2018 11 19
Geriausias ginklas pasipriešinti informaciniam karui prieš Lietuvą yra visuomenės atsparumas

Užsklanda_1Liepos 5 d. Seime vyko konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“, surengta Seimo nario dr. Manto Adomėno. Konferencijoje savo įžvalgomis apie šiuo metu prieš Lietuvą vykdomą slaptą informacinį karą dalijosi jaunesniosios kartos mokslininkai: gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius, portalo „Delfi.lt“ vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo „Lrytas.lt“ aktualijų skyriaus redaktorius Dovydas Pancerovas, Demokratinės politikos instituto ekspertas Petras Katinas, Europos humanitarinio universiteto prorektorius Bernardas Gailius, Ronaldo Reagano namų direktorius Justas Šireika ir pats dr. Mantas Adomėnas. Šiandien jį prašome apibendrinti konferencijoje skelbtas mintis ir aptarti priežastis, kodėl apie tai reikia kalbėti.

Kas paskatino rengti šią konferenciją?

Surengti konferenciją „Informacinis karas prieš Lietuvą“ paskata buvo, viena vertus, Prezidentės metinis pranešimas, kuriame buvo aiškiai kalbama apie grėsmes Lietuvai. Savo ruožtu tame pranešime buvo remtasi Valstybės saugumo departamento ir Krašto apsaugos ministerijos 2-ojo departamento ataskaitomis, kuriose aiškiau negu ankstesniais metais buvo įvardintos tos grėsmės apie daugialypį – ekonominį, kibernetinį, energetinį, taip pat ir informacinį – puolimą, kurį Rusija dabar labai suaktyvino. Informacinis karas yra plotmė, kurioje sunkiau pamatyti vykstančius procesus ir interpretuoti informaciją, esančią žiniasklaidoje ir besireiškiančią per kitus kultūros reiškinius. Neužtenka vien tik pamatyti, kaip juda elektroniniai srautai ir informacijos „bitai“. Čia reikia matyti visumą, todėl į konferenciją Seime sukvietėme žmones, kurie tuo domisi ilgą laiką domisi. Konferencija turėjo teigiamų pasekmių – vėliau jos aidai pasikartojo žiniasklaidoje, buvo paskelbta nemažai straipsnių. Taip pat matyti, kad keičiasi viešoji nuomonė, ryškėja ir gilėja visuomenės supratimas apie tai, kas vyksta iš tiesų ir kaip naudojamasi pažeidžiama mūsų informacine, kultūrine erdve.

Dabar konkrečiai – kokie ženklai skatina kalbėti apie tai?

Informacinio karo paaštrėjimas susijęs su dviem dalykais. Pirmiausia tai susiję su Lietuvos pirmininkavimu ES. Yra dedamos labai didelės pastangos diskredituoti pirmąją išsivadavusią posovietinę valstybę, pirmininkaujančią Europos Sąjungai.

Su Lietuvos pirmininkavimu susijęs dar vienas, tolesnis aspektas – tai Rytų partnerystė. Dabar lemiamas laikas, nes tokios šalys kaip Gruzija, Ukraina, Moldova gali sustiprinti savo europietiškos integracijos perspektyvas ir išsivaduoti iš Rusijos įtakos orbitos. Toje plotmėje Rusija labai aktyviai veikia, kad sugriautų Rytų partnerystės šalių susitikimą.

Kitas dalykas – jau nuo 2012 m. pastebimas su Putino grįžimu į valdžią paryškėjęs agresyvumas artimiausios kaimynystės atžvilgiu, neoimperinių, revanšistinių tendencijų stiprėjimas, siekis atkurti Sovietų Sąjungos projektą. Pastangas deda tos neoimperialistinės jėgos Rusijoje, kurios nenori susitaikyti su Baltijos kraštų „praradimu“. Tokiuose dariniuose kaip Eurazijos muitų sąjunga matome mėginimus atkurti gilesnę buvusios Sovietų Sąjungos respublikų politinę sąjungą. Armėnijos prisijungimas prie jos liudija, kad imperijos atkūrimo projektas vyksta toliau.

Ketvirtas motyvas, dėl kurio šis karas yra paaštrėjęs – esame ant slenksčio jeigu ne visiškos energetinės nepriklausomybės, tai bent jau kur kas stipresnės Lietuvos pozicijos energetikos srityje, kai Lietuva būtų mažiau pažeidžiama energetinių sankcijų ir politinės įtakos per energetiką.

