2018 06 25
Istorijos perrašymas gyviems liudininkams girdint

kreive_zemyn2Atsiverčiu finansų ministro R.Šadžiaus interviu šios savaitės ”Veide”. Gausu visokių nuvingiavimų į šoną nuo stiprių bendrapartiečių rinkimų metu skelbtų šūkių, kas turbūt yra normalu prisiėmus tikrą atsakomybę su tikrais pinigais ir įsipareigojimais. Atsargus atsižegnojimas nuo iš esmės subalansuotų finansų 2015 m. apeliuojant į nežinomą ekonomikos raidą… Aiškiaregiu finansų ministrui nereikia būti, visgi taip jau yra, kad negalint tiksliai numatyti ateities gyvenama pagal tam tikrą ekonominį scenarijų, kuris tuo metu atrodo labiausiai tikėtinas.  Tuos scenarijus rengia Finansų ministerijos specialistai ir, kaip rodo ilgametė patirtis, paprastai neapsirinka. Taigi, pagal scenarijų, pagal kurį parengti ir naujo Seimo patvirtinti trimečiai rodikliai, 2015 metų viešųjų finansų deficitą turėtų sudaryti tik pensijų reformos kaštai. Jeigu, kaip šiandien atrodo, nauja Vyriausybė užkals pensijų reformą lentomis, nes ją mažai jaudina, kokią pakeitimo normą (pensijos santykį su vidutine alga) gaus tie pensininkai, kuriems dabar 35, tuomet finansus 2015 m. galima ir visiškai subalansuoti. Tad nesuprantamas šis vinguriavimas. Ypač kai kitoje eilutėje aiškiai tikimasi skolos infliavimo, t.y. jos santykio su BVP mažėjimo dėl didėjančio nominalaus BVP, vadinasi, augimo prognozėmis lyg ir neabejojama.

Žinoma, augant BVP skola infliuos, net jeigu deficitas neišnyks ir bus naujai skolinamasi toliau. Būtent taip skola praeityje sumažėjo nuo 22 procentų BVP iki 16, nors kiekvienais metais absoliučia suma didėjo – subalansuotų finansų Lietuvoje nebuvo net dviženklio BVP augimo metais. Kita, liūdnesnė žinia yra ta, kad nors galima infliuoti skolą, kuri tėra abstraktus santykis su BVP, daug sunkiau yra infliuoti skolos aptarnavimo išlaidas, kurios mokamos iš tikrų mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių. Jau vien dėl to reikėtų išnaudoti palankiai apsisukusį ūkio ciklą ir apie subalansuotus finansus kalbėti ryžtingiau. Aišku,  tai-skonio dalykas, kas kam svarbu.. Didžiojo skolinimosi poreikio laikus tyliai apkasuose pratupėjus visada gali bandyti tautai paaiškinti, kad čia ta kita bloga Vyriausybė visko “prisiskolino”, tai ką čia dabar padarysi – juk dabar reikia “gyvenimą gerinti”. Aišku, apdairiai nutylint, kad prisiskolino ta “blogoji” iš esmės dabartinės Vyriausybės anos, ikikrizinės kadencijos įsipareigojimams vykdyti.

Visgi, įdomiausiai nuskambėjo atsakymai į du paskutinius žurnalistės A.Lėkos klausimus, iš kurių aišku, kad ministras vis dar bando perrašyti istoriją. Štai atsakydamas į klausimą apie krizę, ministras pirmiausia užsideda “čiuriką”, kad niekas neatspėjo, koks bus kritimas. Tikrai, niekas neatspėjo. Pati Finansų ministerija, kaip ir visi kiti analitikai prognozes iki 2009-ųjų pavasario blogino kelis kartus. Visgi aiškinti, kad lėtėjimą nulėmė “psichologinis veiksnys”, suprask, jeigu nebūtų kalbėta per rinkimus apie artėjančią krizę, viskas būtų buvę geriau, stačiai juokinga ministrui, kuris, tikiuosi, puikiai atsimena, kad dar rinkimais nekvepėjo, o 2008 m. biudžetas jau nebuvo vykdomas ir visi rodikliai aiškiai rodė kryptį žemyn.

Ko vertos kalbos apie “rinkiminę psichologiją” ir “žiaurų pesimizmą”, kai visi vertinimo (tiek bendras, tiek vartotojų) rodikliai nuo pat 2008-ųjų pradžios stabiliai mažėjo? Per rinkimus jau daugumai buvo aišku, kad po Lehman brothers iš dviejų alternatyvų, kurios teoriškai buvo galimos anksčiau – nuosaikaus lėtėjimo ir staigaus smigimo – liko tik viena, nes bankai visiškai užsuks paskolų kraną, o ne tik sumažins spaudimą. “Nebuvo aišku” tik tiems, kurie vistiek teikė Seimui biudžetą su iš oro išburtomis planuojamomis pajamomis. “Pasunkėjo skolinimasis”? Kad visus metus jis buvo “pasunkėjęs” ir ministras negalėjo nosies kyštelėti į finansų rinkas, ką jau bekalbėti apie rinkiminį laikotarpį, kuris buvo jau po Lehmans. Tada sąlygos buvo ne šiaip “pasunkėję” -skolinimosi galimybių apskritai nebuvo. Seimas kvailai padidino valstybės tarnautojų atlyginimus? Taip, žinoma ir finansų ministras net kažką sakė. O kas Vyriausybėje, nusispjovęs į Finansų ministerijos nuomonę padidino pensijas 50 procentų per metus? Ką finansų ministras sakė tada? Gal pagrasino atsistatydinti?

