2017 12 12
Justina Grambaitė. Kaip mes suprantame bausmės paskirtį?

Šiuo metu visuomenėje yra ypač diskutuojama ar Lietuvoje egzistuoja teisingumas. Didelį atgarsį sukėlusių bylų nuosprendžiai pagyvenusiam aktoriui, garsiam televizijos laidų vedėjui bei 19-metei studentei, buvusio policininko paleidimas ankščiau laiko, padalino Lietuvos visuomenę į dvi dalis. Atsižvelgiant į tai, kad jaučiamas didelis nepasitenkinimas Lietuvos teisingumo vykdymu, kyla klausimas, kaip mes kiekvienas suprantame bausmės paskirtį?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pažymėta, jog žmogus laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau galima sutikti, kad ši skambi nuostata visuomenėje negalioja arba galioja tik siauram asmenų ratui, kadangi dažnas pilietis jau turi vidinį įsitikinimą apie tam tikrą įvykį, kas yra kaltas ir kaip kaltąjį asmenį reikia bausti. Nepaisant to, jog Lietuvos Respublikoje 1998 metais buvo panaikinta mirties bausmė, dažnas pilietis yra įsitikinęs, jog nusikaltimą padaręs asmuo yra vertas pačios griežčiausios,  tiek moraliniu, tiek humanistiniu požiūriu, mirties bausmės. Būtina pažymėti, kad asmens, padariusio nusikaltimą, viešas pasmerkimas yra neišvengiamas, kadangi nusikalstamos veikos yra nagrinėjamos viešai. Kyla klausimas, kokia bausmės forma žmogui gali būti dar blogesnė nei visuomenės nepakantumas?

Viduramžiais bausmės vykdymas buvo įgavęs visuomenės pramogos prasmę, kai miestiečiai susirinkdavo į aikštę stebėti viešo kaltininko pasmerkimo. Tuo metu bausmės paskirtis buvo fizinio skausmo sukėlimas, o galutinis bausmės įvykdymas buvo siejamas su kūno bausmėmis – fiziniu žmogaus kankinimu. Bausmės buvo vykdomos įvairiausios – nuo rankos nukirtimo už vagystę, apakinimo, plakimo iki viešo kaltininko nulinčiavimo. Tokių bausmių vykdymas sukeldavo aplinkinių pasitenkinimą ne tik dėl to, kad asmeniui buvo sukeliamos kančios,bet ir dėl to, kad asmens atžvilgiu tuo pačiu būdavo nukreiptas didžiulis viešas nepasitenkinimas jo egzistavimu.

Nors tokie žiaurūs bausmės metodai (išskyrus Islamo teisę išpažįstančiose šalyse) jau netaikomi, tačiau kaip visuomenės pasipiktinimo forma kaltininko pasmerkimas išliko, kuris tam tikromis prasmėmis galėtų būti suprantamas, kaip alternatyvi bausmės rūšis. Štai Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis formaliai apibūdinama, kaip tikslas sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisės doktrinoje bausmės paskirtis suprantama kaip prevencinė ir yra nukreipta ne tik į nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir suvokiama kaip pavyzdys kitiems asmenims, galimai potencialiems įstatymų pažeidėjams. Taigi įstatymu bandoma sukurti ideologiją, jog esant neišvengiamam bausmės paskyrimui už nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamumas mažės. Tačiau šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad išryškėja skirtingas įstatymo leidėjo ir visuomenės bausmės paskirties supratimas. Įstatymų leidėjas bausmės paskirtį numato kaip prevencinę priemonę, o visuomenė nuo viduramžių iki šiol nepasitenkina vien formaliu bausmės paskyrimu kaltinamajam. Ji siekia ne tik griežčiausios bausmės, bet ir pasmerkimo.

