2017 12 12
Justinas Lingevičius. Rytų Partnerystės pažangiųjų valstybių visuomenės renkasi Europos Sąjungą

rytu_partneryste_imgTrimis pažangiomis Rytų partnerystės programos dalyvėmis laikomos valstybės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – vasaros pradžioje pasirašė Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga. Šalių lyderiai, kalbėdami apie istorinį žingsnį, vienodai išreiškė viltį, kad narystė Europos Sąjungoje bus pasiekta netolimoje ateityje. O  kaip į Europos Sąjungą ir narystę joje žiūri šių šalių visuomenės?

Ukrainos kova už savo pasirinkimą

Apibendrinimai apie Ukrainos visuomenės nuotaikas šiandien – karinio konflikto ir nestabilumo sąlygomis – atrodo sunkiai įmanomi. Maidano protestai, kilę po Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus atsisakymo pasirašyti Asociacijos sutartį, buvo vienas pirmųjų įrodymų, kad visuomenė save sieja su Europos Sąjunga. Vėlesnė įvykių seka – protestai, prasidėjęs smurtas, prezidento pabėgimas, Krymo okupacija, Rytų Ukrainos susiskaldymas ir karo veiksmai – taip pat parodė norą ir viltį įgyvendinti keliamus integracijos tikslus nepaisant išorinio spaudimo ir prievartos.

Kita vertus, nieko stebėtino, jeigu visuomenės nuomonė ES atžvilgiu tokiu sudėtingu šaliai laikotarpiu būtų tapusi kritiška. Prasidėjus kraujo liejimui prieš protestuotojus Maidane, ES delsė imtis priemonių ir sankcijų prieš Ukrainos politinį elitą. Vykstant Krymo okupacijai, o vėliau ir kariniams neramumams Rytų Ukrainoje, ES toliau pasižymėjo delsimu įvesti ir griežtinti sankcijas Rusijai. Taip pat visuomenės nuomonės pasikeitimui didelę įtaką galėjo turėti propaganda ir informacinių priemonių pajungimas tendencingam nusistatymo vienu ar kitu klausimu formavimui.

Vis dėlto šių metų gegužę CNN užsakymu atlikta apklausa parodo, kad europietiška orientacija Ukrainos visuomenėje dominuoja – 56% respondentų teigia jaučiantys didesnę ištikimybę Europai nei Rusijai. Taip pat 54% respondentų mano, kad Ukraina turėtų prisijungti prie Europos Sąjungos. Daugiau nei pusei visuomenės palaikant šalies tikslus, susijusius su Europos Sąjunga, atrodo, proeuropietiškos ukrainiečių nuotaikos išlieka stiprios.

Aišku, apibendrinti apklausų rezultatai parodo faktą, bet neleidžia pamatyti turinio – ką už integraciją pasisakantys ukrainiečiai mano apie Europos Sąjungą, kiek aktualus europietiškas identitetas jiems. Todėl galimos tik spekuliacijos: integracijos ir priklausymo Europos Sąjungai noras kyla iš žūtbūtinio poreikio užsitikrinti saugumą ir stabilumą, akcentuoti savo atsiskyrimą nuo Rusijos. Konflikto sąlygomis aiškiai identifikuojamas Kitas ir jo keliama grėsmė, todėl orientuojamasi į galimai patikimą alternatyvą – Europos Sąjungą. Tikriausiai tapatinimasis su ES nėra tik toks „tuščiaviduris“. Ukrainiečiams artimesni, priimtini ir vertybiniai, principiniai Europos Sąjungos požymiai, susiję su politine kultūra, demokratija. Todėl integracijos procesai- kaip būdas tą „europietišką turinį“ perimti iki galo atsikratant svetimos postsovietinės praeities. Juk būtent dėl noro kratytis postsovietinių politinės kultūros problemų ir įsižiebė Maidanas. Taigi šie du tarsi skirtingi dėmenys (saugumas ir vertybiniai principai) yra susipynę ir sudaro bendrą rinkinį, kuris suformuoja Europos Sąjungos patrauklumą Ukrainos visuomenėje.