Visi šie keturi aspektai lemia padidėjusį pirmiausia Rusijos agresyvumą, nes būtent Rusija yra linkusi labiausiai kovoti informacinį karą Lietuvoje. Šiek tiek mažesniu mastu tą daro Baltarusija, bet plačiausius, subtiliausius, geriausiai finansuojamus projektus taiko Rusija.

Kuo siekiama informaciniu karu? Kaip jis pasireiškia?

Informacinio karo tikslai labai paprasti – padidinti prielaidas tokį karą vykdančiai valstybei, dažniausiai Rusijai, pasiekti savo politinių tikslų didinant jai palankių asmenų skaičių, keičiant šio karo taikinyje atsidūrusios šalies politinį klimatą, kad būtų galima priimti Rusijai palankius sprendimus ir trukdyti Lietuvos valstybei priimti strateginius sprendimus, mažinančius jos priklausomumą nuo Rusijos. Tų tikslų valstybės kartais siekia veikdamos informacinį lauką, priemonėmis, kurios ne tik yra atviros, bet dažnai gerai užmaskuotos.

Kaip informacinis karas pasireiškia? Reikia suprasti, kad informacinis karas papildo tarptautinio poveikio instrumentus, kuriuos valstybės naudoja tradiciškai – diplomatinis spaudimas ar ekonominės sankcijos buvo naudojamos visada, kultūrinės įtakos darymas irgi yra standartinė valstybių santykių repertuaro sritis, kai šalys nori gerinti savo įvaizdį, plėsti savo bičiulių ratą. Tai tradiciniai užsienio politikos įrankiai.

Rusijos atveju matome, kad standartinius tarptautinių santykių instrumentus papildo prie naujų komunikavimo sąlygų pritaikytos priemonės, programos, kurios veikia pasinaudodamos demokratinės erdvės informacinio lauko atvirumu ir prieinamumu, bet siekdamos jam priešingų tikslų. Informacinio karo priemonė, su kuria susiduriame kasdien – informacinių portalų, kaip „Delfi.lt“ ir kiti, komentarai. Ten matome daugybę, tūkstančius Lietuvai priešiškų, paniekinančių, nesantaiką, nusivylimą gyvenimu Lietuvoje, Lietuvos santvarka, valdžios institucijomis kurstančių komentarų. Gali susidaryti įspūdis, kad lietuviai yra baisūs žmonės, viskuo nusivylę, viskam priešingi – jeigu nežinotum, kad veikia vad. „30 rublių kariauna“ (taip pavadinta pagal užmokestį, kurį už kiekvieną komentarą gauna samdomi jų rašytojai). Šios kariaunos nariai kasdien komentarus gamina šimtais, netgi tūkstančiais. Vėlgi, tai nėra naujas dalykas – ir anksčiau tą matydavo, bet apie tai kažkodėl nedrįsdavo kalbėti žiniasklaidos redaktoriai, nors privačiuose pokalbiuose ir įvardydavo.

Konferencijoje kaip tik šia tema ir kalbėjo „Delfi.lt“ vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Ji kalbėjo ir apie tai, kaip informacinis karas komentaruose transformuojasi. Pavyzdžiui, anksčiau, būdavo galima, pamatyčius IP adresą, iš kurio paleidžiama daug komentarų, jį užblokuoti, dabar atsirado nauja technika, ir serveriai gali labai greitai keisti IP adresus, vieną komentarą paleisdami iš vieno adreso, kitą – iš kito ir t.t., nors rašo tas pats autorius. Iš to, kad naudojamasi naujausiomis technologijomis, matyti, jog tai nėra kelių supykusių žmonių spontaniškos pastangos – tie „rašytojai“ labai gerai aprūpinami, ir dirbama kryptingai.

Komentarų karas yra tik vienas aspektas. Nenoriu leistis į kibernetinį karą griežtąja prasme, kuris yra labiau susijęs su šnipinėjimu, infrastruktūros blokavimu ir gadinimu. Komentarų karas su informaciniu karu nėra tiesiogiai susiję, nors internete jie yra kartu, bet skirtingi savo esme.

Ko tuo siekiama? Demoralizuoti žmones, kad jie pasijustų blogai, kad vešėtų nepasitenkinimo nuotaikos, nepasitikėjimas. Dažnu atveju tas pats komentatorius rašo tiek prieš lietuvius, tiek prieš lenkus ir taip bando kurstyti etninę nesantaiką, didina Lietuvos politinio lauko susiskaldymą. Vyksta klasikinis demoralizavimo, desperacijos nuotaikų kėlimas. Visa tai politinį klimatą daro palankesnį jėgoms, kurios siekia priešingų Lietuvai tikslų.

