2018 01 24
Ką reiškia skrydis iš Birutės lizdo?

lizdas_imgAlgirdo Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai pasitinka politiškai nukraujavusi. Premjeras buvo priverstas atleisti pirmąjį savo kabineto narį – Birutė Vėsaitė neteko ūkio ministrės pareigų. Trumpas, bet griausmingas jos ministravimas su skandalingu finalu išryškino daugelį svarbių Lietuvos politikai dalykų.

Pradėkime nuo linksmiausio. Lietuvoje suklestėjo politinės satyros žanras. Ne toks, kokį kolekcionuoja Česlovas Juršėnas ir kokį tebekuria jau beišsikvepiantys laikraščių karikatūristai. Naujas. Tai internetinės kartos kuriami „memai“ – šmaikštūs, pašiepiantys šaržai-fotomontažai, kuriuos gana lengvai gali sukurti kiekvienas internautas ir kuriais gausiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, neretai juos perpublikuoja interneto naujienų portalai. B. Vėsaitės vieši nusikalbėjimai pavertė ją pagrindiniu ir populiariausiu šios naujosios interneto tautosakos personažu, o tai savo ruožtu paskatino žurnalistus dar aktyviau tokius jos nusikalbėjimus „medžioti“.

Tačiau nėra ugnies be dūmų. Liežuvio arba kalbos paslydimai paprastai reiškia ir minties paslydimus. B. Vėsaitė ne tik netyčia susipainiojo, kuriai ministerijai (energetikos ar ūkio) vadovauja, bet ir sąmoningais politiniais sprendimais pradėjo griauti pažangą, pasiektą per paskutinius ketverius metus.

Pirmiausia, ji pasiūlė keisti viešųjų pirkimų įstatymą taip, kad išplečiant pirkimų ribas didelė dalis jų iš viešų taptų neviešais ir neskelbiamais, tad ir neskaidriais. Šiuos veiksmus ekspertai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino kaip grąžinančius korupcines praktikas.

Antra, be paaiškinimų ir ignoruojant pasiektus sėkmingus rezultatus pradėti keisti nepriklausomi valstybės valdomų įmonių ir įstaigų valdybų nariai bei vadovai, vietoje jų paskiriant ministrės partinius bendražygius. Ryškiausias ir grubiausias to pavyzdys – agentūros „Versli Lietuva“ vadovo Pauliaus Lukausko atleidimas. P. Lukauskas – nepartinis, nepriklausomas profesionalas, sugrįžęs dirbti į Lietuvą iš daug geriau apmokamo darbo Londone, nes matė prasmę asmeniškai prisidėti prie Lietuvos ekonomikos modernizavimo. Ir tai jam puikiai sekėsi. Jo kuruojamos sritys – Lietuvos eksportas bei verslumo skatinimas – pralenkė prieškrizinius laikus ir pasiekė rekordus, o verslininkai jo vadovaujamą agentūrą įvardijo kaip sėkmingiausiai veikiančią viešojo sektoriaus įstaigą. Nepaisant to, B. Vėsaitė pasiūlė jam trauktis, o pakeliui dar apjuodino tariamu neskaidrumu ir net lėšų plovimu.

Trečia, ministrė supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai į kelionę į Kazachstaną nuskrido verslo grupės „Arvi“ užsakytu lėktuvu mažesne nei rinkos kaina tuo metu, kai ši verslo grupė su ūkio ministerija derasi dėl investicijų į Marijampolės laisvąją ekonominę zoną. Pastarasis skrydis B. Vėsaitei buvo lemtingas, nes perpildė ir opozicijos (pradėta interpeliacija), ir koalicijos partnerių, ir, svarbiausia, Prezidentės kantrybės taurę.

Vis dėlto, šioje B. Vėsaitės nuopolio trilogijoje svarbesnis yra ne pelnytas ir logiškas finalas, bet antras veiksmas. P. Lukausko atleidimo istorija parodė, kad Lietuvoje yra įvykęs naujas lūžis – atsirado politinės takoskyros, kurios valstybės ateities raidai turės didelės reikšmės. Turbūt pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje viešojo sektoriaus vadovo taip drąsiai ir ryžtingai stojo ginti verslininkai ir investuotojai. Naujos kartos, vakarietiškais principais besivadovaujantys verslo lyderiai nepabijojo protestuoti ir tiesiai reikalauti ūkio ministrės atsistatydinimo. Verslininkai stojo ginti skaidrumo, nepriklausomumo ir profesionalumo principų viešajame sektoriuje, nepabūgę užsitraukti valdžios nemalonės ar atsakomojo keršto, ES paramos nutraukimo ar kitokių sankcijų. Tai naujas ir svarbus reiškinys Lietuvos politiniame gyvenime.

Susiformavo kritinė masė verslo, siekiančio ne protekcijų ir privilegijų, bet sąžiningų ir visiems vienodų – ne tik sau, bet ir valdžiai – žaidimo taisyklių. Tai reiškia, kad tokiems verslo modeliams, kuriuos simbolizavo a. a. Bronislovas Lubys, LEO, „Rubikonas“ ar „Gazprom“, erdvės Lietuvoje darosi vis mažiau. Ne ryšiai su politine valdžia ir jos sukuriamos neskaidrios, išskirtinės ir dažniausiai monopolinės sąlygos, bet intelektas, profesionali vadyba ir gebėjimas globaliai konkuruoti pasaulinėse rinkose yra receptai ateities sėkmei. Laursas (Ilja Laurs – tarptautinio pripažinimo sulaukęs Lietuvos verslininkas – red. past.), o ne Lubys; Lukauskas, o ne Bradauskas (Bronius Bradauskas – Seimo narys, socialdemokratas) yra pavyzdžiai, kurie įkvėpia jaunus verslininkus ir skatina sekti paskui.

Tad simboliška, kad B. Vėsaitė – buvusi neskaidraus LEO projekto politinė krikštamotė, Rusijos ambasadoriaus Vladimiro Čikhvadzės priėmimų žvaigždė ir Andriaus Janukonio iš „Rubikono“ idėjų retransliuotoja – pirmoji krito kovoje, to taip ir nesupratusi, su naujos XXI a., modernios, dinamiškos ir profesionalios Lietuvos visuomenės kartos principais ir vertybėmis.

Deja, B. Vėsaitė – ne pavienis ir ne atsitiktinis atvejis. Ji – viena iš pagrindinių socialdemokratų lyderių, Seimo rinkimuose buvusi sąrašo 7-uke, turinti nemažai rėmėjų savo frakcijoje Seime ir senojo verslo modelio atstovų tarpe. Jos įpėdinis ūkio ministro poste Evaldas Gustas, panašu, kad iš to paties molio. Tai pilkas valdininkas iš stagnuojančios vidaus reikalų ministerijos su darbo Lenino komunistinio jaunimo sąjungos Požėlos rajono komiteto skyriaus vedėjo stažu. Neįkvepianti lyderystė, švelniai tariant.

A. Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė yra seniausia pagal amžių šiuolaikinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Deja, ne tik fiziologiniu amžiumi, bet ir patirtimi, kadrais ir veikimo būdais. Jei šie būdai nesikeis, konfliktas su nauja karta ir jos ginamais principais tik gilės ir plėsis. Kaip ir garsiame režisieriaus Milošo Formano filme „Skrydis virš gegutės lizdo“, galiausiai sistema vis tiek sutrūkinės. Tik, skirtingai negu filme, pasitraukti turės ne žmonės, bet vyriausybė. Birutė buvo tik pirmoji gegutė.

europos-spalvos_logotipas_img

 

 

 

 



Print Friendly