2018 10 19
Ką daryti, kai nukrenta Rusijos kaukės?

krymo_referendumasXXI amžiuje Rusijos įvykdyta Krymo okupacija sukrėtė visą demokratinį pasaulį. Ji privertė labai greitai daugelį europiečių atsikratyti anksčiau apėmusių iliuzijų, kad žodžiai „okupacija“ ir „karas“ – tai terminai iš istorijos vadovėlių apie kruvinuosius XX amžiaus pasaulinius karus.

Paskutiniais mėnesiais šiuos abu žodžius girdime ir vartojame, deja, ne prisimindami istoriją, bet įvardindami dabartį, vykstančią prieš mūsų akis Europos žemyne, ir galimą ateitį, dėl kurios kyla daug grėsmingų klausimų ir abejonių.

Ar Vladimiro Putino vedama Rusija tęs savo pradėtą Ukrainos okupaciją ir ar rusų kariuomenė veršis toliau į Rytų Ukrainą? Ar tokiu atveju kils plataus masto Ukrainos ir Rusijos karas? Kur Rusija galiausiai sustos įžengusi į karo kelią? Ar egzistuoja Kremliaus stalčiuose ir Moldovos bei Baltijos šalių okupacijos planai?

Blogiausia, kad galutiniai atsakymai į šiuos klausimus iš esmės priklauso tik nuo vieno žmogaus – Vladimiro Putino. Jo sukurta ir įtvirtinta Rusijoje „valdžios vertikalė“ iš esmės panaikino bet kokią galimybę stabdyti ar oponuoti jo neteisėtiems sprendimams šalies viduje.

Teisėsauga yra kišeninė ir naudojama susidorojimui su politiniais oponentais, žiniasklaida paversta propagandos ruporu, o ne informacijos šaltiniu – ji aptarnauja, o ne vertina ar kritikuoja valdžios sprendimus. Šalies parlamente nėra demokratinės opozicijos, todėl Rusijos Dūma paprastai net be didesnių diskusijų štampuoja ir patvirtina Kremliaus parengtus nutarimus.

Paskutinės apklausos rodo, kad ir daugiau negu 70 proc. Rusijos piliečių palaiko V. Putiną, ir jo populiarumo reitingas po Krymo okupacijos tik dar labiau išaugo. Galiausiai, Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos paviešinta analizė rodo, kad tikėtina, jog net Rusijos gynybos ministras S. Šoigu nežino, kokie bus galutiniai Rusijos kariuomenės veiksmai, nes kariuomenei tiesiogiai vadovauja pats Putinas ir nėra aišku su kuo ir ar išvis jis tariasi. Angela Merkel po pokalbio su Putinu prasitarė, kad ji nesanti tikra, „ar ponas Putinas vis dar palaiko ryšį su tikrove; jis tiesiog kitame pasaulyje“.

Nemanau, kad Putinas prarado ryšį su tikrove. Tiesiog jo tikrovė visiškai kitokia negu priimta demokratiniame Vakarų pasaulyje. Sovietų Sąjungos žlugimą jis laiko didžiausia Rusijos geopolitine katastrofa, todėl jo tikslas šia prasme gana nuoseklus – atkurti buvusią Rusijos imperinę didybę, kitų nepriklausomų jos kaimyninių šalių savarankiškumo pagrindu.

Tai mums jokia naujiena ir apie šią grėsmę Baltijos šalys stengėsi įspėti vakariečius jau seniai. Tačiau nemaža dalis ES ir JAV elito tikėjosi „civilizuoti“ Rusiją, manė, kad mes dėl savo skaudžios patirties pernelyg sugrėsminame Rusiją, kad plečiantis ekonominiams ryšiams ir augant ekonomikai, Rusija pradės elgtis racionaliai ir pamažu demokratizuosis.

Paaiškėjo, kad taip galvodami Vakarai, o ne Putinas, buvo praradę ryšį su tikrove. Valdantysis Rusijos režimas savo tikrąjį veidą dar papildomai pudravo dideliais užsakymais Vakaruose ir tokiais projektais kaip vakariečiams angliškai transliuojanti televizija „Russia Today“ ar brangiausiomis visų laikų žiemos olimpinėmis žaidynėmis Sočyje.

Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos pagaliau baigėsi iliuzijų metas. Vakarai sugrįžo į tikrovę. Į Zoknių oro uostą Šiauliuose operatyviai atsiųsti papildomi naikintuvai ir kiek sustiprintas Baltijos valstybių oro erdvės saugumas tą patvirtina.

Nors nežinome, koks yra galutinis Putino planas, tačiau turime pasiruošti blogiausiam. Dar romėnai žinojo, kad „jei nori taikos, ruoškis karui“. Šis posakis ypač tinka stabdant Rusiją, kuri pirmiausia pripažįsta ir vertina jėgą. Todėl gynybos ir saugumo sustiprinimas yra pagrindinis ateinančių 10 metų Europos ir ypač mūsų, Baltijos šalių, prioritetas, nes nepanašu, kad Putino režimas žlugtų anksčiau.

Lietuvos partijų pasirašytas susitarimas dėl nuoseklaus gynybos finansavimo didinimo, siekis dislokuoti Baltijos šalyse papildomas NATO pajėgas, Baltijos šalių energetikos nepriklausomybę ir saugumą didinančių projektų, tokių kaip Visagino atominė elektrinė, įgyvendinimas būtų teisingi ir labai reikalingi vidutinio laikotarpio uždaviniai.

Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ne tik išsklaidė vakariečių iliuzijas, bet ir atidengė daugelio Rusijos įtakoje esančių veikėjų įvairiose valstybėse kaukes. Paaiškėjo, kad Vakaruose Putino pagrindiniai šalinininkai yra radikalios populistinės dešinės atstovai. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos dešinieji populistai, kurie vaizdavosi esą tikrieji vakarietiškų vertybių gynėjai, nuolat dėl demokratijos trūkumo kaltinantys Europos Sąjungą (ES), stojo į Putino propagandistų pusę, palaikė Krymo „pseudoreferendumą“, o dėl Ukrainos dalies okupacijos apkaltino ne Rusiją, o pačią ES.

Galutinai nukrito kaukės ir Lietuvoje. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, vertindamas įvykius Ukrainoje, stojo ne į Vilniaus ir Varšuvos, bet į Maskvos pusę. Jis ėmėsi kritikuoti ne Kremlių, bet Vakarus ir naująją pro-vakarietišką Ukrainos vyriausybę, nesmerkė Krymo okupacijos, o kartojo V. Putino naudojamus argumentus. Panašiai samprotavo ir tikrasis Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. Lietuvai kylančių grėsmių akivaizdoje toks politinis elgesys nebegali būti toleruojamas. Prezidentė Grybauskaitė yra teisi nekviesdama šių partijų atstovų į saugumo klausimų svarstymus. Tačiau agresyvios Rusijos akivaizdoje to nebeužtenka. Todėl Daliai Grybauskaitei laimėjus prezidento rinkimus, o vyriausybei grąžinus įgaliojimus, sekantis žingsnis turėtų būti šių partijos atstovų pašalinimas iš vyriausybės. Tai būtų didžiausias smūgis Rusijos įtakai Lietuvoje.



Print Friendly