2018 12 13
Janukovyčiaus krachą lėmė rytietiškas mentalitetas

viktoras_janukoviciusPolitininiai neramumai Ukrainoje, vėliau išaugę į revoliuciją, kilo praktiškai iš niekur – Janukovyčius paslydo lygioje vietoje. Mano manymu, valdžios perversmui sąlygas įvykti sudarė dvi rytietiško mentaliteto nulemtos priežastys.

Per tris mėnesius Janukovyčius dėl savo neadekvataus elgesio iš gana neblogus šansus turėjusio pretendento į antrą prezidentinę kadenciją tapo užsienin nuo tarptautinio tribūnolo sprunkančiu banditėliu. Aišku, padorių žmonių akyse banditas jis buvo kone visą gyvenimą. Tačiau iki šiol jam tokia reputacija nesutrukdė tapti ir būti prezidentu. Greičiausiai nemažai daliai už jį balsavusių ukrainiečių kalėjimo mentalitetas buvo ir yra savas. Vis dėlto, stulbinantis krytis žemyn per tokį trumpą laiko tarpą mūsų vakarietišku supratimu atrodo tarsi siurrealus sapnas.

Pirmoji to priežastis – rytietiško vergvaldžio arba kalėjimo viercho sindromas. O antroji išplaukia iš pirmosios – nepasitikėjimas žmonėmis, kuris užaštrina neadekvatų realybei, į paranoją peraugantį savisaugos instinktą.

Taigi, Euromaidano judėjimas gimė praetų metų lapkričio 21-ąją kada viešumoje pasklido žinia apie Janukovyčiaus nenorą pasirašyti asociacijos sutarties su Europos Sąjunga. Tačiau realus, visuomenę mobilizavęs nepasitekinimas valdžia įvyko savaite vėliau.Lapkričio 30-ąją Janukovyčius Berkutui įsakęs demonstratyviai prieš kameras jėga išvaikyti gan blausų protestuotojų būrį, pradėjo vieną po kito mušti įvarčius į savus vartus. Iki to laiko daugelis komentatorių nedvejodami teigė: reikia tik laiko, kol protestai išsikvėps ir išsisklaidys. Tačiau vyriausiam Ukrainos zekui to buvo negana.

Milicijos rankomis mušdamas studentus (ir studentes) tautos akyse jis veikiausiai norėjo pasirodyti esąs tikras vierchas. Sekdamas Putino ir Lukašenkos pavyzdžiu Janukovyčius manė, kad protestuotojai gavę rimbų su bananais būtų paklusniai nbso online casino reviews nuleidę galvas, pabrukę uodegas ir sprukę į savo privačią erdvę, viešąją užleidę tikrajam chozjainui. Bet karingai bei vakarietišką savigarbą išbudinusiai ukrainiečių tautos daliai tai tik paskatino norą priešintis.

Nepasaint išaugusio visuomenės priešiškumo valdžiai po susidorojimo su studentais, anot daugelio politikos stebėtojų, Janukovičius vis dar galėjo tikėtis sėkmės vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau rytietiškas caras ir vėl nesugebėjo išlaukti savo valandos.

Sausį įvedęs praktiškai bet kokius viešus protestus draudžiančius įstatymus, jis vėl šliūkštelėjo alyvos į savo oponentų nepasitenkinimo židinį. Nors per susirėmimus žuvo keletas protestuotojų, Janukovyčius išlaikė labai tvirtas politines pozicijas. Iki rinkimų buvo likę daugiau nei metai, o protestuotojų įniršis ir pasitikėjimas opozicijos politikais su kiekviena diena blėso. Nuvertimas iš valdžios jam praktiškai negrėsė, o per metus laiko iki prezidento rinkimų veikiausiai būtų spėjęs išplauti į užsienį bent dalį savo privogtų milijardų. Bet…

Vasario 18-ąją prasidėjęs kruviniausias konflikto etapas buvo paskatintas jau nebe vergvaldiško poreikio pažeminti ir sunaikinti savo priešą, tačiau dėl neadekvataus situacijos vertinimo. Save izoliavęs ir todėl aplinka nepasitikėti dar labiau ėmęs Janukovyčius nejučia tapo itin pažeidžiamas išorės įtakoms. Putinas veikiausiai tuo ir pasinaudojo. Kruvinas susidorojimas su protestuotojais turėjo išprovokuoti plataus mąsto ginkluotą konfliktą, kurį „suvaldyti būtų priverstos“ Rusijos karinės pajėgos perplėšusios Ukrainos valstybę per pusę. Nesėkmės atveju, dabartinė Ukrainos valdžia turėjo visiškai susikopromituoti ir būti galutinai nurašyta. Tai, atrodo, ir įvyko.

Trumpai tariant, Janukovyčius dėl rytietiško poreikio žeminti ir sprausti į kampą savo priešus padarė virtinę politinių klaidų. Po kurių, dar labiau paaštrėjęs ir taip nedidelis pasitikėjimas žmonėmis, pastūmėjo jį į Putino glėbį. O šis, sumanęs pažaisti va bank, aplinkoje nebesiorientuojantį Janukovyčių pasiuntė į atvirą ugnį pasitikti savo likimo.



Print Friendly