Nesunku pastebėti, kaip miestuose ir miesteliuose vienas po kito kyla kioskai (dažnai panašūs į tuos, gyvavusius tarybiniais laikais) su užrašu „Kebabai“. Lietuviai, regis, dar visai neseniai mūsų krašte neregėtą reiškinį priima teigiamai – šioms ypatingoms greito maisto įstaigoms lankytojų netrūksta net naktimis. Kol smulkūs Turkijos verslininkai ramiai įsitraukia į mūsų rinką, didelių pokyčių nepastebime. Įdomu, kaip reaguotume, jei gatvėse ir mokyklose atsirastų mergaičių, apsigaubusių čadromis. Ar Lietuva yra pasirengusi tokiems naujos kultūros apsireiškimams? Ir kaip mūsų diplomatai plėtoja Turkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą?

 

Panašu, kad oficialūs mūsų valstybės atstovai geranoriškai spaudžia rankas Turkijos diplomatams. Remdami islamiškos ir nevisai europietiškomis tradicijomis pasižyminčios valstybės narystę Europos Sąjungoje, politikai siekia bendradarbiavimo energetikos ir transporto srityse, stabilumo ir saugumo kaimyniniuose regionuose. Beje, pastebima, kad dvišaliai santykiai nėra perdėtai skatinami iš vienos ar kitos pusės. Nėra per didelės vienpusės iniciatyvos ar spaudimo. Tai rodo ir užregistruotų pareigūnų vizitų skaičiai per pastaruosius šešiolika metų: iš Lietuvos į Turkiją vykta 17 kartų, o iš Turkijos į Lietuvą – 16.

 

Tai, kad mūsų valdžios atstovų vykdoma užsienio politika nėra bevaisė, o turkų skverbimasis į mūsų rinką yra intensyvesnis nei lietuvių į turkiškąją, rodo tiesioginių investuotojų skaičius. Lietuvoje registruota 11 investuotojų iš Turkijos, o Turkijoje iš Lietuvos – nė vieno. Kita vertus, teigti, kad santykiai su Turkija yra puiki galimybė kilti iš ekonominės duobės – negalima. Lyginant 2008-ųjų ir 2009-ųjų metų duomenis, užsienio prekyba su Turkija krito net 45,8 proc. Taigi tiek eksporto, tiek importo prekybos balansas buvo neigiamas.

 

Šiek tiek abejonių kyla, kai valstybės pareigūnai prakalba apie socialinius, kultūrinius ir žmogiškuosius mainus. Nesunku pastebėti, kad didelėmis grupėmis imigravę svetimų valstybių gyventojai lengvai įleidžia šaknis į svetimą kultūrą. Siūlydami nebrangią darbo jėgą bei pigias paslaugas, jie integruojasi ne tik į plotį, bet ir į gylį. Kitataučiai, pasižymintys stipriu atsidavimu religijai, atkakliai kovoja už mažumos teises ir siekia išlaikyti savo tradicijas bei tautiškumą.

 

Dėl to, jog artimiausiu metu negresia intensyvus turkų kultūros skverbimasis, galime padėkoti ir krizei. Nors po vasaros atostogų paskui geltonas lietuvaičių kasas atvykstančių kitataučių padaugėja, statistika rodo, jog per pirmuosius šių metų mėnesius imigrantų skaičius krito 16 proc. Šiuo metu mūsų šalis neatrodo itin patraukli savo dydžiu, ekonominėmis perspektyvomis. Nemenką reikšmę turi ir kalbinis barjeras. Belieka laukti, kas bus krizei atslūgus, kai dėl emigravusių piliečių ims trūkti nebrangių darbo rankų.

 

Kiek Turkija yra reikalinga lietuviams, galima spręsti iš masiškai ten vykstančių poilsiautojų skaičiaus. Nebrangios paslaugos, kaitri saulė ir nepailstantis aptarnaujantis personalas – pagrindiniai ten vykstančiųjų argumentai. Tam, kad patenkintų visuomenės poreikius, Lietuvos diplomatai puikiai naudojasi dabartiniu Turkijos suinteresuotumu tapti ES nare. Dar V. Ušackas, buvęs Užsienio reikalų ministras, derybose dėl bevizio režimo įvedimo ar lengvatų turto registravimui Turkijoje Lietuvos piliečiams, teigė, jog Lietuvai palankus Turkijos sprendimas priartintų pastarosios įstojimo į ES datą. Tačiau kol didžiųjų Europos valstybių pozicija nėra iki galo aiški, vargu ar ši prognozė yra pagrįsta.

 

Vakarai dar neturi vieningos nuomonės, ar šalis yra tikrai tinkama Europos Sąjungai. Rodos, Briuselis taip ir stengiasi kuo ilgiau laviruoti, ieškodamas kompromiso. Bet koks apsisprendimas turėtų tam tikrų pasekmių. Priėmimas smarkiai pakeistų tiek Sąjungos įvaizdį, tiek ekonominę plėtrą. Tuo tarpu vilkinimui pasibaigus ir atsisakius valstybę įtraukti į ES, išsiderintų jėgų balansas, ir Turkija galėtų pradėti ieškoti prieglobsčio Rytuose.

 

Kita vertus, dar ekonomiškai nesustiprėjusiai mūsų valstybei bet koks draugiškų santykių užmezgimas yra pagirtinas. Jei ES apsispręstų atmesti Turkijos narystę – tiesioginių investicijų pritraukimas bei turizmo plėtra padėtų išlaikyti santykių pusiausvyrą su Rytais. Kitu, priėmimo į Sąjungą, atveju atsirastų sąlygos ekonomiškai silpnesnių Sąjungos valstybių konsolidacijai ir greitesnei integracijai į Europą. Taigi, bet koks scenarijaus posūkis nebūtų skaudus Lietuvos ir Turkijos bičiulystei.

 

Svarbiausia yra pasverti ir numatyti, kokio lygio draugystę norėtume turėti. Čia, kaip ir bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, galioja taisyklė: „kas per daug, tas nesveika“. Tad siekdama išlaikyti tvirtas savo tradicijas ir tautinį identitetą, Lietuva turėtų santykius vystyti iki tokio lygio, kad naminės juodos duonos nepakeistų lavašai, o bažnyčių varpinių – minaretai.

 

Politika.lt

---

Komentarai

Tniobdmc 2010-08-16 12:11:23
NsjFmb Qkgmi ybzyyoj uanpr kvsdw ptyfrrvosu mrtdw sslqv adsvvs einw.



Otmpyovn 2010-08-06 18:15:27
dJ39Z2 Qvkj xpqayyft sisoo jvou iqvvd hpicljr jich nvsxgx wtgpgjigrn izsyivhl ievvci.



Real 2010-06-03 21:08:23
!Prisiminsim armėnų genocidą, kurdų žudimą, agresija prieš Kiprą.

Jūsų vardas: El. pašto adresas: Jūsų komentaras: