2018 04 23
Kas skolon sudėta… II

ingrida_simonyteI dalyje apžvelgėme, kiek padidėjo skola nuo 2008 m. pabaigos iki 2012 m. pabaigos ir kur ji „pasidėjo“. Tęskime dainos apie „praskolintą“ Lietuvą nagrinėjimą toliau.

Trečias posmas – kriminalinis-korupcinis… „Buvusioji Vyriausybė tarnavo bankininkams ir jiems praskolino Lietuvą, o galėjo skolintis Lietuvoje iš žmonių

Nežinau, kas sukūrė legendą, kad Vyriausybė nesiskolina vidaus rinkoje ir tik skolinasi iš kažkokių bankų (tai Švedijos, tai Amerikos) jiems išveždama palūkanas, bet tikrovė žymiai paprastesnė – niekada Vyriausybė tiek nesiskolino vidaus rinkoje ir niekada vidaus skola tiek nepadidėjo, kaip blogiausiais 2009-aisiais. Beje, niekada Lietuvos bankai vangiau vidaus rinkoje ir nedalyvavo kaip tais pačiais 2009-aisiais. Tada pirkti Lietuvos skolos popierius jiems draudė akcininkai, nes Lietuvos skola buvo laikoma rizikinga. Tad skolinamasi šalies viduje buvo iš nefinansinio sektoriaus (žmonių ir įmonių). Platinant vertybinius popierius tarptautinėse rinkose vykdomas viešas procesas, o vertybiniai popieriai pasiskirsto tarp įvairiausių institucinių investuotojų – pensijų ir investicinių fondų ir kitų pateikiančių paraišką tų popierių įsigyti. Užsienio komerciniai bankai čia – jokia dauguma, juoba, kad dėl tų pačių priežasčių įsigyti Lietuvos vertybinių poperių bent 2009-2010 metais jie nepuolė.

Kodėl gi bendrai skolai padidėjus 28 mlrd. per 4 metus vidaus skola tepadidėjo 3 mlrd.? Vidaus kreditoriai, kaip taisyklė, yra pasirengę skolinti trumpesniems laikotarpiams (pažiūrėkite, kokia indėlių bankuose trukmė ir jums bus aišku). Nors bendras skolinimasis vidaus rinkoje buvo ir tebėra intensyvus – 2009 m. vidaus rinkoje buvo pasiskolinta pusė (!!), 2010 m. – 30 proc., o 2011-2012 m. – 40 procentų visos per metus reikalingos sumos, įvertinus ir vidaus skolos grąžinimus jos sankaupa didėjo gerokai lėčiau nei bendra skola.

Ši statistika nesunkiai gali paneigti ir tą faktą, kad tereikėjo tik padidinti skolinimąsi vidaus rinkoje, ir buvo galima skolintis pigiau ir švilpaujant gyventi. Pirma, vidaus skolinimasis ir taip buvo labai didelis: 2009-aisiais vidaus rinkoje buvo pasiskolinta virš 5 mlrd. litų (užsienio rinkose – tiek pat), o vidaus rinka nepalyginamai mažesnė už tarptautinę. Antra, vidaus rinka skolino tik trumpam: 2009-2010 m. reikėjo ir išpirkti po 3,4-3,7 mlrd. litų vertės VVP iš vidaus kreditorių. Išpirkimai šiek tiek sumažėjo 2011-2012 m., bet išlieka dideli. Trečia, tie, kurie vis negali pamiršti 2009 m. birželio leidimo 0,5 mlrd. eurų emisijos už 9 proc. su viršum, ir aiškina, kad vidaus rinkoje buvo galima skolintis „žymiai pigiau“, galėtų pavartyti 2009 m. aukcionų statistiką (žr. Čiahttp://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/VPP_emisiju_ziniarastis/Nauji/2009_VVP_aukc_rez_LT.pdf). Tada pamatytų, kad vidaus rinkoje buvo prašoma nemažiau įspūdingų palūkanų. Net taupymo lakštai tuo metu duodavo beveik 8 proc. metinių  – ar kas skubėjo skolinti Lietuvai? Gal kur stovėjo eilės? Vidaus skolintojai bijojo devalvacijos ir neskubėjo kišti pinigų į Lietuvos skolą ir prašė didelės kainos, nes taip įkainojo devalvacijos riziką. Lakštų 2009 m. išleisdavome už kelis šimtus tūkstančių per emisiją, kai pastarąjį pusmetį, palūkanų normoms nukritus iki 1-2 procentų per kiekvieną emisiją išleidžiama už keliolika ar keliasdešimt milijonų (http://www.finmin.lt/web/finmin/vyriausybes_vertybiniai_popieriai/tl_rez).

Dažnas kalbėtojas taipogi nesusieja pinigų kainos su jų trukme: 2 procentai už metų trukmės VVP yra pigiau nei 3 – už dviejų metų ir taškas. Taip būtų, deja, tik tuo atveju, jeigu galėtum būti tikras, kad kitąmet tą pačią metams pasiskolintą sumą galėsi
persiskolinti už tuos pačius 2 procentus. Bet mano studentai jau mokėtų paaiškinti, kas yra pajamingumo kreivė ir kad 3 procentai už du metus būtent ir parodo rinkos lūkesčius dėl pinigų kainos kitąmet: kitąmet tą pačią sumą metams skolinsies už maždaug 4. Kai perkate būstą už paskolą juk irgi nesiskolinate “pigiai metams”, galvodami, kad kitąmet pavyks persiskolinti pigiau? O kur dar rizikos vertinimas, kuris gali pablogėti staigiai ir ženkliai, kaip įvyko 2008-aisiais? Tad naudoti trumpesnės trukmės (ir optiškai mažesnių palūkanų) skolinimąsi būtina, bet tai įmanoma tik iki tam tikros ribos: jeigu 2009 m. valstybė būtų visą savo skolinimosi poreikį dengusi trumpalaikiais popieriais, taip šiek tiek sumažindama skolos išlaidas, 2010 m. būtų reikėję išpirkti ne 4, o 11 mlrd. litų ankstesnės skolos. Ir tai šalia 6,5 mlrd. naujos skolos, reikalingos tų metų deficitui dengti. Galvoti, kad skolintojai nebūtų to pastebėję ir įkainoję, yra naivu, o lyginti dabartines labai žemas indėlių palūkanų normas su Vyriausybės skolinimosi 2009 m. kaina – tiesiog kvaila. Pakanka prisiminti, už kiek tuo metu indėlius rinko bankai, neturintys motininių bankų finansavimo.

Ketvirtas posmas – bravūriškas… „Krizę suvaldyti prisiskolindamas galėjo bet kuris durnius“

Kažkuria prasme dainos autorius teisus: bet kam – kvailam ar protingam – esant valdžioje galiausiai būtų tekę daryti tą patį. Jeigu ne savo valia, tai tarptautinių kreditorių spaudimu. Gal būt dar su devalvacija priedo. Kadangi pajamų niekaip nebūtų pakakę net sumažintoms išlaidoms apmokėti, skirtumą vistiek būtų tekę skolintis – rinkose ar iš Europos Komisijos (TVF).  Visgi, kvailys paprastai ilgai nesupranta, kad turi problemų ir jas reikia spręsti. Todėl tūpčiojimai ir krypčiojimai, svaičiojimai ir viltis, kad kažkaip viskas išsispręs savaime tikrai nebūtų leidęs „prisiskolinti“, nes niekas tiesiog neskolintų. Jeigu jau bet kas gali taip lengvai PRIsiskolinti, kaip dainuojama, tai kodėl visus 2008-uosius Lietuva negalėjo net ir elementariai PAsiskolinti tiek, kiek tąmet reikėjo einamosioms išlaidoms mokėti?

Net tokie skolintojai kaip TVF reikalauja iš valdžios mokumą atkuriančių veiksmų, tad tikėjimas, kad ir meška būtų galėjusi „nuvažiuoti į Ameriką ir gauti pinigų iš bankininkų už brangiai“ yra tikrai naivus. Meška galiausiai vistiek būtų priversta priimti nesaldžius sprendimus, kad galėtų mokėti pensijas ir algas bei atsiskaityti su verslu už paslaugas.

Penktas posmas – suicidinis…. „Lietuva bankrutuoooooooooooooooojaaaaaaaaaaa“

Nors akivaizdu, kad geriau kuo mažesnė skola, visgi, gal galėtų kas nors atsakyti į klausimą, kodėl šiandien su 46 mlrd. skola Lietuva skolinasi kelis kartus pigiau, nei 2008-aisiais, kai turėjo vos keliolikos milijardų skolą? Aš galiu. Būtent todėl, kad Lietuvos bankroto tikimybė skolintojų akimis šiuo metu yra nepalyginamai mažesnė nei buvo anuomet. Tokia tikimybė, taigi, ir premija už riziką stabiliai mažėjo nuo 2009 metų vidurio, kai investuotojai įtikėjo, kad Vyriausybė įgyvendins savo ketinimus išspręsti ekonomines problemas be defolto ir valiutos devalvavimo. Ar investuotojų abejonės buvo pagrįstos? online casino Žinoma, juk ir iki šiol istorija žino nedaug pavyzdžių, kai įsispraudusi į kampą valiutų valdybos šalis daro ką nors kita, nei tiesiog devalvuoja valiutą. O Lietuva 2008 m. buvo įsispraudus į kampą kaip reikiant – didelė infliacija, milžiniškas einamosios sąskaitos deficitas ir kiti perkaitimo simptomai. Bet net ir pasirinkus devalvavimą (kas daugeliui išorės kalbėtojų atrodė ir tebeatrodo logiškesnė išeitis), akivaizdu, kad skola nebūtų likusi ankstesnio lygio. Kartu būtų padidėjusi namų ūkių ir įmonių skola, paspartėjusi infliacija, nuvertėję indėliai litais ir perkamoji galia, pakirstas pasitikėjimas ilgamečiu ekonominės politikos pamatu – valiutų valdyba.

Aišku, malonus paradoksas, kai didesnė skola netrukdo pigiau skolintis, neturi būti suprantamas kaip paskata skolintis dar daugiau. Reikėjo daug ir sunkiai stengtis, kad tai pasiektume. Be to, skolos aptarnavimas, deja, kainuoja, ir kuo didesnė skola, tuo daugiau, nepaisant pingančio paties skolinimosi. Tad, priešingai, atėjus palankiam momentui, kai ūkio augimas jau augina biudžeto pajamas, reikia pagaliau pasiekti, kad išleistume tik tiek, kiek uždirbame, nes tą padaryti vėl įmanoma. Taip kaip buvo įmanoma 2004-2007-aisiais.

Šeštas posmas – saviplakos… „Reikėjo skolintis iš TVF, va pažiūrėkit, kaip sekasi Latvijai“

Patarlė apie tai, kad gerai ten, kur mūsų nėra, kaip ir kitos patarlės, yra nuostabi. Kalbėtojai apie TVF dabar klega taip, tarsi nebūtų labai sunkių 2009-2010 metų, kai derybos nuolat kabodavo ant plauko, o įtampa Latvijoje baigėsi ir valdžios krize. Kai matome, kad Latvijos deficitas mažesnis nei Lietuvos, pamirštame, kad už tai reikia dėkoti ženkliam mokesčių padidinimui ir papildomam išlaidų sumažinimui 2011 metais, kurių pareikalavo tarptautiniai kreditoriai – jeigu būčiau kažką panašaus pasiūliusi Lietuvoje, neabejotinai visi dabarties išminčiai, žinantys, ką reikėjo daryti, būtų man ploję atsistoję: vėl būtų įjungta daina apie „žlugdomą ūkį“. Kai raunamės plaukus, kad Latvijos augimas 2012 m. spartesnis nei Lietuvos, pamirštame, kad Latvijoje metinis augimas grįžo tik 2011 metais po trijų metų nuosmukio, tad ir kelias iki  prieškrizinės BVP apimties buvo gerokai tolimesnis.

Diskusijose dažnai bandomi lyginti „pasirinkimai“, nors akivaizdu, kad pasirinkimą turėjo tik Lietuva. Latvija turėjo degančią problemą – Parex ir neturėjo pinigų, nes iki krizės irgi gyveno žiogo iš pasakėčios principais. Jeigu tuo pat metu Lietuvoje būtų iškilusi panaši problema ar būtų grėsęs koks didesnis skolos išpirkimas, t.y. būtų reikėję daug pinigų ir greit, Lietuva irgi būtų turėjus kreiptis TVF programos – dėl to nėra jokių, net menkiausių abejonių. Kadangi to nebuvo ir Lietuva nesikreipė, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, paaiškės po kelerių metų – kol kas dalis ekonominių ir finansinių duomenų liudija, kad kreiptis būtų buvę geriau, kita dalis – liudija visiškai priešingai.

Post factum samprotauti visada paprasta, nes tai, kas buvo ateitis 2008 m.rudenį, šiandien jau yra praeitis, tad atsakymai yra. Tai nėra sąžiningas vertinimas. Ir mažiausiai apie tai samprotauti derėtų, matyt, tiems, kurie dar  2008 m. gruodį, baigdami kadenciją, nematė „jokio reikalo“ kreiptis į TVF.

Bet kuriuo atveju praeities nebepakeisi ir tik nuo mūsų ir priklausys, ar toliau gerindami verslo aplinką ir stiprindami paskatas investuoti Lietuvoje, gerinsime tuos rezultatus, kurių jau pavyko pasiekti. Ir laikydamiesi Fiskalinės drausmės stabilizuosime skolos augimą tuo būdu užtikrindami skolos perfinansavimą palankesnėmis palūkanų normomis ir išlaidų skolos aptarnavimui mažėjimą. Ar tik pasirėmę galva imsime ūbauti „vaje, vaje, esame baisūs nevykėliai, mus aplenkė latviai, gyvenimas baigėsi…gal paguodai pasididinkim kokį MMA, ar ką?“

Priedainis: „Tik jau nereikia čia visur kišti tos Estijos“

Daugeliui kelia alergiją mano nuolatinis kalbėjimas apie tai, kaip protingai Estija tvarkė savo viešuosius finansus pastarąjį dešimtmetį, o ir anksčiau. Lygiai taip ir man kelia alergiją nuolatinis aiškinimas (be konteksto), koks žemas Estijos skolos lygis. Dar kartą reikia priminti, kad, kaip sakė Šveikas kalbėdama apie pagirias, šiandieninis troškulys yra tiesiog vakarykščio troškulio padarinys. Ir štai, pradžiai du paveikslėliai

ingrida_skola2_01

Šiame paveikslėlyje, kuriame pateikti viešojo sektoriaus finansų deficito/pertekliaus duomenys (procentais nuo BVP, Eurostat duomenys), matome labai paprastą dalyką: Estija iki pat 2008 m., kai ūkis ėmė smukti ir staigiai pradėjo mažėti pajamos, ne tik kad gyveno pagal surenkamus išteklius, bet ir turėjo perteklių, kurį galėjo kaupti juodesnei dienai. Tuo tarp Lietuva (nei Latvija) taip gyventi nematė reikalo.

ingrida_skola2_02

Štai Jums ir antras paveikslėlis, kuris įrodo, kad yra tiesioginis ir nepaneigiamas ryšys tarp gyvenimo pagal pajamas ir skolos lygio (skola pateikta mln. eurų, Eurostato duomenys). Kodėl kam nors turėtų būti nuostabu, kad Lietuvai (kaip, beje, ir Latvijai) nuolat gyvenant ne pagal pajamas, skola nuolat kopė aukštyn (nepaisant to, kad santykis su BVP mažėjo, nes smarkiai augo pats BVP).  Tad Lietuva nuolat išleisdavo daugiau nei turėjo ir todėl skolinosi visada. Ir tada, kai buvo krizės, ir tada, kai pinigai tryško fontanais. Galiausiai  ne iš Šventosios Dvasios ir tie 17,4 mlrd. skolos iki 2008 m. pabaigos atsirado. Galvoti apie juodą dieną nebuvo madoj – gal mitas apie „nebankrutuojančias valstybes“ susuko galvas. Tad, ar nuostabu, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje krizei smogus susiklostė labai panašus paveikslėlis, kur skyrėsi tik skolintojas? Elementari aritmetika sakytų, kad jeigu Lietuva nors nuo narystės ES būtų ėmusi gyventi „estiškai“ ir kauptų bent jau tokius perteklius, kuriuos sukaupdavo estai, ji būtų atėjusi į krizę bent su 8 mlrd. litų rezervo ir panašiai mažesne skola, nekalbant jau apie tai, kad būtinybė mažinti biudžeto išlaidas ir didinti mokesčius (ypač, jeigu ji būtų suvokta laiku, o ne nuspirta kitiems) būtų buvusi nepalyginamai mažesnė, nei buvo 2008 m. pabaigoje. Tad šiandien galėtume džiaugtis panašiu rezultatu.

Čia ir yra paprastas ir aiškus atsakymas, kodėl šiandien Lietuvos skola negali būti tokia maža, kaip  Estijos – nes vakar nebuvo. Nei užvakar. Nei niekada nebuvo. Jeigu užuot skubėję laikinai į biudžetą priplūdusius milijardus išgryninti įvairių išlaidų didinimu būtume tą laikiną perteklių kaupę, o privatizavimo pajamas atidėję užuot amžinai mokėję kokias nors „kompensacijas“, jeigu į ekonomikos lėtėjimą būtų sureaguota tada, kai jis iš tiesų prasidėjo (t.y. bent 2008 m. pradžioj), o ne tada, kai įgijo milžinišką pagreitį, galėjome iš balos išlipti beveik sausi. Juk Estijos ekonomikos bala, t.y. nuosmukis per 2008- 009  buvo net gilesnė, nei Lietuvos. Tačiau viso to nebuvo, tad ar verta stebėtis skirtingu rezultatu? Juk visus 2008 m. estai jau sušilę mažino biudžetą, nepaisydami net sukaupto pertekliaus, kai tuo tarpu kitos Baltijos sesės, nepaisydamos jau tada turimos skolos, laikėsi nuomonės, kad nevyksta, anot tuomečių klasikų, „nasink specjal“.

Ir nors kai kurie kairieji (ar “kairieji”?) itin mėgsta špilkuoti Tėvynės sąjungą už „praskolintą Lietuvą“, jiems niekaip nepavyksta rišliai paaiškinti, kodėl ikikrizinė elgsena Lietuvoje ir Estijoje skyrėsi. Kodėl bent jau rengiant 2008 m. biudžeto projektą nebuvo įgyvendinta Finansų ministerijos ekspertų rekomendacija suplanuoti 4 proc. BVP perteklių vietoje 0,5 proc. „popierinio“, o 3,3 proc. realaus deficito. Selektyvi atmintis prisimena tik vagnorines indėlių kompensacijas. Ir nepavyks paaiškinti, nes būtent kairieji buvo valdžioje didžiąją dalį laiko. O ir tas indėlių kompensacijas patys, beje, su džiaugsmu ir išmokėjo, pardavę konservatorių „neteisingai parduotos“ Mažeikių naftos akcijas. Ir tuo labai gyrėsi, nors galėjo ir įtikinti visuomenę būtinybe šias lėšas atidėti blogesniems laikams. Šaipausi, žinoma, negalėjo – politikai tokius dalykus daro tik prispausti nevilties, nes tai daroma tik reitingų sąskata.

Vietoje epilogo

Viena LSDP propagandos ilgakasių prieš kurį laiką spėjo, kad jaučiu kartėlį dėl padidėjusios valstybės skolos ir bandė gnybti, kad gal todėl ir šešėlinėj Vyriausybėj vietos man neatsirado… Skolos, kuri padidėjo vykdant ponios partijos „priesakus“, nors ir apkarpytus. Palikim tą šešėlinę Vyriausybę nuošalėj ir pakalbėkim apie kartėlį. Ponia neklydo, jaučiu jį ir jausiu, nes visada žinosiu, kad galėjo būti ir kitaip. Visada pavydėsiu Estijai baltu pavydu racionalaus finansų tvarkymo iki krizės, kuris leido išeiti iš krizės su minimaliais nuostoliais. Nors jausti kartėlį sunku, tai lengviau nei jausti tai, ką turėtų jausti tie, kurie nepajudino ir piršto, kad skola padidėtų kiek įmanoma  mažiau, ir, kokia ironija – kaip tik yra ponios bendražygiai. Tai turėtų būti daug bjauresnis jausmas.

Taip pat skaitykite: Kas skolon sudėta…(I)



Print Friendly