2018 10 18
Didinama militarizacija Karaliaučiuje neleidžia atsipalaiduoti

iskander_raketos_imgNuo pat įstojimo į Aljansą Baltijos šalys tikėjosi bei įvairiais kanalais siekė kuo rimtesnio NATO karinių pajėgų įsitraukimo į saugumo erdvės regione plėtrą. Pirmasis apčiuopiamas rezultatas šioje srityje buvo oro policijos misija su baze šalia Šiaulių, Zokniuose.

Tiesa, kada estai atnaujino Ämari oro bazę, buvo kilę kalbų, jog misija gali būti perkelta. Vis dėlto, kaimynų aktyvumą geriau būtų vertinti ne iš konkurento perspektyvos, o kaip akstiną NATO aktyviai plėsti savo buvimą regione.

Dar JAV prezidento George‘o W. Busho administracija Lenkijoje ir Čekijoje buvo sumaniusi įkurdinti priešraketinės gynybos (PRG) bazę. Tokiu būdu planuota apsidrausti nuo galimų Irano raketų smūgių Jungtinėms Valstijoms ir Europos šalims. Deja, šio projekto įgyvendinimas buvo pristabdytas iš esmės dėl neadekvačiai agresyvaus Kremliaus spaudimo demokratų partijos valdžiai. Šiuo metu yra planuojama, jog PRG kompleksai Lenkijoje bus instaliuoti anksčiausiai 2018 metais.

2007 metų gegužę iš Kremliaus valdomos kibernetinės atakos paralyžiavo Estijos valstybinių institucijų darbą. NATO skubiai ėmė ieškoti priešnuodžių šiai, iki tol menkai apmąstytai, grėsmei sumažinti. Taline buvo įsteigtas pirmas pasaulyje tokio tipo kibernetinio saugumo centras.

2009 metais NATO generalinius sekretoriumi tapus danui Andersui Foghui Rasmussenui buvo galima tikėtis daugiau konkrečių veiksmų Baltijos šalis integruojant į bendrą NATO saugumo erdvę. Tolimesnio glaudesnio bendradarbiavimo poreikis iš esmės buvo nulemtas neadekvačiai agresyvaus Kremliui pavaldžių institucijų bei įmonių elgesio. Nuolatinis oficialiosios Maskvos spaudimas Baltijos šalims energetikos sektoriuje paskatino Vilniuje įsteigti Aljanso energetinio saugumo centrą.

Pastaruoju metu latviai derina pozicijas su NATO atstovais dėl galimybės įkurti Aljanso strateginės komunikacijos centrą. Pagrindinis šios institucijos tikslas turėtų būti visuomenės informavimas apie šiandien organizacijos valstybėms kylančias grėsmes bei galimus jų prevencijos būdus.

Tokios grėsmės pavyzdys – šiuo metu labai suintensyvėjusios Rusijos spectarnybų pastangos per įvairius žiniasklaidos kanalus skleisti dezinformaciją apie Baltijos šalių istoriją, šmeižti bei kompromituoti valstybines institucijas, tokiu būdu siekiant pakirsti žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Beje, šios grėsmės apraiškas galima aptikti ne tik Baltijos šalyse. Šiandien kenkėjiškos dezinformacijos pavyzdžius geriausiai matome dėl savo ateities sukilusioje Ukrainoje.

Dar vienas NATO veiklos aspektas yra susijęs su konvencine šalies gynybos samprata. Prieš šešetą metų Kremlius ėmė intensyviai telkti modernią ginkluotę prie Baltijos šalių sienų. Šis akivaizdžiai nebičiuliškas žingsnis NATO vadovybę privertė peržiūrėti teritorinio saugumo strategijas bei taktikas. Jau po metų „Wikileaks“ nutekino informaciją, jog JAV ir kitos Aljanso partnerės susitarė praplėsti Lenkijos gynybos planus į juos įtraukiant ir Baltijos šalis.

