2018 01 24
Gerojo blogojo faro belaukiant

ukraine-russia

Paskutinių kelių savaičių įvykiai Ukrainoje ir geopolitinėje arenoje parodė, jog V.Putinas yra nusiteikęs žaisti va bank. Iki tol galimi scenarijai buvo gana aiškūs, o pasirinkimų – begalė. Einant laikui, vis daugiau motinų apraudant savo bevardžius karius, kritusius Ukrainoje dėl ciniškų Kremliaus klanų imperinių ambicijų, vis ryškėjant Rusijos visuomenės revanšistinės euforijos nuotaikų kritimui, vis labiau krentant rublio kursui, naftos kainai, parduotuvėse trūkstant prekių ir žlungant standartinei Rusijos ekonomikai (teoriškai, juk ji gali būti ir nestandartinė – viską pasigaminant patiems, kaip daro sėkmingoji Š.Korėja), o Ukrainai ir Vakarams demonstruojant, jei ir ne tobulą, bet vis tik – vieningumą ir ryžtą, tų pasirinkimų ir scenarijų vis mažėjo. Vis dėl to, pasinaudojant daugelio Vakarų lyderių latentiniu siekiu atšilimui ar perkrovimui bei tobulai susiklosčiusiam vakariečių sutelktumui „kare prieš terorizmą“, V.Putinas galėjo elgtis racionaliau, bent kurį laiką demonstratyviai nepulti naujų teritorijų ir parodyti realų, o ne dirbtinį norą deryboms.

Prakentėti sankcijas, kurios Rusijoje praeis tikrai ramiau negu kad praeitų pvz. analogiškoje situacijoje Vakarų pasaulyje, išlaikius užzombintos visuomenės pasitikėjimą, viskuo kaltinant „supuvusius Vakarus“ ir laukti naujo atšilimo, žinoma, galima ir dabar. Juk chodorkovskiai ir kiti nešališkieji buvę patarėjai, buvę premjerai ir kone visi ankstesni aplinkos žmonės, o paprasčiausiai tariant – pigūs mediatoriai, tam ir sutelkti, todėl ir negauna radioaktyvios arbatėlės paragauti. Šie gėrio angelai beveik kas savaitę duoda interviu lietuviškiems portalams bei televizijoms ir kartoja vieną ir tą pačią dainelę: “Mes nesam už Putiną, blogas jis, vagis, agresorius, mes už demokratiją, negerai tos visos agresijos, nu bet supraskit ir mus! Nu va, gi negalim taip paimt ir atsisakyt tų savo ambicijų, čia ilgas procesas, žinokit Putinas gali išbandyt tą jūsų penktą straipsnį, mes tai ne, mes tai už jus, nu bet jei karas bus, tai Lietuvos neliks, jūs atsiminkit, supraskit ir mus, nešokinėkit irgi per daug…”. Ir visgi – kokio velnio V.Putinui reikėjo tyčia pabloginti savo situciją, kuomet jis visada garsėjo ne kaip emocijų valdomas, o šaltai ir strategiškai mąstantis kraugerys.

Tuo tarpu, Graikijoje darbą pradėjo jungtinė su dvasiomis kalbančių ir visur žydų sąmokslus įžvelgiančių radikalų ir marginalų (komunistų su nacizmo prieskoniais) vyriausybė. Lietuvių rinkėjai, palyginus su graikais, jau daug metų demonstruoja neišpasakytą išprusimą ir išmanymą, netgi visuomeninių protestų ar ekonominių krizių metu į valdžią rinkdami arba rimtas sistemines partijas arba, blogiausiu atveju, labai švelnius populistinius nacionalistus bei labai švelnius populistinius socialistus. O čia dar šalis, savo dydžiu ir įsipareigojimais galinti daryti rimtą poveikį Europos Sąjungos ekonomikai, nekalbant jau apie geopolitinius spendimus (kaip pvz. vieninga politika Rusijos agresijos atžvilgiu ateityje). Kur dar Nigel Farage su savo euroskeptišku ir antiglobalistiniu Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos (UKIP) beprotnamiu. Prancūzija su neo-nacistiniu frontu ir galima didele jo įtaka po kurio laiko. Vengrija su fašistuojančiu Orbanu. Chaotiška ir pasimetusi Čekija. Kokia bus Europa aštrėjančio konflikto akivaizdoje?

