2018 04 23
Tik nereikia mūsų gąsdinti!

sajudis_imgNors Sąjūdžio metais dar tik ėjau į darželį ir apie jo veiklą girdėjau iš tėvų ir senelių bei gerokai vėliau daugiau sužinojau studijų metais. Tačiau puikiai atsimenu lipduką – daugelį metų dar po to buvusį ant namų šaldytuvo. Panašūs lipdukai su šiuo šūkiu tuo metu buvo žmonių klijuojami ir ant automobilių, kabinetų durų ir net parduotuvėse ant kasos aparatų. „Tik nereikia mūsų gąsdinti”, – toks buvo šūkis.

Šitą mintį labai verta prisiminti matant politinę situaciją, besiklostančią šiandien mūsų valstybėje apie rinkimus i Europos Parlamentą ir, plačiau tariant, apie Europos idėją Lietuvoje. Sąjūdžio metais buvo gąsdinama, kad Lietuva nepajėgs būti nepriklausoma. Šiandien gąsdinama jau kitais dalykais, nors braižas labai panašus. Buvo bandoma gąsdinti Visagino atomine elektrine, po to skalūnais ir degančiu vandeniu, bėgančiu iš krano, dabar – kad įvedus eurą žmonės badaus, o žemę susipirks užsieniečiai, ar kad graži „Neužmirštuolės“ akcija laisvės gynėjų aukoms paminėti – tai buvo vos ne vienu metu ir masonų, ir nacių sąmokslas. O galiausiai, kad Europos Sąjunga – apskritai yra blogio, sklindančio į Lietuvą pagrindinis šaltinis.

Atidžiau pažiūrėjus matome, kad ir gąsdintojai – dažnai tie patys, kurie prieš tai gąsdino Williams; po to – žydais; po to – Hitachi; tačiau niekada neperspėjo dėl Kremliaus ar Uspaskicho grėsmės. Turbūt neatsitiktinai jie yra minimi Darbo partijos juodojoje buhalterijoje ties prenumeratos eilute. Dabar tie gąsdintojai suteikia savo laikraščio tribūną Antonovui, o anksčiau Romanovui bei bando kurti „visuomeninius” antieuropietiškus judėjimus su nusivylusiais filosofais priešaky.

Toks bandomas dirbtinai diegti euro-nusivylimas turėsiantis ateity peraugti į antieuropietiškumą ir į „pro-ru-žinome-ką“ yra nebūdingas ir nenatūralus Lietuvai. Tą rodė prieš dešimtmetį įvykęs referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, kai virš pusantro milijono Lietuvos piliečių pasisakė už integraciją („Taip“ – 91 proc., „Ne“ – 9 proc.) Tai rodo ir pastarųjų metų Eurostato apklausos. Lietuvos visuomenė yra tarp trijų didžiausių Europos optimistų visoje ES: 72% estų, 64% lietuvių ir 64% maltiečių yra optimistiškai nusiteikę dėl ES ateities, kai kitoje, priešingoje europesimistų pusėje yra 67% portugalų, 69% graikų ir 69% kipriečių. Vokietijoje, pavyzdžiui, 55% prieš 39% laimi optimistai, o Didžiojoje Britanijoje – 40% prieš – 54% laimi pesimistai.

Tačiau svarbu neužsiliūliuoti ir nematyti kylančių iššūkių ar tuo labiau pasiduoti aukščiau minėtiems euro-nusivylimo gundymams. Juk politikai, neatsakingai pradėję gąsdinti gresiančiu skurdu ir badu ar kitais baisumais, gali gana greitai išleisti populizmo džinų, prikurti netikrų chimerų ir šį santykį su Europa pakeisti. Kaip kad neseniai įvyko su lietuvių visuomenės parama branduolinei energetikai. Ignoravimas ir pataikavimas dirbtinai kuriamam euroskepticizmui ir populizmui – tai žaidimas su degtukais. Taip įvyko Didžiojoje Britanijoje, kur konservatoriai, pataikaudami populistams euroskeptikams, pažadėjo surengti referendumą dėl išstojimo iš ES ir dabar jaučiasi patekę į politinę aklavietę. Beje, o reitingai nuo to populistų ne tik nesumažėjo, bet tik išaugo.

Todėl stabtelėkime ir tiesiog susimąstykime. Ką mums, kaip valstybei, duoda buvimas ES? Ir ypač, kaip atrodo ir kas vyksta šalyse, kurios į ES neįstojo – pavyzdžiui, Baltarusijoje ir šiandien Ukrainoje? Kaip atrodytų mūsų miestai ir miesteliai be Europos Sąjungos paramos? Dioniso Poškos Baubliai su atstatyta A. Smetonos laikų mokykla Šilalėje, Oginskių rūmai Plungėje, Gintaro muziejus Palangoje, Kretingos dvaras, Zarasų ežero apžvalgos ratas, Siaurukas, Pasvalio naujausias sporto kompleksas, Žalgirio arena Kaune. Ir tai tik vos keletas iš kelių tūkstančių realių, matomų ir apčiuopiamų kiekvienam pavyzdžių, kaip galima sujungti mūsų idėjas bei iniciatyvas ir Europos paramą.

Taip, ir Europoje yra visko. Taip, joje yra savų aušrinių pavilionienių ar vėsaičių su savo panašiomis idėjomis ir politine darbotvarke. Bet analogija labai paprasta – juk ir Lietuvoje šiandien politikos olimpe daug odiozinių figūrų. Užtenka paminėti vien Seimo pirmininkę Graužinienę ar Biudžeto ir finansų komiteto vadovą Bradauską, matome ir daug nekompetencijos vyriausybėje. Bet juk tai nereiškia, kad mes dabar turime nusivilti Lietuvos nepriklausomybe ir demokratine santvarka, rinkimais ar nenorime stiprinti Lietuvos valstybės.

Todėl nebijokime būti ir tais, kurie gina Europos idėją ir tiki jos ateitimi, nori stipresnės ir geriau bei vieningiau koordinuojančios bendrą atsaką į išorės grėsmes Europos. Parodykime, kiek daug galima pasiekti sujungus mūsų iniciatyvumą, idėjas bei energiją ir Europos paramą bei žinias. Tai tiesiausias kelias į stiprią ir saugią Lietuvą. Kaip tai padaryti, galėtų būti pagrindinė Europos Parlamento rinkimų racionalių debatų tema.



Print Friendly