Frazė “galėjo būti minkštas nusileidimas, koks buvo Latvijoje ir Estijoje” yra verta atskiro apdovanojimo. Politikoje demagogija yra įprastas dalykas, bet nesąmones reikėtų dozuoti atsargiai. Minkštas nusileidimas Latvijoje ir Estijoje? Du (Estijoje) ar trys (Latvijoje) kritimo metai, per kuriuos šių šalių ekonomikos susitraukė labiau, nei vienus metus kritusios Lietuvos yra “minkštas nusileidimas”?? Vienintelė Lietuvos skirtis nuo Estijos, ir finansų ministras tą puikiai žino – atsakinga Estijos biudžeto politika iki krizės ir greitas reagavimas į ūkio lėtėjimo apraiškas. Todėl “minkštai nusileido” tik Estijos biudžetas, bet ne ūkis – iki krizės sukauptų rezervų ir greito biudžeto koregavimo pradėjus aiškėti ūkio lėtėjimo požymiams pakako, kad šioje šalyje net per labai kietą ir staigų ūkio nuosmūkį nepadidėjo skola. Kaip čia neprisiminsi (kadangi buvo daug liudininkų, tai etika leidžia apie tai kalbėti) Baltijos finansų ministrų susitikimo 2008-ųjų rudens pradžioje, į kurį tuometinis Estijos ministras I.Padar atvyko visas nusigalavęs po biudžeto derybų, nes mažino finansavimą visiems ir didino mokesčius. Tuo tarpu Lietuva dar nė nemąstė, kad jai reikia kažkaip reaguoti į tai, kas vyko jau kone metus ir nuolat ryškėjo. Kam? Juk ant nosies rinkimai ir reikėjo skleisti gerąją naujieną.

Kitu atsakymu ministras teigia niekada neatsiprašinėjęs, nes, suprask, tai “ne lygis” suklysti. Dar priduria, kad buvo alternatyva – minkštas ar kietas nusileidimas. Suprask, kažkas nepasirinko tos minkštosios ir pūkuotosios.. Truputis tiesos mele iš tiesų yra baisus dalykas – tikimybė, kad nusileidimas bus nuosaikus išties buvo. Tik ji buvo tada, kai ministrui buvo rašomos pažymos apie perkaitimo grėsmes. 2007-aisiais. Tuomet tikėtina atrodė ir vienokia, ir kitokia įvykių raida – konkretesnei išvadai trūko duomenų, gaisras JAV antrinių paskolų rinkoje į kitas pasaulio dalis persimetė vėliau.

Tačiau tai reiškė, kad vistiek reikia ruoštis, net ir minkštam nusileidimui. Juk ne šiaip sau buvo rekomenduojama ministrui 2008 m. biudžete vietoje 2 procentų BVP deficito planuoti 4 procentų perteklių. Iš tiesų, iš pradžių tas lėtėjimas ir atrodė gana nuosaikus, tačiau net į jį reikėjo reaguoti ne adverniškai, o estiškai, tikslinti biudžetą dar 2008-aisiais, nes buvo aišku, kad iki metų pabaigos finansuotis nebebus įmanoma (tą liudijo ir gruodį galiausiai sukauptos skolos, vėlavę atlyginimai ir pašalpos ). Kilus įtampoms tarptautinėse finansų rinkose buvo aišku, kad kalbėti apie nuosaikų lėtėjimą nebėra ko. Net ir itin optimistinė lyginant su faktu, bet pesimistinė 2008 m. rudenį -1,5 proc. recesija 2009 metams nebuvo joks “minkštas nusileidimas”. O juk ministras negali sakyti, kad jo nežinojo – juk turbūt būtent todėl pristatydamas 2009 m. biudžetą Seime į klausimą apie recesijos tikimybę atsakė “Lietuvos bankas recesijos neprognozuoja”, tarsi neturėtų prognozuotojų Finansų ministerijoje..

Bandyti perrašinėti istoriją, papudruoti save papeizojant neįvardijamus “kitus”, žinoma, galima ir, matyt, natūralu. Turbūt žurnalistės klausimai nėra malonūs. Visgi elementarus nuoširdumas šiuo atveju būtų stiprybės, o ne silpnumo požymis. Bet čia irgi skonio dalykas.. Tik jeigu jau norisi keisti praeitį, tuomet geriau tai daryti tada, kai nebėra atmintį turinčių liudininkų, o tebegyvenantys per daug tingūs, kad nagrinėtų duomenis ir juos lygintų su kalbomis. Kol netingių liudininkų sklerozė neištiko ir neaplankė giltinė, neįvertinti šių bandymų neįmanoma: tai apgailėtina.



Print Friendly