Gruzinų „euroentuziazmas“

Tikint apklausomis, Gruzija iš trijų aptariamų valstybių yra proeuropietiškiausia. Remiantis NDI pateikiamais 2014 m. vasarą atliktos apklausos rezultatais, beveik 60% gruzinų tiki, kad šalis turėtų tapti Europos Sąjungos nare, taip pat 78% visuomenės palaiko vyriausybės vykdomą politiką šiuo klausimu. Tą, pavyzdžiui, patvirtinta gruzinų pozicija dėl Asociacijos sutarties pasirašymo – 69% respondentų pritarė šiam veiksmui. Taigi Gruzijos ministro pirmininko I. Garabashvili Asociacijos sutarties pasirašymo proga išsakyta pozicija, kad Gruzija tvirtai nori tapti pilnateise suvienytos Europos šeimos nare, panašu, nėra tik politinio elito užgaida, bet stipriai palaikoma didelės visuomenės dalies.

Kodėl Gruzija gali būti vadinama euroentuziaste? Gruzinų išskirtinumas itin išryškėja šalį lyginant su kitomis Rytų partnerystės programoje dalyvaujančiomis valstybėmis Kaukazo regione. Pavyzdžiui, 2013 m. pabaigoje trijų Kaukazo šalių visuomenių klausta, ar ir kaip jos palaiko narystę Europos Sąjungoje. Pagal Kaukazo barometro duomenis, 34% gruzinų pasirinko atsakymą „labai palaikau“. Armėnijoje ir Azerbaidžane tas pats atsakymas buvo pasirinktas atitinkamai 16% ir 15% respondentų. Tuomet kas lemia tokį gruzinų užtikrintą apsisprendimą būti Europos Sąjungoje?

Turbūt pagrindinė priežastis yra Rusijos grėsmingumas. Rusijos – Gruzijos karas 2008 metais, dabar jau įšaldytu laikomas Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktas daro didelę įtaką visuomenės pasirinkimui ir apsisprendimui. Pavyzdžiui, Kaukazo barometro duomenimis, 44%  respondentų Rusiją įvardijo kaip pagrindinį valstybės priešą. Toks ryškus grėsmingo Kito identifikavimas veda prie atsigręžimo į Vakarų pusę ir noro ištrūkti iš neužtikrintumo būsenos. Gruzijai vertybiniai ar civilizaciniai argumentai tikriausiai yra antroje vietoje (pavyzdžiui, Gruzijos ortodoksų casino bažnyčia kritikuoja galimą ES įtaką nacionaliniam identitetui), svarbiausia yra saugumas ir stabilumas, kuriuos gali suteikti Europos Sąjunga ir NATO. Bet tai Gruzijos atveju yra ne mažesnis pagrindas tapatinti save su Europos Sąjunga. Klausimas, jeigu narystė būtų pasiekta, kaip visuomenėje vyktų nacionalinio identiteto ir buvimo ES suderinimo ir pritaikymo procesai.

Moldavai nepasitiki ir mato alternatyvas

Moldovos ministras pirmininkas L. Leanca, pasirašydamas Asociacijos sutartį, teigė, kad Moldova pasirinko ir tas pasirinkimas yra Europa. Taigi ir ši nuo Rusijos gamtinių išteklių priklausoma pakankamai pažeidžiamos ekonomikos šalis deklaruoja narystės Europos Sąjungoje norą.

Visuomenės nuomonė panaši:  2013 m. pabaigoje atliktos apklausos duomenimis (juos pateikia CEPI), beveik 47% respondentų mano, kad Moldova galiausiai taps Europos Sąjungos nare. Apskritai 24% respondentų teigiamai vertina Europos Sąjungą, o 22% laikosi neutralios pozicijos. Taigi beveik pusė visuomenės neturi priešiškos nuomonės Europos Sąjungos atžvilgiu. Panašu, kad Moldova, kartu su Ukraina ir Gruzija gali vadintis Europos Sąjungos klubo „fanėmis“, o kitos trys šalys – Armėnija, Baltarusija ir Azerbaidžanas – lieka už nugaros.