Tačiau internetiniai komentarai – ne vienintelė informacinio karo apraiška?

Žinoma, ne. Ypač svarbus informacinio karo aspektas – veikimas per žiniasklaidos lauką, ypač televiziją, kurioje nemažą dalį užima tiesiogiai Rusijos valdžios įtakojami informaciniai kanalai, tokie kaip „Pervyj Baltijskij kanal“ ar RTV, ir jų apimtis bei įtaka plečiasi. Jų antrinės įmonės dažniausiai yra registruotos Europos Sąjungos šalyse (Rygoje, Amsterdame arba Londone), kur galioja direktyva „Televizija be sienų“, todėl ši žiniasklaida Europos Sąjungoje yra neliečiama, neįmanoma apriboti jos rodymo ir skvarbos. Todėl reikia veikti ES plotmėje, kad direktyva būtų pakeista arba atšaukta, nes dabar mes esame labai pažeidžiami. Kadangi bus vis daugiau skaitmeninės televizijos, rusiškų kanalų skvarba tik didės, jie yra subsidijuojami ir transliuojami lietuviškai. O tik visiškai naivus žmogus gali nematyti, kad 95 proc. Rusijos žiniasklaidos yra tiesiogiai Kremliaus kontroliuojama ir naudojama kaip propagandos įrankis.

Dar vienas svarbus atžvilgis – kultūrinė invazija. Čia mes irgi matome suaktyvėjimą. Jeigu prieš aštuonerius metus mūsų kino teatruose pasirodydavo gal vienas kitas rusiškas filmas, tai dabar mes jų matome nuolat ir gerai išreklamuotų, – vienas keičia kitą. Tai kino industrijos invazija, kuri prisideda prie to, kas rodoma televizijoje. Galima sakyti, kad Rusija atrado Holywoodo poveikio priemones ir pati pradėjo eiti ta kryptimi.

Skirtumas vienas – Holywoodo produkcijoje, kuri dažnai vadinama JAV kultūrine ekspansija, matome didelę įvairovę – tose pačiose studijose gaminama, per tuos pačius platintojų tinklus platinama ir proamerikietiška, ir labai kritinė JAV atžvilgiu medžiaga. Prisiminkime kad ir satyrinį Michaelo Moore’o filmą „Fahrenheitas 9/11“ apie prezidentą George’ą Bushą. Ta įvairovė, demokratinis pliuralizmas neformuoja vieningos nuotaikos, neskleidžia vieningos ideologijos ar pasaulėvaizdžio. Rusiškas „holywoodas“ pasižymi tuo, kad yra labai kryptingas, proimperialistinis, nacionalistinis, šlovinantis sovietinę armiją ir besistengiantis kartkartėmis parodyti Baltijos šalių „išdavikiškumą“ arba neva nacistinę orientaciją. Tai vieningos valstybės propagandos dalis. Rusijos kinas yra labai aktyviai subsidijuojamas, todėl juos galima įsigyti ir rodyti geresnėmis sąlygomis, negu iš Vakarų kino kompanijų. Taigi mūsų kino teatrams didelė pagunda juos rodyti, tuo labiau, kad nemaža dalis visuomenės vis dar supranta rusiškai.

Taigi per kino ir televizijos filmus drauge ir skleidžiama Rusijos valstybinė propaganda, or drauge siekiama palaikyti rusų kalbos žinojimą, kad neužaugtų karta, kuri nebemoka rusiškai. Ji būtų sunkiau paveikiama iš Rusijos ateinančios informacijos, taigi tas poveikio kanalas turėtų užsidaryti. Siekiama išlaikyti kultūrinį prisirišimą būtent prie Rusijos. Tam tarnauja ir nuolat vykstantys Rusijos atlikėjų koncertai, teatro pasirodymai, visas kultūrinių iniciatyvų spektras. Visi pripažįsta, kad rusiška kultūrinė (ir popkultūrinė) produkcija yra dempinguojama, jos kaštai nėra realūs, nes nemažą dalį padengia, žinoma, Rusijos valstybė. Todėl ji labai patraukli mūsų kultūros rinkoje, nes analogiško lygio Vakarų ar net ir Rytų Europos grupės, parodos, spektakliai kainuoja kur kas brangiau. Vėlgi, šių iniciatyvų tikslas yra išlaikyti mus rusiškos kultūros orbitoje.

