2018 12 10
Senų bičiulių kapitalizmas -> senų bičiulių demokratija

Jungtinėse Amerikos Valstijose jau keletą dešimtmečių sąvoka “senų bičiulių kapitalizmas” (angl. Crony Capitalism) yra skirta gąsdinti tą tautos dalį, kuri nebetiki baubais po lova. Senų bičiulių kapitalizme iki tol buvę skaidrūs ir teisiniais principais grįsti verslo santykiai tampa painiava, kur verslo grupuotės bando bičiuliautis su teisėsauga, biurokratiniu aparatu ir politikais. Šiame kapitalizmo modelyje nuskyla tam, kurio marti dirba prokuratūroje, vaikystės žaidimų draugas užima pilną perimetrą solidžiame ministerijos krėsle, o meilužė sukiojasi politinės grietinėlės vakarėliuose, sėdimiesiems raumenims po aptempta suknele vis suteikdama naujas formas.

Bet bepigu senų bičiulių kapitalizmo bijoti JAV, kur yra 316 milijonų gyventojų – Avridžui Džonui likimas turi tikrai nusišypsoti, kad jis gautų į rankas visų reikalingų kortų komplektą. O štai daugiau nei šimtąsyk mažesnė Lietuva kažkodėl nesigūžia ir nedreba, nes Eilinis Jonas iš Pagėgių savo pažįstamų ekosistemoje gali gyvuoti it inkstas taukuose. Ir ką tu jam padarysi?

Tiesą pasakius, naivu yra tikėtis utopijos, kad išauš diena, kai pasaulyje niekas nebesinaudos patogiais ryšiais versle. Tai galėtų išsipildyti nebent distopiniame kontekste. Nors nuo verslo ir jo rinkų priklauso didelė mūsų gyvenimo gerovės dalis, bet verslas nėra žmogiškojo gyvenimo ašis.

Baugu čia ne dėl užsipildančių verslininkų kišenių, kurių pilnėjimo principas neabejotinai labiau skaudina lietuvio, o ne amerikiečio, širdį, bet dėl verslininkų daromos įtakos politikai, nuo kurios priklauso laisvė, teisingumas ir kiti svarbūs dalykai, dėl kurių žmonės yra linkę kovoti. Nors į kovą dažniausiai yra kylama tik tada, kai suvokiamas kažko stygius, kuris aktyvuojasi to kažko visiškai netekus arba netenkant labai staigiai. Būtent todėl nejaučiame, kai įkanda uodas, o rusai tebėra užmigę po rublio smigimo ir žodžio laisvės suvaržymų.

Vargubau, kad tokių elementarių dalykų nesupranta žmogus, kurį aš esu linkęs laikyti geriausiu lietuviškos politikos viešųjų ryšių specialistu ir politiku viename. Petras Gražulis, kurio rinkiminis elektoratas yra išsirangęs per periferiją ir dažnu atveju vien nebyliai bendrauja su televizoriumi ar pigaus alkoholio buteliu, gali pasigirti sėkmingiausia vienos medijos kampanija lietuviškos politikos istorijoje. Net nebandydamas būti nušvilptu Facebook’e, kur jo oponentai, priešingai nei elektoratas, yra vieningi ir neišsibarstę, jis įkėlė savojo, pavadinkime, anti-gėj-mobilio nuotraukas į populiariausią automobilių prekybos puslapį, kuriame pasiekė visą savo elektoratą lengviau nei tie, kurie Facebook’e turi dešimtis tūkstančių sekėjų.

www.autogidas.lt nuotrauka

Gražulio anti-gėj-mobilis buvo primityvus, bet efektingas, būdas sukurti superdidvyrio įvaizdį – turėti superdidvyrišką mašiną su atitinkamais simboliais ir šūkiu, kuris buvo išrėktas, bejėgiškai nešamam policininkų. Šis ilgai juoką virtualybėje kėlęs vaizdelis realybėje materializavosi kaip didžiojo kovotojo su LGBT bendruomene siluetas su supermeno triko, akiniais nuo saulės, prižiūrėta šukuosena ir komiksuose populiariu šriftu užrašytu moto “Už Lietuvą, vyrai” – greta šio silueto tipingas rinkėjas vargiai pamena desperatišką rangymąsi policininkų gniaužtuose ir paklaikusią, šėlo kupiną fizionomiją.

