Pagrindinės šalies užsienio politikos formuotojos prezidentės vyriausiasis patarėjas Darius Semaška neseniai išdėstė Dalios Grybauskaitės prioritetus šioje srityje, kurie, anot jo, „visiškai aiškūs“ ir jau ilgai akcentuojami. Tai įsitvirtinimas Europos Sąjungoje ir NATO, kad „kuo geriau galėtume patenkinti Lietuvos nacionalinio saugumo ir gerovės interesus“, taip pat geri santykiai su kaimynais ir „geros praktikos ir patyrimo perdavimas toms Rytų Europos šalims, kurios to nori.“ Be to, dabar esą kaip niekada anksčiau didelė svarba Lietuvos užsienio politikoje teikiama vertybėms: žmogaus teisėms, įstatymo viršenybei, specialiųjų tarnybų civilinei kontrolei. Tai, anot D. Semaškos, ypač gerai iliustravo CŽV įkalinimo įstaigų Lietuvoje tyrimas.

Buvusi Europos komisarė D. Grybauskaitė iš tiesų ypač sėkmingai veikia ES formate. Iš pastarųjų pavyzdžių galima paminėti pagaliau – galbūt – pajudėjusius dujotiekio su Lenkija reikalus, kuriuos jau spėjo laišku paremti ir buvęs prezidentės vadovas Europos Komisijos prezidentas Jose Manuel Barroso. Jeigu viltys dėl kaimyninėje šalyje glūdinčių skalūnų dujų pasiteisins, tokio dujotiekio nauda bus ypač didelė. Tokiu būdu iš tiesų bus patenkintas Lietuvos gerovės ir saugumo siekis.

Iki prezidentės kadencijos pabaigos, jei vieningos Europos valiutos zona nesugrius, gal pavyks ir eurą įsivesti. Žinoma, naujausias argumentas tiesiog geležinis: estai tai įsivedė. Tačiau jį, regis, sugalvojo ne D. Grybauskaitė.

Prezidentė pademonstravo tam tikrą europietišką solidarumą, o gal blaivų protą balandį, kai vietoje savęs į Prahą pavakarieniauti su JAV prezidentu ir keliolika kitų neaiškiais kriterijais atrinktų naujųjų ES narių atstovų išsiuntė premjerą Andrių Kubilių. Pastarasis turbūt apskritai paskirtas patikėtiniu Amerikos klausimais: kol vis atidedamas šalies vadovės vizitas už Atlanto, premjeras ten lankėsi jau dukart.

Taip pat D. Grybauskaitė nesimaskuodama rezonuoja greičiausiai iš Briuselio kylantį nusivylimą Gruzija, kuo toliau, tuo vis labiau tolstančią nuo per Rožių revoliuciją sušvitusio demokratijos siekio ir euroatlantinių perspektyvų. Matyt, nuspręsta, jog Gruzija nėra iš tų šalių, kurios nori, jog Lietuva perduotų jai savo „gerą praktiką ir patyrimą“, galbūt vien dėl išryškėjusių autoritarinių prezidento Michailo Saakašvilio polinkių, mat akivaizdžiai ignoruojamas būtent jis.

Taip pat šalies vadovė jau paliko ryškų pėdsaką gerindama Lietuvos santykius su tais kaimynais, su kuriais jie buvo šalčiausi. Ji ne tik užmezgė asmeninį kontaktą su Baltarusijos bei Rusijos prezidentais ir oriai išvengė būtinybės dramatiškai apsispręsti, ar vykti į Pergalės dienos paradą Maskvoje. Naujos bendravimo nuotaikos fone įvyko ir premjero A. Kubiliaus susitikimas su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu, nors abipuse simpatija tarp jų niekada nekvepėjo.

Prezidentė taip pat gana sėkmingai bendradarbiauja su tradicinėmis draugėmis – kitomis Baltijos šalimis. Ji net pasakė kalbą latviškai, kai nuvyko pasveikinti „braliukų“ su nacionaline švente. D. Grybauskaitė dėjo pastangas ir išlaikyti gerus santykius su Lenkija, nors jos vadovas Lech Kaczynski greičiausiai nebuvo mėgstamas ES smegenyse.

Galbūt labiausiai prezidentei nepasisekė su kita artima sąjungininke laikyta Ukraina, nors negalima sakyti, jog ji nebandė. Lietuvos lyderė operatyviai nuvyko sveikinti naujai išrinkto prezidento Viktoras Janukovyčiaus, deja, jis kol kas labiausiai užsiėmęs bendrų projektų su Rusija kūrimu, o ne dėmesio gestais Lietuvai.

Šiaip ar taip, nors konkretūs jos sprendimai ne visada aiškiai suprantami, prezidentė išlaiko savo liniją. Galima kritikuoti konkrečius pasirinkimus, tačiau negalima neigti, jog jie turi vidinės logikos. Tačiau koją užsienio politikos nuoseklumui kiša kažkur pasiklydęs Seimas.

Prieš keletą dienų Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, dokumentuodamas, be abejo, teisingą požiūrį į 1995 metais Srebrenicoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, įvykdytas masines musulmonų žudynes. Kita vertus, beveik tuo pačiu metu Seimo vadovybė nusprendė neribotam laikui atidėti svarstyti rezoliuciją dėl situacijos jau minėtoje vis mažiau mylimoje Gruzijoje, kuria Rusija būtų buvusi paraginta išvesti savo karius iš Gruzijos teritorijos. Puse lūpų kalbama, jog taip siekta nemažinti galimybės, kad į Vilniuje vyksiantį Baltijos jūros valstybių vyriausybių vadovų susitikimą atvyks V. Putinas. Įdomu, ką apie tai neoficialiuose susitikimuose šnekėjo Seimo vadovė Irena Degutienė, šią savaitę prieš kelionę į JAV trumpam užsukusi į Gruziją pasveikinti šios šalies Nepriklausomybės šventės proga.