2018 01 24
Kalba signataro Povilo Aksomaičio atminimui

aksomaitisŠiandien Seime prisiminsime signatarą Povilą Aksomaitį. Paruošiau kalbą. Pirmąkart teks kalbėti, prisimenant vieną iš bendražygių.

POVILAS AKSOMAITIS (1938 – 2004)

Miela Ramute, artimieji, mieli kolegos signatarai, Seimo nariai!

Nuoširdžiai dėkoju už galimybę iš garbingos Seimo tribūnos kalbėti apie labai gerą žmogų Povilą Aksomaitį.  Ruošiantis buvo  gera proga dar iš arčiau jį pažinti.  Paklausinėjau ir  keleto kolegų, kaip jie prisimena Povilą. Visų atsakymai buvo identiški – labai geras žmogus. Ir aš tokį prisimenu. Ramų, įdėmiai įsiklausantį, gero žvilgsnio.  Paskutinį kart buvome susitikę prieš gerus dešimt metų. Jam, kaip pats sakydavo, atvykus “eilinio sveikatos  remonto” į Vilnių.  Aukščiausiosios Tarybos gyvenimas buvo toks audringas ir toks trumpas, kad tik dabar, perskaičiusi atsiminimus apie jį, apie jo gyvenimo kelią, jaučiuosi lyg pagaliau ramiai su Povilu pasišnekėjusi.

Padariau ir atradimų. Povilas vos trejų metų su mama ir tik ką gimusia sesute buvo išvežtas į Sibirą, į Altajaus kraštą, o grįžo su našlaičiais 1946 metų rugsėjį. Pasirodo, tuo pačiu traukiniu su mano mama… Tremčių badą ir kitus klaikumus patyrę vaikai –  Sibiro vaikai –  nusipelno ypatingų istorikų studijų.

Povilo gyvenimas ir tai, kad jam, galėjusiam taip ir likti kur nors mišku užžėlusiame kape prie Obės,  likimas lėmė balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybę,  yra lyg visų Sibiro vaikų  likimų įprasminimas.  Savo autobiografijoje Povilas Aksomaitis rašė: ” Mano kelią į Aukščiausiąją Tarybą ir 1990 m. kovo 11-ąją turbūt vieškeliu pavadinti sunku. Jis buvo toks siauras ir vingiuotas ir, svarbiausia, kartais visai pranykstantis nenuspėjamuose gyvenimo vingiuose. Kelias galėjo nutrūkti tik prasidėjęs, kai 1941 m. birželio 14d. mane su sunkiai sergančia mama ir kelių mėnesių seserimi įmetė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Sibiro platybes”  Povilas  ne kartą yra sakęs, kad Nepriklausomybės paskelbimas ir galimybė už ją balsuoti buvo pati didžiausia dovana jo gyvenime.

Sąjūdžio ir Kovo 11-osios sulaukė po dar vieno stebuklo, kurį visada minėdavo. Tai prof. Balio Danio jam suteiktas gyvenimo  šansas 1986- aisiais, kai Povilui buvo persodintas inkstas. Tuomet dar nebuvo tokių technologijų, kokios yra dabar. Jam buvo duota aštuoniolika papildomo gyvenimo metų, kurie pasirodė labai reikšmingi, prasmingi, produktyvūs.  Metai,  įprasminę  visus nelengvus jo gyvenimo vieškelius. Aštuonerių parvežtas iš Sibiro vaikų namų, sulaukęs mamos, bet tuoj pat vėl jos netekęs amžiams, dar spėjęs pamatyti sugniuždytą po lagerių katorgos tėvą, kabinosi į gyvenimą labai energingai. Kaune baigė dabartinę “Saulės” gimnaziją. Norėjo studijuoti mediciną, bet nebuvo net prileistas prie egzaminų dėl biografijos.  Pasirinko Žemės ūkio akademiją.

Taip gyvenimo kelias atvedė į Kėdainius, į Hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institutą Vilainiuose. Ten ir nusėdo su žmona Ramute, dviem dukterimis  Rasa ir Aušra visam likusiam gyvenimui. Ten jo aktyvi mokslinė veikla, apginta disertacija, daug mokslinių straipsnių. Sportininkas, aktyvus visur.

Sovietinio brežnevinio laikotarpio gyvenimas, kaip ir daugelio  mūsų tuomet –  be didelių iššūkių, ir jau be tokių sukrėtimų, kokius teko jo kartai   ištverti vaikystėje. Todėl Sąjūdis, atgimimas Povilui buvo tai, į ką pasinėrė visas. Nepaisė sveikatos, atvirkščiai, sunki liga tapo visai nebesvarbi, mintims apie ją tiesiog nebeliko vietos. 1988 metų lapkritį jis jau Sąjūdžio Kėdainių rajono Tarybos narys.

