Balandžio viduryje akcijos „Darom 2010“ sukeltą ažiotažą labai greitai nustelbė tautos didvyriu vadinamo Drąsiaus Kedžio kūno radybos. Vėl sušvokštusiame galingame informacijos apie vadinamąją Kauno pedofilijos bylą sraute visuotinio tvarkymosi dieną priminė tik viena groteskiška detalė – labiausiai ieškomo Lietuvos bėglio palaikai buvo rasti tą patį šeštadienį, kai tauta nusprendė apsikuopti, o kūną rado prie Kauno marių atėjęs žvejys ir būrelis „darytojų“.

Šioje vietoje reikėtų patikslinti ankstesnį sakinį. Tauta gal ir galvojo, jog pati nusprendė apsikuopti. Šauniai tądien darbavęsi lietuvaičiai turbūt nežinojo, bet iš tiesų akciją jiems suorganizavo TV3 ir prekybos centras „Ozas“. Būtent taip galima buvo suprasti iš kai kurių po akcijos šeštadienio vakarą surengto koncerto dalyvių pasisakymų. Renginys, žinoma, vyko prie „Ozo“, o jį transliavo TV3. Nesvarbu, kad kai kurios minėtos televizijos žvaigždės akcijai šiais metais „neturėjo laiko“, o likusios prieš keletą savaičių surengė tik parodomąjį pasitvarkymą prie Vilnelės.

Nieko čia blogo, kad verslas padeda geroms idėjoms skleistis. Tikrai puiku, jei jis socialiai atsakingas. Smagu, kad komercinė televizija skleidžia informaciją apie švarinimosi akciją. Ir tos bandelės su arbata, kurias skelbėsi dalinęs prekybos centras, – maloni kulinarinė smulkmena pavargusiems „darytojams“. Tačiau kai kurie aspektai šioje istorijoje ne itin skanūs.

Televizija ir prekybos centras nebuvo vienintelės dvi bendrovės, kurios dalyvavo „Darom 2010“. Prieš švaros šeštadienį, per jį ir po jo žirte žiro įvairių įmonių pranešimai, kaip uolūs jų darbuotojai kuopė tas ar kitas apylinkes. Puiku, kad kuopė. Gerai, kad verslininkai ėmėsi organizuoti žmones, galbūt išsprendė logistikos, komunikacijos ir kitas problemas, kurios kyla, kai reikia sukoordinuoti, ką ir kaip turi veikti minios.

Tačiau akivaizdu, kad be idealistinių tikslų visos verslo įmonės, kaip, beje, ir politikai, turi ir labai pragmatišką siekį – pasireklamuoti ir parodyti: „kokie mes visuomeniški“. Tuo būdu iškreipiama pirminė akcijų „Darom“ idėja. Juk jos organizatorių siekis buvo ne tik rengti masines talkas, bet ir įsukti iniciatyvą, kuri nors kartą Lietuvoje kiltų iš apačios, o ne iš viršaus. Tradicinis balandžio šeštadienis turėjo tapti diena, kai lietuviai savanoriškai ir savarankiškai išeina į gamtą tam, kad patys nusipelnytų gyventi geriau ir švariau. Kai kuriems piliečiams visuotinė talka turėjo įskiepyti šiek tiek daugiau meilės ekologijai ar išmokyti tiesiog nebešiukšlinti.

Deja, „viršūnės“ įsigeidė uzurpuoti ir šią beįsibėgėjančią iniciatyvą. Mechanizmas tradicinis –  iš pradžių jos tiesiog skelbia: „ir mes kartu su jumis“, tačiau netrukus, kaip įprasta tiems, kurie įjunkę vadovauti, „viršūnės“ pradeda  reguliuoti, kas ir kaip turi funkcionuoti. Tuo metu tie, kurie įjunko būti reguliuojami, ilgainiui pripranta prie vertikalios struktūros ir po truputį pamiršta, kad kadaise tikslas buvo paversti ją horizontalia.

Pilietiškumo daigų pavergimas kieno nors interesams Lietuvoje kartojasi taip pat dažnai kaip populiarių dainų priedainiai. Užtenka prisiminti, kai kurias protesto akcijas, užgimusias kaip pagirtinas piliečių noras kritikuoti valdžios sprendimus ir išsigimusias į politikų reklamą. Signalai, išryškėję per „Darom 2010“, tiesiog geriausiai matomi. Norisi tikėti, kad vieną dieną pilietinės iniciatyvos bus tokios stiprios, kad niekas nė nebandys perimti jų kontrolę.

Politika.lt