Dar įdomus faktas – tų kultūrinių invazijų datos dažnai sutampa su nacionalinėmis Lietuvos šventėmis. Ne vienas atvejis rodo, kad koncertinis akyvumas padidėja, kai ateina Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ar Sausio 13-oji. Garsiausias atvejis – dirigento Valerijaus Gergijevo koncertas 2012 m. sausio 13-ąją Kaune. Gergijeveas, artimas Putino draugas, iš karto po Rusijos invazijos važiavęs į okupuotą Pietų Osetiją parodyti, kad ši teritorija jau priklausanti Rusijai. Kaune mūsų partijos jaunimo iniciatyva buvo surengtas piketas, parodant, kas šis žmogus, ir nemažai žmonių, supratę viso to potekstę, išėjo iš koncerto.

Tačiau ne visuomet ta potekstė būna aiški. „Nusitaikymas“ į svarbias lietuvių tautai datas – tam tikra prasme simbolinis nepriklausomybės paniekinimas, mėginimas parodyti, kad nepriklausomybė nieko gero nedavė. Tokia simbolinė veikla – kai ant lietuviškos šventės bandoma uždėti savo antspaudą – rodo, kad tai nedraugiškai valstybei simbolizmas yra labai svarbus. Matome, kokios audros kyla internete iškilus klausimui dėl Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo ir pan. Čia galima prisiminti įvykius Taline, kai dėl sovietinio Bronzinio kareivio perkėlimo į kapines buvo išvystyta nežmoniška audra, netgi įvykdytos kibernetinės atakos prieš Estiją.

Sovietinių simbolių brukimas į Lietuvos erdvę yra sunkiai dokumentuojamas ir sunkiai įrodoma jų tiesioginė įtaka, bet periodiškai ištraukiamas kūjis ir pjautuvas, penkiakampės žvaigždės ant delno pasirodo populiarioje televizijos programoje, o identiškas simbolis tuo metu naudojamas Putino jaunimo organizacijos logotipe, ir t.t.

Galima pridėti dar vieną tokio veikimo būdą – kai siekiama, jog mūsų sportininkai apsivilktų marškinėlius su Rusijos emblemomis arba Baltijos šalių žmonės dalyvautų renginiuose, kuriuose tarsi atkuriama nebeegzistuojanti Sovietų Sąjunga. Turiu omeny, pavyzdžiui, „Mis Sovietų Sąjunga“ grožio konkursą Londone, kur buvo pakviestos dalyvauti ir lietuvės, ir latvės su estėmis. Tiesioginės politikos čia kaip ir nėra, bet bandoma įdiegti jausmą, kad mes esame to paties tęstinumo dalis, tarsi mes tebepriklausome tam pačiam dariniui, kuriame esą buvo visai neblogai gyventi, nes visi turėję darbą… Ugdyti nostalgiją Sovietų Sąjungai, jausmą, kad mes niekur nuo jos nenutolom, kad mes vis dar tebesame toje kultūrinėje erdvėje, kita vertus, kaip didžiulę blogybę piešti visa, kas susiję su ES ir kas ateina iš Vakarų, stiprinti prorytietišką, o ne vakarietišką tapatybę – dar vienas svarbus informacinio karo tikslas. Čia įsijungia nepasitenkinimo visa nepriklausomybės meto raida kurstymo mašinerija.

Galima išskirti sritį, kuri nėra labai aiškiai aprašoma – antivakarietiška, anti-NATO laikysena, kurią ypač skleidžia grupė tarpusavyje susiekiančių radikalų tinklų internete. Radikalios jėgos, kurios buvo įtariamos, kad yra Rusijos remiamos, pavyzdžiui, Murzos ar Paleckio dariniai, nesulaukė sėkmės. Ir apskritai radikalų Lietuvoje nėra tiek daug, todėl surinkti politiškai ir visuomeniškai reikšmingą masę nėra taip paprasta. Tačiau internetas suteikia erdvę, kurioje galima suburti bendruomenes iš erdvėje pasklidusių žmonių ir kurioje nedaug žmonių gali padaryti daug triukšmo. Internetas leidžia susitelkti radikalams iš visos Lietuvos. Nuo 2006 m. pastebiu visuomenės radikalizacijos perkėlimą į internetinę plotmę. Yra paimamas viešojoje erdvėje nuskambėjęs įvykis, pvz., Garliavos įvykiai arba Eglės Kusaitės byla, ir apipinamas įvairiomis sąmokslo teorijomis. Iš jų buvo bandoma išspausti kuo didesnį rezonansą, sukuriant sąmokslo teoriją telkti žmones, kurie lengvai patiki, kad visi valdžioje yra susimokę ar kad valstybės institucijos yra užvaldyti klano ir Rusijos saugumo agentai, kaip buvo E. Kusaitės istorijoje.