Kai kurie žmonės sako, jog nėra nieko keisto, kad Vakarai nesidomi Ukraina. Ir iš dalies tikrai galima sutikti, juk centrinės Afrikos naujienomis, net ir šiurpiomis, mes taip pat ne per labiausiai domimės. Atstumas, kaip bebūtų, yra svarbus faktorius. Pripažinkime tiesiai šviesiai, juk reali tikimybė tiesioginės invazijos ar tiesiogiai inicijuotų teroro aktų NATO ribose yra labai nedidelė, ir ačiū Dievui už tai, tikėkimės, jog tai nepasikeis, o Kremliaus valdžios grasinimai sunaikinti ir nušluoti visa, kas jiems neįtinka labiau primena desperatišką baimės šauksmą. Baltijos šalys ir Lenkija protestuoja pirmiausia iš tauraus nepakantumo okupaciniam Putino fašizmui bei iš natūralios empatijos engiamai Ukrainai (pati tikriausia ir gryniausia jausmo forma – matant kito skausmą tiksliai suvokti jį savyje, su visomis detalėmis ir patirtimis), t.y. dėl kilnių dalykų, tačiau ne dėl to, jog mums grėstų identiškai tas pats kaip ukrainiečiams.

Juk pulti NATO (kuris yra bendra galia su niekuo Pasaulyje nepalyginamas karinis blokas) atvira jėga išvis būtų savidestrukcinis aktas ir kažin, ar net didžiausias kvailys ryžtųsi tam. O V.Putinas ir jo oligarchų, juodųjų polittechnologų, organizuotų nusikaltėlių ir saugumiečių klanai yra toli gražu ne kvailiai, bet retų intelektinių ir psichologinių galimybių žmonės. Ir vis dėlto, buvusi geležinė uždanga nesibaigė ties Lietuva ar Karaliaučimi, o jos  įtaką, net ir šiandien jaučia ne tik Lietuva, o ir nemažai Europos šalių. Tai gal ir mums tada reikėtų pasekti ligšioliniu konformistiniu minkštakūnišku pavyzdžiu ir būti cinikais? Klausimas, žinoma, retorinis.

Kuo iš esmės pasikeitė Vakarų šalių požiūris į Rusijos agresiją Ukrainoje, palyginus su tuo, kuris vyravo iš karto po Maidano, Krymo okupacijos ir pirmųjų teroristų, kuriuos tuo metu dėl neapdairumo dar palaikomų nemažos dalies vietinių gyventojų, siautėjimų bei reguliariosios armijos dalinių veržimosi per sieną? Visų pirma, Vakarai perėjo morališkai labai sunkų ir ilgą etapą savo galvose, patyrę tam tikrą šoko terapiją, supratę, jog pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo, kad ne visi aplinkui tave yra taikūs ir pūkuoti, kad blogio neišrovus su šaknimis, jis ne tik gali atgyti, bet ir būtinai atgis.

Viskas tarytum pigiame dešimto dešimtmečio filme „Demolition Man“ su Wesley Snipesu ir Sylvesteriu Stallone, kur tobula ir išlepusi ateities visuomenė nėra pajėgi apsiginti prieš vieną įžūlų ir cinišką nusikaltėlį iš praeities, ir vienintele išlikimo viltimi tampa tikras blogas faras, atkeltas taip pat iš praeities. Mūsų aptariamame kontekste Wesley Snipeso herojaus vaidmenį atliko V.Putinas, rožiniame sapne gyvenantiems vakariečiams parodęs, jog elgsis kaip norės ir kada norės, o štai griežto, senoviško sukirpimo policininko iš praeities rolę atlikti ėmėsi ne kas kitas, o Lietuvos Prezidentė D.Grybauskaitė, kartu pademonstruodama, jog yra retos charizmos, išminties ir ryžto lyderis.

Vakarų šalių vadovų sąmonėje nebėra to įstabaus mazochizmo, kuomet spaudos konferencijų metu paklaikę CŽV atstovai nešdavo pasimetusiam B.Obamai palydovines nuotraukas, kuriose matyti ką ir vėl padarė Rusijos kariai, kokį dar svarbų postą užėmė, kokias teritorijas aneksavo ar apšaudė, o viso to farso potekstė būdavo paprasta: „Štai, auklėtoja, pažiūrėkit ką Petriukas padarė, va jis ir toliau daro, žiūrėkit, auklėtoja, man plaukus rauna, darykit ką nors“. Tik kildavo natūralus klausimas – o kas ta auklėtoja, kurios pagalbos nebyliai prašaisi, jei iki tol visi žinojo, jog auklėtoja esi tu?

Vakarai nebūtų Vakarais, jei nesimokytų iš savo klaidų. Apgailestavimas ir susirūpinimo demonstravimas iš desperacijos / bejėgiškumo plotmės perėjo į aiškų situacijos matymą su dviejų pasirinkimų galimybe – pragmatiško konformizmo arba ryžtingo smaugimo. Kitais žodžiais tariant, Vakarai suvokė, jog nuolaidžiauti ar nenuolaidžiuoti gali nuspręsti jie patys. Belieka tikėtis, jog nuo šiol pasirinkimas tarp šių alternatyvų visuomet bus pats teisingiausias.

 



Print Friendly