Šių metų bendri Švedijos, Suomijos, Ukrainos ir NATO šalių kariniai manevrai „Steadfast Jazz“ buvo sumanyti kaip pirmoji reali NATO sutarties 5-ojo straipsnio įgyvendinimo repeticija mūsų regione. Anot, Rasmusseno tai buvo didžiausios tarptautinės Aljanso pratybos nuo 2006 metų.

Strateginiai karinės veiklos pokyčiai

Žvelgiant iš kitos pusės, „Steadfast Jazz“ pratybos žymi naujo NATO veiklos etapo pradžią. Daugiau nei dešimtmetį trukusi Aljanso šalių misija Afganistane artėja prie pabaigos. Faktas, jog panašių misijų NATO šalys jau kuris laikas vengia, rodo strateginius pokyčius organizacijos politikoje. Nuo neproporcingai sutelkto dėmesio į tolimus, resursus ryjančius ir politiškai neefektyvius karus (tokius kaip Afganistane ir Libijoje) NATO po truputį pereina prie kertinio savo akmens – bendrosios teritorinės savo šalių narių gynybos plėtros.

Afganistano misijoje dalyvavę sąjungininkų kariai praktikavosi netipinėmis kariavimo sąlygomis. Teroristai praktiškai nesuteikė galimybės išbandyti jėgų atvirose kautynėse. Tad Aljanso kariškiams ilgą laiką kovojant prieš partizaninio tipo grėsmes, susidarė objektyvi taktinio pasirengimo spraga – patirties aukšto intensyvumo kariniuose veiksmuose stoka. Jai užpildyti buvo reikalingi kariniai manevrai imituojantys realų reguliariųjų kariuomenių konfliktą. Akivaizdu, jog šia linkme ir yra einama.

Sėkmingai praėjusios „Steadfast Jazz“ pratybos bei 2015 metais planuojami kur kas didesni (apie 40 tūkst. karių) kariniai manevrai Ispanijoje ir Portugalijoje byloja, jog NATO ketina žengti nauja kryptimi. Ši Lietuvai, turint omenyje geopolitinę padėtį, galbūt yra net naudingesnė. O nuolat srūvantys nedraugiški Kremliaus jėgų poelgiai, tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose bei didinama militarizacija Karaliaučiuje regione neišvengiamai augina įtampą visame regione.

Štai Aljansui vos paskelbus apie „Steadfast Jazz“ pratybas, kaip atsakas prie NATO šalių sienų buvo suorganizuoti ir įgyvendinti beprecedenčio masto (iki 70 tūkst.) manevrai „Zapad 2013“. Dalis kritikų bando juos nurašyti į Vladimiro Putino siekius spręsti vidaus problemas ieškant priešų išorėje. Tačiau kažin ar tokie veiksmai įtikintų žmones, jeigu iš Kremliaus nesijaustų autentiško priešiškumo Vakarams.

Apie priešišką atmosferą Vakarams byloja ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, nors Rasmussenas nuolat kartoja, jog yra reali galimybė rengti bendras NATO ir Rusijos karinės pratybas, Maskva praktiškai nereaguoja į tokius bičiuliškumo gestus. Atvirkščiai, tiek oficialiais, tiek visuomeniniais informacijos kanalais nuolat pabrėžia, jog Aljansas yra visapusiškai priešiškas Rusijos atžvilgiu.

Galimų grėsmių iš Rytų fone optimizmo neįpučia ir Lietuvos požiūris į krašto apsaugą. Karinės išlaidos buvo sumažintos krizės laikotarpiu, tačiau šiai praėjus jos ir toliau yra mažinamos. Todėl siekiai perorientuoti Aljansą prie teritorinės gynybos bei karinių veiksmų koordinacijos efektyvumo akcentavimo leidžia bent šiek tiek atsikvėpti.