Kita vertus, Petras Gražulis niekada nesitenkino politinio marketingo one hit wonder statusu. Gargžduose jis neaplenkia nei vieno garbesnio amžiaus rinkėjos gimtadienio ar kitos reikšmingos šventės ir visada pasiunčia gėlių. Gal todėl nestebina jo pergalė prieš rinkiminiuose plakatuose gerokai estetiškiau atrodžiusią Agnę Bilotaitę. Pastaroji laimėti tokiomis sąlygomis būtų sugebėjusi nebent mėtydama druską iš sraigtasparnio.

Komunikacinė Gražulio žvaigždė pastaruoju metu ėmė tviskėti ryškiau nei kada iki tol. Nors Vyriausiosios Rinkimų Komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas teigia, kad to daryti negalima, bet Petras Gražulis praėjusių metų spalio 2 d., per Policijos dienos minėjimą pareigūnams įteikė alaus su tais pačiais superdidvyrio paveiksliuku ir šūkiu ant etiketės. Seimo narys pasiteisino kaip jam įprasta: „Alkoholį pareigūnams dalinti gal ir nelabai pritinka, bet į svečius ėjau, o tuščiomis neateisi. Sakiau, kad negertų, saugotų kaip suvenyrą“ ir pripažino, kad jam alaus butelius su tokia etikete padovanojo alaus darykla iš Biržų.

Racionalu, kad potencialiam elektoratui jau buvo pasiūlyta ir atitinkamo закусон (liet. Užkandos) – prekybcentrių šaldikliuose atsirado ir “Už Lietuvą, vyrai” koldūnai. Koldūnus gamino įmonė “Judex”. Nors žymiausias Lietuvos Petras pastaraisiais metais ir neigia savo tiesioginius ryšius su šią įmone, bet prieš daugiau nei dešimtmetį žurnalistams jis buvo prisipažinęs, kad turėjo šios įmonės akcijų ir net užėmė generalinio direktoriaus pareigas, iki kol pateko į Seimą. Dabar generalinio direktoriaus pareigas einantis Rimantas Kičas neigė, kad paveikslėlyje matome P. Gražulį – à la kiekvienas mato per savo prizmę ir čia nebūtinai seimūnas, bet labiau kvietimas kiekvienam stiprinti valstybę.

Besitęsiant Z. Vaigausko negebėjimui pasakyti kažką įsakmaus, Petras Gražulis toliau “stiprina valstybę” savo alumi. Su šio alaus gamyba siejamas “Kurklių bravoras” kaip kontaktinį asmenį nurodo Daną Baroną, kuris ateinančiuose savivaldybių rinkimuose bus antras numeris Tvarkos ir Teisingumo Kupiškio rajono sąraše. Su, remiantis VRK duomenis, teistu Kupiškio Baronu susisiekti įvairiems žurnalistams nepavyko ir, matyt, nepavyks, nes šioje istorijoje tarp įvairių alaus daryklų yra ypač lengva sumėtyti pėdas, o iš antrosios sąrašo vietos niekas net varu neišvarys.

Tikrai ne visi tėvai turėtų būti patenkinti dėl tokių suvenyrų iš Seimo.

Daugelis skaitytojų pasakys, kad protingas žmogus nevalgys “Už Lietuvą, vyrai” koldūnų, negers tokio alaus ir jau tikrai nepirks Petro Gražulio mašinos. Bet prisiminkime, kad kova čia vyksta dėl reklamai paveikiausių mažai išsilavinusių protų… ir, pasirodo, vaikų. Iš šen bei ten galima nugirsti, kad Seime pabuvusioms mokinių ekskursijoms sykiais yra padalijami “Už Lietuvą, vyrai” marškinėliai. Ir maž kam tai terūpi.

Ši istorija parodo, kad Lietuvoje, dėl pernelyg mažos rinkiminių kampanijų kontrolės, senų bičiulių kapitalizmas ima virsti į senų bičiulių demokratiją, kai, apeidami įstatymus, įvairūs politikos ir verslo šulai ima didinti savo politinę ir komunikacinę įtaką. Reikia viltis, kad į šį pavojaus signalą bus atkreipta pakankamai dėmesio, nes 2016 metų Seimo rinkimuose tokie fintai gali stipriai padažnėti. O viltis – maža, kol šlykščius rinkiminės kampanijos pažeidimus palydi tik labai susirūpinusi Zenono Vaigausko mina ir visuomenės abejingumas.

 



Print Friendly