Dažnai susiduriame su teisingumo stygiumi arba su teisingumo sistemos iškraipymais, ir tuo naudojasi radikalių tinklų kūrėjai. Jeigu rezonansinė byla nesibaigia taip, kaip norėtų vieną kurią pusę palaikanti visuomenės dalis, tam sukuriamas grandiozinis paaiškinimas, kuris nesunkiai suburia lengvatikių bendruomenę. Kiekvienu tokiu atveju užauginamas radikalų tinklas, kuris veikia internete, labai gerai aprūpintas techninėmis priemonėmis, labai paveikia vizualine informacija, kuri tikrai nėra savamokslė ir gaminama kur nors Garliavos palėpėje, o parengta gerų viešųjų ryšių specialistų, išmanančių reikalą ir nemažai kainuojančių. Tokios bendruomenės tarpusavyje susilieja, informacija keliauja viena iš kitos. Kad tokia bendruomenė yra užauginta ne šiaip spontaniškai, matyti iš to, kad „mergaitės“ grobimu besirūpinanti bendruomenė vėliau ima platinti informaciją prieš NATO ir skalūnų dujas.

Prie minėtų iniciatyvų galima pridėti ir žaliųjų sąjūdį su visomis jo atmainomis, ir protestų prieš juvenalinę justiciją sąjūdį. Juvenalinės justicijos klausimas – klausimas apie specialų teisingumą nepilnamečiams – yra išties gan problemiškas. Galima skirti daug priekaištų įvairioms valdžios institucijoms ir teisėsaugai, bet tai nėra sąmokslas grobti vaikus, kaip dažnai tai pateikiama. Ir kai pasižiūri – visi menami „faktai“ ir interpretacijos ateina iš rusiškų šaltinių. Patvirtinančių šaltinių iš tos pačios Norvegijos, jeigu ten grobiami vaikai, taip pat nėra. O juk turėtų būti susirūpinusių žmonių, kurie prarado vaikus.

Esu nemažai tyrinėjęs tuos susisiekiančius interneto indus ir galiu nubrėžti lauką radikalių tinklų, kurie veikia viena kryptimi. Visose šalyse yra radikalių bendruomenių, kurios gyvena virtualioje erdvėje ir tarpusavyje bendrauja. Lietuvoje jos yra sujungtos į vieną kryptingai veikiančią visumą, kur labai nesunku paleisti žinutę, pavyzdžiui, apie skalūnų dujas, ir visi pakyla kovoti su jomis. Pradžioje tie rašytojai buvo susirūpinę juvenaline justicija arba Gatajevų šeimos istorija, bet kažkokiai lazdelei mostelėjus jie iš karto persijungė į skalūnų dujų temą. Tas procesas daugiau ar mažiau yra valdomas.

Jeigu iki 2004-2006 m. Lietuvoje buvo jaučiamas Rusijos veikimas, pagrįstas politinių figūrų ir politinių partijų tiesioginiu rėmimu, tai vėliau atrastas papildomas modelis – pseudo įvykių kūrimas, tikintis, kad kuris nors iš daugelio nesantaikos, kiršinimo ir sąmokslo teorijų „pasėlių“ išvešės ir susilauks politinės sėkmės. Su Garliavos įvykiais susijusi bendruomenė buvo vienas iš tokių tinklų, kuris pagavo žmonių vaizduotę ir gavo 100 tūkst. balsų rinkimuose į Seimą. Tai suskaldė Lietuvos politinį lauką ir pakenkė patriotinėms, už Lietuvos energetinę nepriklausomybę pasisakančioms jėgoms, kurioms tapo kur kas sunkiau išlaikyti valdžią. Tai buvo nukreipta būtent į dešiniojo lauko skaldymą. Analogiškai galima parodyti, kad ir Žaliųjų sąjūdis veikia ta kryptimi – neleisti priimti Lietuvai palankių, jos suverenumą stiprinančių sprendimų. Kur buvo žalieji tuomet, kai Lietuvoje veikė Černobylio tipo reaktorius, ir kodėl jie neprotestuoja prieš idėjas statyti Karaliaučiaus ir Astravo atomines elektrines? Žalieji – tai dar vienas dirbtinai sukurtas, neskaidriai finansuojamas tinklas, nukreiptas įtakoti visuomenę dėl referendumo, kuriuo buvo siekiama užkirsti Lietuvai kelią pasistatyti savo atominę elektrinę, ir trukdyti įgyvendinti kitas energetinio nepriklausomumo didinimo iniciatyvas. Tai taip pat viena iš informacinio karo taktikų.