Rasmussenas mano, jog kintantis NATO veiklos pobūdis Baltijos šalims suteiks daugiau pasitikėjimo Aljanso teikiamoms saugumo garantijoms. „Steadfast Jazz“ pratybomis buvo parodyti du svarbūs dalykai. Pirma, šalys narės bus ginamos nuo bet kurios blogų intencijų turinčios valstybės agresijos. Antra, šalys narės bus ginamos esant bet kokiams galimam įvykių scenarijui. Abu šie aspektai gan aiškiai pabrėžia NATO poziciją – 2008 metų Gruzijos scenarijus Baltijos regione nepasikartos.

Europoje ir toliau menksta dėmesys gynybai

Nepaisant to, jog NATO surengė pirmuosius kolektyvinės gynybos manevrus Baltijos regione, atsipalaiduoti kol kas nėra pagrindo. Karines išlaidas nemotyvuotai karpo ne tik mūsų Vyriausybė, tačiau ir daugelis kitų Europos šalių. Beje, karpo jas ir JAV, tik galbūt tą daro labiau pagrįstai.

„Steadfast Jazz“ pratybose iš viso dalyvavo 6 tūkst. sąjungininkų karių. Iš jų didžiąją daugumą sudarė dviejų šalių, Prancūzijos (apie 1200) ir Lenkijos (apie 1000) atstovai. Pirmoji gausias pajėgas pasiuntė veikiausiai dėl to, jog 2014 metais ims vadovauti NATO greito reagavimo pajėgoms, o antroji – kaip didžiausia iš šalių šeimininkių. Tuo tarpu kitos didžiosios valstybės delegavo gerokai kuklesnius kontingentus: JAV tik 160 kariškių, Jungtinė Karalystė vieną laivą-minų ieškotoją, Vokietija vieną minininką, du sraigtasparnius ir vieną transportinį lėktuvą, iš viso 55 karių.

JAV atveju galima manyti, jog suveikė prezidento Baracko Obamos kuris laikas vystoma atsitraukimo-nesikišimo užsienio politika: pristabdyti PRG projektai Lenkijoje ir Čekijoje, pasitraukta iš Irako, 2014 metais rengiamasi pasitraukti ir iš Afganistano ir stipriai mažinti amerikiečių karių kontingentą Europoje, t.y. iki 30 tūkst. (palyginimui Šaltojo karo laikotarpiu buvo iki 200 tūkst.), praktiškai nesikišta į Libijos bombardavimo kampaniją ir išvengta intervencijos Sirijoje. Demokratų pasirinktos politikos strategija lemia ir tai, jog finansavimas Pentagonui taip pat mažėja.

Tiesa, JAV karinių išlaidų mažimas vyksta ne taip įžūliai kaip Europoje – amerikiečių įnašas iki šiol sudaro 70 proc. NATO karinio biudžeto. Daugelis Europos šalių karpo ir taip menkus asignavimus savo krašto apsaugai motyvuodami reikiamybe taupyti atsiradusia po pasaulio ir euro zonos krizių. Vos keletas iš likusių NATO narių viršija bendrai sutartą 2 proc. ribą, t.y. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Turkija ir… Graikija. Akivaizdu, jog Graikijos atvejis taupymo argumentą paverčia absurdišku. Tad tai tik darsyk patvirtina amžių išmintį – kai yra valios išlikti stipriems, krizės nėra baisios.

Pabaigai galima drąsiai tvirtinti, jog „Steadfast Jazz“ parodė sąjungininkų ryžtą bei pasirengimą suteikti pagalbą Baltijos šalims agresijos atveju. Dabar Lietuvos valdžiai belieka užtikrinti, jog atlaikytume potencialų puolimą tol, kol ši pagalba mus pasieks. Štai kaimynai lenkai poros metų bėgyje žada pasiekti NATO sutartyje užbrėžtą minimalią 2 proc. nuo BVP ribą. O Estija, jei mūsų politika krašto apsaugai nesikeis, per keletą metų aplenks mus absoliučia pinigine išraiška. Taigi, nors ir priklausome didžiausiam ir stipriausiam pasaulyje kariniam blokui, tačiau šalies saugumas vis tiek labiausiai priklauso ir priklausys nuo mūsų pačių noro saugotis.

Politologas.lt



Print Friendly