2018 10 19
Dešiniosios asmenybės: Edmundas Burke’as

Edmundas Burke’as gimė 1729 m. Dubline, Airijoje. Augęs ir išsimokslinęs gimtinėje Burke’as tapo vienu didžiausių XVIII amžiaus Didžiosios Britanijos valstybės veikėjų ir politikos filosofų. Nors ir studijavo teisę, bet likusį gyvenimą su atsarga žiūrėjo į tokio darbo perspektyvą. Nuo jaunumės rašęs ir paragavęs ankstyvos šlovės dėl savo literatūrinių gebėjimų, Burke’as pasuko į politiką ir tapo Vigų partijos nariu.

Politikoje jo talentai atsiskleidė dar plačiau – puikus kalbėtojas, nuostabiai valdantis plunksną, išmanantis humanitarinius mokslus – būtent taip Burke’ą prisimena jo amžininkai. Įdomu, kad didelį įspaudą žmogaus, kuris po mirties bus pramintas konservatizmo tėvu, mąstyme paliko klasikinių studijų išmanymas – ne viename jo pasisakyme pasigirsdavo citatos arba nuorodos į klasikinius tekstus, kurių užsimiršęs jis kartais neišversdavo mažiau su klasikinėmis studijomis susipažinusiai publikai.

Kaip dažnai nutinka klasikinius pagrindus turintiems žmonėms, Burke’as domėjosi filosofija ir buvo žinomas ne vien dėl savo politinio veikalo “Apmąstymai apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją”, bet ir dėl ankstesnės etikos ir estetikos temas nagrinėjančios knygos “Filosofinis mūsų idėjų apie Taurumo ir Grožio ištakas tyrimas”. Nors savo laiku ir nepakeičiamas universitetuose, bet pastarasis kūrinys ilgainiui buvo nustumtas į “Apmąstymų apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją” šešėlį.

Kai didelė dalis Vakarų civilizacijos kilmingųjų ir buržua buvo nukreipę akis į Prancūzija bei buvo linkę revoliuciją laikyti sėkminga, “Apmąstymuose” Burke’as atkreipė dėmesį į tai, kad jie praleidžia keletą esminių momentų.

Pirmiausia, kiekvienoje šalyje žmonės išgyvena savą istoriją ir yra veikiami skirtingų sprendimų, todėl ne viskas, kas vienoje Lamanšo sąsiaurio pusėje pasisekė, turi pasisekti ir kitoje. Burke’as įžvelgė, kad pokyčiai Prancūzijoje yra beveik nekontroliuojami ir viskas vyksta per greitai, kad būtų įmanoma nuosekliai apgalvoti savo veiksmus ir jų pasekmes. Čia jis buvo teisus, nes istorija parodė, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė ne vien tautinės valstybės gimimą, atsinaujinusį ir moderniajai Europai tinkantį demokratijos modelį, “Laisvę. Lygybę. Brolybę” – kartu įsisiautėjo milžiniškas politinių represijų aparatas prieš politiškai neparankius asmenis, kilminguosius, kurie pasisakė už Ancien Régime (pranc. Senąjį Režimą – monarchiją), bei tikinčiuosius. Šių represijų rezultatas buvo kai kuriose vietovėse be paliavos dirbusios giljotinos ir tūkstančiai nužudytų žmonių.

Burke’as skeptiškai žiūrėjo į besirandantį Apšvietos projektą. Apšvietos mąstytojai teigė, kad mokslas ir racionalus protas padės atsisakyti religinių ir socialinių prietarų, bet pirmasis konservatorius su tuo nesutiko ir teigė, kad prietarai yra svarbus mūsų gyvenimo elementas, kuris sutvirtina bendruomenę ir padeda jai bendrai įveikti ateities problemas. Religija, žvelgiant iš berkiškų pozicijų, yra ypač naudingas bendruomeniškumo palaikymo instrumentas, kuris nors ir nepagrindžiamas racionaliais ar moksliniais kriterijais, bet užima svarbią žmogaus gyvenimo vietą ir yra susijęs su laisve, nes laisvė yra vertinga dalis amžinos ir transcendetinės moralinės tvarkos. Nors didelė dalis mūsų prietarų, tradicijų ir papročių yra iracionalūs, jie, kaip ir kita informacija, kurią perimame iš savo protėvių, yra skirti apsaugoti mus.

Šio bandymo mus apsaugoti neturime pamiršti ir mąstydami apie demokratija. Demokratija nėra vien čia ir dabar vykstantis procesas, bet nenutrūkstantis istorijos virsmas tarp mirusiųjų, gyvųjų ir gimsiančiųjų. Dažniausiai žodis “konservatizmas” žmonėms siejasi su tradicijos laikymuosi ir bandymu žūtbūt išlaikyti status quo būklę, bet tai nėra pilna tiesa. Gyvieji, pasak Burke’o, visada turi pamąstyti, ar atsisakydami kažko, ką jiems paliko prieš juos gyvenę, nenuskriaus tų, kurie gims ateityje. Todėl konservatorius ne pasisako prieš pokyčius, bet yra atsargus realistas, kuris imasi kažką keisti tik įvertinęs situaciją ir nusprendęs, kad taip nenuskriaus gimsiančiųjų.

Ekonominėje sferoje Burke’as tikėjo, kad privati nuosavybė yra socialinės tvarkos pamatas. Jis priešinosi valstybinių monopolių įsigalėjimui, kuris trukdė žmonėms kurti nuosavybę ir vystyti ekonomiką. Jo manymu, moralinis žmonių ugdymas tarpinėse institucijose – šeimoje, Bažnyčioje, vietinėje bendruomenėje – gali klestėti tik kartu su privačia nuosavybe, kuri užtikrina šių institucijų saugumą. Edmundo Burke’o parama ekonominei laisvei sulaukė pagarbos iš ekonominio liberalizmo pradininko Adamo Smitho, o jo galinga gynyba moraliai laisvei užtarnavo susižavėjimą iš lordo Actono lūpų, kuris laikė Burke’ą nesenstančiu žmogiško mokymosi, religinės doros ir apšviesto politinio veiksmo pavyzdžiu.

Parengė Dovydas Skarolskis



Print Friendly