Paskutinis epizodas, vertas analizės ir ryškiai matomas, buvo praėjusią vasarą nuskambėjęs diplomatų pokalbis. Šių metų balandžio mėn. skaitmeninės žvalgybos priemonėmis buvo užfiksuotas pokalbis, kuris parinktu laiku – vasaros viduryje – buvo nutekintas ir paskleistas. Parinktas laikas, kai nėra kitų įvykių, ir parinkta tema viešam skandalui, siekiant Lietuvą supriešinti su Rytų partnerystės šalimis – azerbaidžaniečiais ir armėnais. Kitas šio išpuolio motyvas – išbandyti Lietuvos atsparumą tokioms atakoms. Toje medžiagoje yra pašiepiančių atsiliepimų apie premjerą Butkevičių, jis prognozuojamai įsižeidžia, savo asmenines ambicijas iškelia aukščiau už valstybės gėrio supratimą, ir ambasadoriai yra atšaukiami. Tai, sakyčiau, bandomasis šūvis, ir jis labai puikiai pavyko. Skandalas įvyko, pradėta ieškoti kaltų viduje, – kas įrašė, kas paskleidė? O iš tiesų tai yra neteisėtai įrašyta medžiaga, kuri negali būti įrodymas jokiame teisme, bet de facto ji panaudota pašalinti du Lietuvai labai svarbius diplomatus. Vienas iš jų – Renatas Juška, pasižymėjęs demokratijos rėmimo veikla Baltarusijoje, Rusijoje ir Gruzijoje, vienas tų žmonių, kurių Rusija nekenčia labiausiai. Kitas ambasadorius svarbus tuo, kad dirbo Azerbaidžane, kuri yra raktinė Rytų partnerystės valstybė. Taigi čia dar viena sėkmingai panaudota informacinio karo priemonė.

Beje, įdomiausia, kad Dovydas Pancerovas, konferencijoje apie informacinius karus kalbėdamas tiesiai perspėjo, kad bus bandymų diskredituoti Lietuvą pirmininkavimo ES metu. Ir nepraėjus nė mėnesio tai įvyko, o Lietuva pasirodė nepajėgi adekvačiai sureaguoti ir pamatyti tikrąją grėsmę, kaip informacinės atakos organizatoriai užgrojo, taip Lietuva ir sušoko. Tai sudaro prielaidas, kad rudenį sulauksime dar didesnių atakų – pavyzdžiui, jeigu būtų paviešintas nusiklausytas aukščiausių valstybės asmenų pokalbis kokia jautria tema, kad ir Rytų partnerystės ar santykių su Vakarų partneriais tema. Tada neatsipirksime nedideliu skandalėliu.

Ką mums daryti, kaip elgtis tokioje situacijoje?

Valstybės saugumo departamentas šiuo metu yra labai nusilpęs, ir tai labai aiškiai matyti. Reaguojama į įvykius – skelbiama nuomonė, kai jie praktiškai būna įvykę, o užsiimti prevencija, užkirsti kelio nepajėgiama. Taigi reikia stiprinti saugumo tarnybas, nors didele dalimi tai priklauso nuo politinės valios buvimo ar nebuvimo. O kai mūsų premjeras rytą sako vienaip, o vakare kitaip, ir asmeninėms nuoskaudoms yra jautresnis, negu valstybės gėriui sumetimams, tai niekas ir negali pasikeisti. Bet yra dar vienas svarbus aspektas – visuomenė. Kai susidaro kritinė masė, kuri mato, kas vyksta, karo vykdytojams kur kas sunkiau pasislėpti. Geriausias ginklas informaciniame kare prieš Lietuvą yra visuomenės atsparumas.Tikėkimės, kad visuomenės atsparumas augs, todėl yra vilties su tuo reiškiniu susidoroti. Apie tai kalbėdami, tokius dalykus analizuodami ir viešindami, prisidedame, kad tas atsparumas didėtų.

Kalbino ir parengė Audronė V. Škiudaitė

TS Zinios



Print Friendly