendžiami klausimai labai dažnai sukuria papildomų problemų, o ne išsprendžia jas.  Būtent todėl absoliuti dauguma pasaulio valstybių referendumus naudoja labai ribotai, kai kur per šimtą demokratijos metų yra buvę vos keli referendumai, kuriais buvo sprendžiami patys esmingiausi valstybės klausimai.

Galima būtų sutikti su referendumo rengėjais, kad žemės pardavimo klausimas iš tikrųjų yra gana reikšmingas (nors ir yra absurdiškas dėl noro riboti piliečių galimybes disponuoti savo turtu) tačiau noras įtvirtinti kiekvieno žemės gelmių turto išgavimo patvirtinimą referendumu yra ženkliai perteklinis. Dar keistesnis yra jo rengėjų bandymas tris kartus palengvinti referendumų organizavimą. Kodėl staiga buvo sugalvota, jog svarbių klausimų sprendimas, kuris yra priimamas 51 proc. dauguma, tačiau paliečia absoliučiai visus piliečius, staiga padidins pilietiškumą ir demokratiją šalyje? Kodėl  daugumos diktatūrą staiga tampa siekiamu tikslu, o kompromiso paieška yra nuvertinama ir net kartais vadinama valstybės (šiuo atveju protėvių žemės) išdavyste? Ar netapo šis referendumas tik gražia manipuliacija žmonių jausmais?

Galime prisiminti, jog Senovės Graikijoje trumpu jos istorijos periodu irgi egzistavo tiesioginė demokratija, tačiau kažin ar dažnas iš mūsų norėtų „tokios demokratijos“. Tuo metu balsuoti negalėjo vergai, moterys ir asmenys neturintys žemės. Kitaip tariant, pagal tiesioginės demokratijos autorius, didžioji dauguma šio sekmadienio referendumo organizatorių jame negalėtų dalyvauti. Neturi žemės, tai tavęs ir neliečia šis klausimas, sakytų senovės graikai. Tikiu, kad įvedus tokius pataisymus iškart kiltų didelis pasipiktinimas. Ir jie būtų teisūs – šiuolaikinė liberali demokratija pažengė nepaprastai toli ir žodyje demokratija mes jau talpiname gerokai daugiau reikšmių nei tik teisę agoros aikštėje ištiesti ranką aukštyn. Šiandien tai visų pirma visų šalies piliečių lygybė (nepriklausomai nuo jų lyties ar statuso), tai ir vienodas traktavimas prieš įstatymus ir svarbiausia – demokratija per išrinktus atstovus.

Kitaip tariant, referendumo organizatoriai rinkdami parašus, o vėliau ir agituodami už jį, sugebėjo savo rėmėjams ir tam tikrai rinkėjų grupei įrodyti, kad jis yra kažkokia tai paskutinė kova už Lietuvos išlikimą demokratine valstybe. Buvo sukurta iliuzija apie didelę grėsmę, ateinančią iš Vakarų (spėkite kas pastaruoju metu labai „žaidžia“ tokiu motyvu?), kuri išnaikins nepriklausomą Lietuvą ir mes tapsime Vakarų kolonija. Vienintelis išlikimo būdas – apriboti savo pačių piliečius, nes jie gi yra išdavikai iš prigimties. Vėlgi, šis motyvas yra itin mėgstamas visų totalitarinių valstybių. Juk bandantys sprukti šiaurės korėjiečiai prie savo sienų yra šaudomi todėl, kad nepabėgtų į tuos kapitalistinius Vakarus, kur juos neabejotinai išnaudos vietiniai vergvaldžiai.

Kad visi šie motyvai nėra visiškai atsitiktiniai galime įsitikinti pažvelgę į tai, kas aktyviausiai agituoja už referendumą (bent jau vaizdžiai susidaro toks įspūdis): tautininkai, neaiškūs žalieji (NATO generalinis sekretorius neseniai įvardino, kad Europos žalieji tiesiogiai gauna pinigus iš Rusijos kovai su bet kokiomis alternatyvomis rusiškoms dujoms), Milda Bartašiūnaitė, kuri neseniai sukūrė „ironišką“ marškinėlių kolekciją „Rusai puola“, skirtą visiems rusofobams, o jos nemeilė Lietuvai ir atvirkščiai proporcinga meilė Rusijai trykšta iš kiekvieno pasisakymo, Algirdas Paleckis, kurio Sniečkaus šlovinimai ir „kolorado juostelė“ per Gegužės 9-ąją jau tapo įprastu simboliu, Matrica Lietuvoje ir dalis jo profilių, kurie atvirai skelbia apie būtinybę parengti nusikaltėlius, kalinčius įkalinimo įstaigose Lietuvoje, kad jie būtų pasirengę perversmui, kai rusai ateis į Lietuvą. Galiausiai referendumo agitacija, be tautininkų, interneto platybėse dažniausiai platina tik žmonės itin prastai rašantys lietuviškai ir/arba turintys rusiškas pavardes. Taigi dabartinė tautininkų kompanija yra tiesiog apgailėtina. Jeigu Smetonos laikų tautininkai komunistams turėjo labai aiškų planą, tai šių dienų „tautininkai“ kartu su jais organizuoja praktiškai antivalstybinius referendumus.

Tokiais atvejais visgi kyla didžiausias klausimas: kas yra neteisus? Ar tautininkai, ar visi prorusiški veikėjai Lietuvoje, staiga susivieniję dėl bendro tikslo? Spręsti jums.



Print Friendly