2018 04 23
„Facebook” puslapis vietoje paso?

facebook_imgVardas, pavardė, gimimo data, gimimo vieta, asmens kodas, lytis, pilietybė – šiuos įrašus įprasta matyti pase, kuris apie žmogų suteikia visą būtinąją informaciją. Bet, kaip mums rodo šią savaitę Seime vykusio balsavimo rezultatai, parlamentarų nuomone, kol kas pase dar nebuvo visos reikiamos informacijos apie žmogų. Neva punktas „tautybė”, atsiradęs pase, bus labai reikalingas ir išganingas.

Tautinės tapatybės mūsų viduje nesikeičia taip greitai kaip emocijos. Jos yra pastovesnės ir iš dalies vien dėl to žymiai vertingesnės mūsų asmeniui, tačiau valstybiniu požiūriu jos turėtų būti visai neaktualios. Valstybė visus iki vieno savo piliečius turėtų vertinti vienodai, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, rasės, seksualinės orientacijos ar politinių pažiūrų – o jei kažkieno teisės yra pažeidžiamos, tą žmogų reikia ginti, todėl čia išvardintos grafos pase neturėtų figūruoti.

Galų gale tautybė didele dalimi yra laisvo pasirinkimo dalykas – tarkime, dviejų rusų vaikas, kuris nuo mažens augo Lietuvoje, gali save laikyti ne tik Lietuvos piliečiu, bet ir lietuviu, jei didžiąją dalį jo tapatybės užima lietuviška kultūra. Arba iš pagarbos savo giminės istorijai, tėvams, artimų žmonių buityje egzistavusiems rusiškiems aspektams jis gali save vadinti Lietuvos Respublikos piliečiu ir rusu.

Panagrinėkime, kam turėtų būti skirti įrašai pase – pavyzdžiui, gimimo data šiame dokumente yra tam, kad būtų nubrėžtos ribos, kurios saugotų tam tikrą gyventojų grupę – nepilnamečius. O nuo ko bus saugomos atskiros etninės grupės Lietuvoje? Nemanau, kad seksime Pietų Afrikos Respublikos apartheido pavyzdžiu ir drausime lenkams ar rusams vaikštinėti tam tikrose mūsų šalies teritorijose ar stoti į universitetus. Ar šis atnaujinimas, lygiai taip pat kaip ir asmens kodas, duoda žinoti kažką visiškai atskiro apie jo turėtoją? Irgi ne, o ir vieno asmens kodo pakanka, kad galutinai išskirtume kažkurį žmogų.

Visgi tokie paso atnaujinimai kelia realų pavojų paryškinti segmentaciją tarp lietuvių ir tautinių mažumų – gavęs tokį kozirį, ponas Tomaševskis su artimiausiais partijos bičiuliais turėjo gerą dingstį išgerti šampano. Čia atsiranda galimybė dar tvirčiau prie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pririšti lenko tautybę, o gal ir ruso, ką pastaroji partija sėkmingai daro su satelitiniu Rusų aljansu. Prisiminkime įsišaknijusią problemą, kad tam tikruose Lietuvos rajonuose negausi socialinio būsto tol, kol nebūsi reikiamos partijos narys. O dėka šio Seimo balsavimo bus galima lengviau nubrėžti tam tikras politinės įtakos zonas: „Lenkas? Lietuvoje lenkus gina tik viena partija. Balsuoji kitaip? Tai koks tu lenkas ir ką išvis čia veiki?“.

Aktuali ši pertvarka ne tik šalies viduje. Pirmiausia, Tomaševskis galės rodyti savo pasą ir sakyti, kad neprivalo Europos Parlamente atstovauti valstybės piliečių, nes renkasi kitą variantą – tautinės bendrijos atstovavimą. Antra, neverta apsistoti ties lenkų klausimu – viename savo straipsnyje rašiau, kad Rusijai svetimose valstybėse gyvenantys etniniai rusai yra ypač reikalinga dingstis pradėti kurstyti tam tikrus nemalonumus.

Grįžtant prie pagrindinės šio teksto temos, mano galva, tiek pat reikšminga ir naudinga pase būtų nurodyti ir religiją, politines pažiūras, mėgstamą muziką ir pan., ką galime surasti didelės dalies Lietuvos piliečių „Facebook“ profilyje.

Veikiausiai daug sumaišties čia įneša paso vadinimas asmens dokumentu. Deja, pasas nieko neturi sakyti apie žmogaus asmenį, o tik apie individą (taigi, jį labiau vertėtų vadinti individo dokumentu), kaip vieną iš daugelio valstybėje egzistuojančių žmonių – papildoma informacija čia yra netoleruotina, nes teisiniuose aspektuose reikia atsižvelgti tik į duomenis, kurie yra aktualūs būtent tam atvejui. Jei norime išlaikyti efektyvią teisinę valstybę, visur turi karaliauti Okamo skustuvo principas – bet kokio reiškinio aiškinimui turi būti naudojama kuo mažiau prielaidų.

Štai buvęs naujienų agentūros BNS vadovas Artūras Račas šeštadienį Prezidentės inauguracijos proga iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą su juodu „gedulo“ šiukšlių maišu. Valstybei ir teisminiam aparatui nesvarbu, kokios tautybės yra A. Račas – už tokį elgesį kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ar net užsieniečiui gresia rimti teisiniai nemalonumai. Toks ir daugelis kitokio tipo prasižengimų nebūna susiję su asmens atributais, kuriuos vardinau praėjusioje pastraipoje.

Jau užsikirtusia plokštele tampa intelektualų kartojimas, kad valstybės viduje politikai turi pradėti skatinti vienybę, bet 56 „už“ balsavusiems Seimo nariams – nusispjaut. Jie su didesniu džiugesiu krausis politinius dividendus iš mažų paskirų rinkėjų grupelių, kurios, atėjus laikui, juos šiaip ne taip ištemps iš vienmandatės dar ketveriems metams lindėjimo Seimo koridoriuose ir bufete.

Gaila, kad diduma mūsų šalies politikų į save dėmesį moka atkreipti tik skandalingais įstatymais. Visai kaip aštuoniolikmetė dainininkė, kuri „Facebooke“ angliškai pareiškė, kad dėl vienos stilistės komentarų apie jos suknelę išsižada nedėkingos Lietuvos ir nebenori turėti nieko bendro su mūsų šalimi ir kultūra. Nenutrinkime ribos tarp valstybės ir asmeninio arba pop gyvenimo – nedarykime iš paso antro feisbuko ir išmokime girtis tuo kas esame tik ten, kur tai pridera daryti.



Print Friendly