Vis dėlto moldavų palankumas ES neprilygsta kitoms dviem šalims (ypač gruzinų entuziazmui). Nors beveik pusė visuomenės mano, kad Moldova taps ES nare, bet nemaža dalis galvoja priešingai – 34% respondentų abejoja narystės pasiekimu. Remiantis NDI pateiktais duomenimis, 2014 metų vasarį 47% galvojo, kad Asociacijos sutartis su ES atitinka Moldovos interesus, tačiau net 37% tam nepritarė. Matomi du ryškus poliai – palaikantys integraciją ir neigiamai nusiteikę, nepalaikantys. Kas lemia tokį visuomenės skilimą?

CEPI duomenimis, 42% moldavų mano, kad Europos Sąjunga Moldovą laiko antrarūše valstybe. Situaciją blogina ir tai, kad 20% apklaustųjų apskritai nepasitiki ES. Taigi pakankamai didelė visuomenės dalis labai ribotai identifikuoja save su Europos Sąjunga. Nepasitikėjimas ir nepilnavertiškumas sukuria atotrūkį tarp, visų pirma, pačių moldavų (palaikančių narystę ir jos nepalaikančių), taip pat tarp Moldovos ir Europos Sąjungos. Šioj vietoj išryškėja kitas reikšmingas faktas: paklausus, ką rinktųsi, vykstant hipotetiniam referendumui, 47% respondentų balsuotų už Europos Sąjungą, tačiau lygiai tiek pat – 47%  rinktųsi Eurazijos muitų sąjungą. Kodėl visuomenė pasidalijusi į dvi skirtingas dalis?

Visuomenės pozicijai įtakos gali turėti santykiai su Rusija. Ukrainos ir Gruzijos atvejais Rusija matoma kaip grėsmė. Nors Moldova susiduria su įšaldytu konfliktu ir priklausomybe nuo Rusijos energetinių išteklių (pagrindas kalbėti apie Rusiją kaip Kitą ir nuo jos atsiriboti), Rusija nėra priešas. Pavyzdžiui, CEPI duomenimis, paklausus, su kokia šalimi ar organizacija Moldovos partnerystė būtų naudingiausia, 37,4% respondentų įvardijo Rusiją ir Eurazijos muitų sąjungą, o Europos Sąjungą pasirinko tik 26% apklaustųjų. Taigi nepasitikėjimas Europos Sąjunga, nepilnavertiškumas, nelaikymas Rusijos grėsme lemia tai, kad moldavai mato alternatyvas. Tai dalija visuomenę į mažiausiai dvi dideles grupes. Tuomet lieka neaišku, kurios nors persvaros didėjimas gali lemti šalies raidą.

O kas toliau?

Trijų valstybių visuomenių pozicijos Europos Sąjungos atžvilgiu iš esmės nesikeis. Nors Rytų Partnerystės programa buvo kaltinama „integracijos be narystės“ modelio ribotumu ir galimu šalių nusivylimu nepasiūlant aiškesnių perspektyvų, pasirašytos Asociacijos sutartys įžiebė viltį, kad galbūt iš tiesų joms pavyks pasiekti narystę. Tai, be abejo, skatina ir visuomenių pozityvumą. Nereikia pamiršti ir Rusijos vaidmens: egzistuojantis neužtikrintumas įšaldytų konfliktų teritorijose, jos veiksmų neprognozuojamumas konflikto Ukrainoje kontekste, tikėtina, tik dar labiau stiprins visuomenių norą būti Europos Sąjungoje, ypač Gruzijos ir tos pačios Ukrainos atvejais. Didžiausia intriga, jeigu iš tiesų pavyks įgyvendinti narystės siekį ir užsitikrinti pirminius, bet kartu ir didžiausius tikslus – saugumą ir stabilumą, kaip visuomenėje formuosis santykis tarp nacionalinio tapatumo ir buvimo Europos Sąjungoje.

 



Print Friendly