Prisimena bendražygis Vytautas Polikaitis: “Įsiminė Povilo ramumas, dalykiškumas. Ramus žmogus buvo ir labai santūrus. Jo humoro kartais nesuprasdavo. Žinojom, kad nemažai yra atsiųstų žmonių, buvom įtarūs. Jis ramumu sugebėjo pelnyti ir tarybos pasitikėjimą. Mes šaukiam, karšti debatai, o Povilas kalba tyliai. Visi priversti nutilti, nes paprasčiausiai negirdėtų, ką kalba. Padėdavo subalansuoti. Mokėmės dirbti.”

Kartu su Atgimimu atsivėrė Povilo Aksomaičio ir kitų tremtis iškentusių žmonių biografijos, susibūrė ne tik Sąjūdis, bet ir tremtiniai, politiniai kaliniai. Povilas buvo Tremtinio klubo įkūrėjas Kėdainiuose. Jau 1988 metų lapkritį įvyko pirmasis tremtis iškentėjusiųjų susibūrimas. “Tremtinių prisirinko tiek, kad netilpo į 400 vietų salę,”- rašo Albina Mališauskienė knygoje apie Povilą Aksomaitį. Matau tą vaizdą, lyg būčiau dalyvavusi. Mat, lygiai taip pat lūžo salė nuo tremtinių ir Pasvalyje, kur man teko laimė išgyventi Sąjūdžio stebuklą.

Povilas organizavo Igarkos tremtinių palaikų sugrąžinimą per tuometinį Kėdainių karinį aerodromą, rūpinosi surinkti atsiminimus, tremties dokumentus, statė paminklus.  1989 gruodį Povilą Aksomaitį Kėdainių Sąjūdis iškelia kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą. Jo apygarda tuomet vadinosi 88- oji Šėtos. Kėdainių rajone buvo dar dvi, tačiau tik Povilas šiame rajone buvo išrinktas kaip Sąjūdžio kandidatas. Kitose dviejose  laimėjo tuometinės LKP kandidatai. Tik vienas sakinys iš tuometinio sąjūdiečių agitacinio kreipimosi:  “Sąjūdis Tau negali pažadėti nieko, išskyrus laisvę, nes Sąjūdis esi Tu pats.”

1990- ieji, Vilnius, Aukščiausioji Taryba. Mes su Povilu ir kitais kaimiečiais  sėdėjome toje pačioje dabar Kovo 11-osios vardu vadinamos salės eilėje. Nebuvo jokių tarpų, kaip dabar, tad, norėdami išeiti,  grūsdavomės vienas pro kitą.  Toje kaimiečių pusėje ir sąjūdiečių buvo mažiau, čia sėdėjo rajonuose išrinkta visa tuometinės komunistų partijos grietinėlė. Man, kaip ir Povilui, pirmosios dienos Aukščiausiojoje Taryboje  buvo lyg  šalti dušai, gydant mūsų naivią sąjūdinę  euforiją, kai pamatėme, išgirdome, kokiomis pagiežos  ir pykčio replikomis iš kai kurių aukštų kompartijos veikėjų lūpų buvo palydimi priimami svarbiausi sprendimai.

Atkuriamajame Seime Povilas Aksomaitis pasirinko Agrarinę komisiją, čia kalbės ir tuometinis jos pirmininkas Eimantas Grakauskas.  Nesubalansuotas krašto melioravimas sovietmečiu buvo padaręs daug žalos gamtai, kraštovaizdžiui, sunaikinti vienkiemiai ant buvusios ūkininkų žemės, todėl įstrigo Povilo žodžiai tuometinėje spaudoje: “…šnairai žiūri žmonės į mus, melioratorius. Ir jie teisūs. […] Tolesnis žemių sausinimas neišsprendus ekologinių problemų – nusikaltimas. Propaguosiu naują požiūrį – nedera brautis į paežeres, galulaukes, pelkynus.” Siūlė melioraciją derinti su gamtine pusiausvyra, sausinti tik ten, kur reikia gamybai.

Darbas Aukščiausiojoje Taryboje, kaip jis pats rašo, buvo be galo įtemptas, daug stresų, nežinomybės, kas bus rytoj. Nė vienas nebuvome specialiai tam ruošęsis. Sausio 13- oji. Į salę, kaip ir daugelis mūsų, tą naktį Povilas iš Fabijoniškių bendrabučio atskubėjo iš karto, tik sužinojęs, kas vyksta. Buvo po keleto bemiegių naktų.