 

Mūsų visuomenėje dažnai  vyrauja  nuomonė, jog tik paskiriant maksimalią bausmę kaltinamajam, gali būti įvykdytas teisingumas. Tačiau tiek teisės doktrina, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bausmės skyrimą sieja su jos individualizavimu. Skiriant bausmę yra laikomasi bendrų teisės normų, kurios taikomos konkrečią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Paskiriant bausmę yra atsižvelgiama ne tik į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes, bet taip pat į nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Bausmė, atsižvelgiant į atitinkamo straipsnio sankciją, yra parenkama tokia, kuri galėtų pataisyti kaltininką ir kuri įgyvendintų jau minėtus bausmės paskyrimo tikslus. Šiuo atveju išsiskiria visuomenės ir įstatymo leidėjo supratimas teisingos bausmės paskyrimo klausimu. Būtina pažymėti, kad bausmės individualizavimas yra neatsiejamas nuo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kurios dažnai ikiteisminio tyrimo bei teisminio procesometu nėra atskleidžiamos. Visuomenė susidariusi įspūdį iš žiniasklaidoje pateiktos informacijos, be teismo sprendimo, tarsi grįždama į viduramžių laikus, pasmerkia asmenį ir paskelbia nuosprendį – kaltas, bausti griežčiausiai. Teismo priimtas sprendimas, kuriame kaltininkui numatyta bausmė, neatitinka visuomenės lūkesčių, sukelia nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą teismų bei teisingumo įgyvendinimo sistema. Ypatingai visuomenės nepasitenkinimas yra jaučiamas, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmės atlikimas yra atidedamas arba bausmę atliekantis nuteistasis yra paleidžiamas lygtinai. Po tokių sprendimų priėmimo dažniausiai nepasitenkinimas teismine valdžia būna trumpalaikis, nes visuomenė susikoncentruoja ties nuteistojo pasmerkimu. Šiuo atveju vėl gi išsiskiria įstatymo leidėjo ir visuomenės interesai, nors bausmė kaltajam asmeniui yra paskiriama ir pastarasis nuteisiamas. Pažymėtina, jog net ir atidedant bausmės vykdymą ar paleidžiant nuteistąjį lygtinai, bausmės vykdymas nėra sustabdomas, bet visuomenės supratimu, ne maksimalios bausmės paskyrimas ir jos atlikimas yra nepakankamas atlygis už padarytą nusikalstamą veiką. Savaime suprantama, visuomenė nori matyti, kad už atliktus nusikaltimus yra baudžiama ir baudžiama pakankamai griežtai. Tačiau kyla klausimas, kada yra pasiekiamas teisingumas? Ar teisingumo turi būti siekiama tam, kad būtų patenkinami visuomenės lūkesčiai?

Psichologų tyrimų metu buvo nustatyta, jog dėl visuomenės požiūrio į asmenį, atlikusį bausmę bei  visuomenės noro visiškai jį izoliuoti, nuteistasis patiria absoliučią deintegraciją ir nesugeba grįžti į normalų gyvenimą. Todėl pasirenka ne socialiai adaptuotis ir prisitaikyti prie aplinkos, o lengvesnį kelią – nusikalsti ir grįžti ten, kur emocionaliai jaučiasi saugiau. Būtina pažymėti, kad nors baudžiamosios politikos vienas iš tikslų yra pataisyti asmenį, įkalinimo įstaigose yra formuojamas neigiamas kalinčiųjų elgesys, nes jie turi prisitaikyti prie aplinkos, kuri daro didelę įtaką asmens elgesiui. O asmuo, įšėjęs į laisvę, dėl visuomenės pasmerkimo jaučiasi priimtiniau ten, kur buvo izoliuotas ir priverstas kovoti už savo būvį. Taip atsiranda užburto rato efektas – asmenys atlieka nusikalstamas veikas tam, kad grįžtų į aplinką, kurioje jam nėra užklijuojama amžino nusikaltėlio etiketė. Ir štai susiduriame su problema, kai kasmet nuteistųjų skaičius įkalinimo įstaigose nesikeičia. Tampa aišku, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, didelę įtaką tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimui padaro ne tik atlikta bausmė, bet ir tai, kas laukia jau atlikus bausmę. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų iškelti klausimą, ar kiekvienam asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, yra būtina laisvės atėmimo bausmė, ar bausmės paskirtis būtų įgyvendinta paskyrus baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę.

Iš vienos pusės suprantamas visuomenės polinkis teisti ir smerkti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Be neigiamo požiūrio nusikaltimas taptų elementariu reiškiniu. Tačiau, antra vertus, ne tik įstatymų leidėjas, bet ir visuomenė turėtų susikoncentruoti ne vien tik ties asmens padariusio nusikalstamą veiką smerkimu, bet taip pat ir suteikti antrą šansą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui pasitaisyti, kai to siekia ir pats nuteistasis.

 

 



Print Friendly