Tą naktį Vilniuje budėjo daug žmonių iš Kėdainių. Nemažai jų buvo sužeista, du kėdainiečiai – Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius žuvo. Atėjo 1992- ieji. Tuometinės opozicijos puolimas prieš Sąjūdį buvo neapsakomai nuožmus, nesibodėta meluoti, šmeižti. Pasikalbėdavome su Povilu, kad ir Kėdainiuose, ir Pasvalyje kitaip persivadinę komunistai veikia itin aktyviai. Melas, šmeižtas, manipuliacijos žmonių nesupratimu, besaikiai pažadai – buvo pagrindinis jų ginklas prieš 1992- ųjų rudens rinkimus.

Povilas yra sakęs, kad didelė Sąjūdžio klaida buvo nepaskelbti naujų rinkimų tuoj po rugpjūčio pučo. Ir po pralaimėtų rinkimų, Povilas Aksomaitis žiūrėjo į ateitį, rašė: “Nepaisant to, jog mūsų svajonės labai sunkiai pildosi, tačiau, kaip aiškina įžymūs vyndariai, Kovo 11-ąją buvo užraugtas labai geras vynas. Jo rūgimas ir fermentacija yra sudėtingas, nelabai malonus ir ilgai trunkantis procesas. Dabar mes gyvename kaip tik intensyviausio rūgimo laikotarpiu, kai iš vyno žaliavos šalinami visi nereikalingi ir net žalingi ingredientai. Rūgimo procesas eina į pabaigą; nors tai dar kažkiek užtruks, aš tikiu, kad Lietuvos žmonės turės galimybę paragauti tikrai gero vyno”. Iš visos širdies stengėsi, kad tas vynas tikrai būtų geras.

Lygiai prieš 20 metų, 1993 m. gegužės 1 d. Povilas Aksomaitis su kitais steigėjais dalyvavo Tėvynės sąjungos steigiamojoje konferencijoje Vilniuje, Akademinio dramos teatro salėje. Tapo Kėdainių skyriaus pirmininku.

Prasidėjo sudėtingas Lietuvos  demokratinės politinės sistemos kūrimasis. Mokėmės iš savo klaidų, patirties nedaug. Padėjo intuicija, geri norai ir entuziazmas.  Dvi kadencijos Kėdainių savivaldybėje. Nauja patirtis, nelengva kasdienybė. Povilo akys pamažu tampa liūdnesnės ne tik dėl senkančios sveikatos, bet labiausiai dėl procesų, kuriuos pats pirmasis pastebi Kėdainiuose ir, atvykęs su bendražygiais pas mus į Vilnių,  pranašiškai perspėja apie oligarchinio, neskaidraus valdymo pavojų, kuris gali apimti ir visą Lietuvą.

Tuomet daugeliui čia, Vilniuje, atrodė, kad tai Kėdainių specifika, kuomet užvaldyti rajoniniai  laikraščiai skelbia tik vieną tiesą, oponentai maišomi su purvais, kuomet į rinkimus ateina balsų pirkimas ne tik per dovanojamus ledus, bet ir konkrečias pinigų sumas, perkami ne tik balsai bet ir ištisos partijos, kuomet visi, kaip tame sovietinių laikų multiplikaciniame filme, yra priklausomi nuo markizo Karabaso  pinigų ir malonės. Povilas sakė – Vikonda su savo steigėju treniruojasi  Kėdainiuose imti visą Lietuvą. Matėsi užuomazgos, matėsi pradžia.  Teisėsauga tuometinėse Jangilos pinigų plovimo bylose veikė neryžtingai, buvo bejėgė, bejėgiais vis labiau jautėsi ir Povilas su bendražygiais. Demokratija Kėdainiuose baigėsi dar jo akyse.

2004 m. rugpjūčio 23 d. Povilas Aksomaitis mus paliko visam laikui. Gavęs tuos papildomus 18 gyvenimo metų, juos panaudojo labai prasmingai. Ačiū jam už tai. Norėčiau Povilui ir jo artimiesiems šią savaitę, kai gedime Marcelijaus Martinaičio,
padovanoti šiuos poeto posmus:

Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,
iš manęs nedarykit tvorų,
nenupjaukite malkoms.

Iš manęs padarykite lieptą,
duris arba slenkstį,
ties kuriuo pasisveikina.



Print Friendly