2018 01 24
Keletas porinkiminių įžvalgų

Po savaitgalio rinkimų kilo keletas minčių apie TS-LKD pasirodymą, Lietuvos ir Europos problemas bei ateities perspektyvas.

1. Kad ir ką besakytų kai kurie pagiežos pilni pralaimėtojai, Europos Parlamento (EP) rinkimus laimėjo TS-LKD. Ir laimėjo ne tik dėlto, jog surinko daugiausia balsų, tačiau ir todėl, jog paneigė absoliučiai visų apžvalgininkų ir sociologines apklausas vykdančių įstaigų prognozes. Praktiškai jos visos patyrė absoliutų moralinį bankrotą. Nuo šiandien reiktų vertėtų nebeužsakinėti jokių tyrimų tol, kol nebus padaryta rimtų išvadų.

2. Pagrindinės priežastys, kodėl konservatoriams pavyko laimėti, buvo kelios. Visų pirma, pagal turėtą lėšų kiekį puikiai surengta rinkiminė kampanija. Antra, dėkui Apvaizdai, televizijoms ir paraleliai vykusiai prezidentinei kampanijai, jog iš esmės vyko tik vieni EP rinkiminiai debatai. Dar pora tokių televizinių debatų prime laiku ir mūsų sąrašas rinkimuose būtų patyręs panašų fiasko kaip ir socdemai. Trečia, populistinių partijų rinkėjų nusivylimas valdančiąja koalicija.

Kaip visiems žinia, konservatorių elektoratas, skirtingai nei kitų partijų, yra politiškai atsakingas ir praktiškai visad ateina į rinkimus. Kalbos apie tai, jog reikia ypatingai sunerimti dėl rėmėjų absoliutus skaičiaus sumažėjimo (nuo 206 590 2012m iki 198 857 šiemet), yra klaidinančios. Gaila, kad partijos pasiekimų menkinimu užsiima ne vien tik vieši ir apsiskelbę TS-LKD oponentai, tačiau ir vidaus jėgos.

3. Antano Guogos ir Gabrieliaus Landsbergio atvejai parodė, jog vakarietiški Lietuvos rinkėjai nori politinių lyderių atsinaujinimo. Už kadaise buvusius garsius, bet jau kuris laikas nieko reikšmingo nenuveikusius politikus, dabar balsuojama tik iš inercijos. Vis dėlto, norint gero rezultato kituose rinkimuose, TS-LKD reikia ne tik plataus masto atsinaujinimo partijos viduje, tačiau į sąrašą pritraukti ir charizmatiškų visuomenės veikėjų.

Rinkimai darsyk parodė, jog provakarietiškoms Lietuvos partijoms verkiant reikia sveikos dozės populizmo (gaila, kad šis žodis jau kuris laikas yra siejamas su neigiamais dalykais). Šioje nišoje jau sėkmingai įsitaisė antrajai kadencijai išrinkta Dalia Grybauskaitė. Tačiau vien jos, Prezidento poste, Lietuvos politinės arenos derusifikacijai nepakanka. Galima išeitis būtų prezidentinės, Grybauskaitės populiarumu besinaudojančios, aiškiai vakarietiškos partijos sukūrimas. Kita vertus, liberalai jau patys žengė žingsnį šia linkme – Guoga patraukė didelę jo, krepšinio mecenato, sėkmingo verslininko ir ekspresyvaus veikėjo įvaizdžiu besižavinčių iki tol neapsisprendusių rinkėjų dalį. Tad konservatoriams būtų laikas susimąstyti ar verta aukoti politinę sėkmę mainais į vidinių klaninių susitarimų intrigas.

4. Kalbant apie EP rinkimus Europoje, mane stebina daugelio komentatorių davatkiškas pasipiktinimas nacionalistinių jėgų pergalėmis. Iš bendro tono galima suprasti, kad jiems tai buvo ir netikėta, ir nesuvokiama, kodėl vakarų europiečiai renkasi ne konvencines konservatorių, liberalų ar socdemų partijas, o kažkokius radikalus.

Turint omenyje kokiais resursais, komunikuojant savo politines žinutes online casino visuomenei, disponuoja visos konvencinės partijos, darosi aišku, jog problema yra giliau. Trumpai tariant, akivaizdu, jog konvencinės partijos visiškai nebesugeba suvokti visuomenę kamuojančių problemų, atliepti į jos nerimą bei pasiūlyti įtikinamų sprendimų.

Nuo Antro pasaulinio karo prasidėję multikultūralizmo ir kiti socialinės inžinerijos projektai taip nutolo nuo Vakarų visuomenės suvokiamo common sense, kad žmonės, bandydami juos sustabdyti, ryžtasi valdžion iškelti daugeliu atvejų absurdiškai utopines idėjas skleidžiančius politinius diletantus.

Mano galva, dėl šios painiavos labiausiai kaltos yra konservatyvios partijos, kurios visuomenės akyse nebėra rimtas alternatyvas ir adekvačius sprendimus marksistinės socialinės inžinerijos sukeltų problemų atžvilgiu siūlančios politinės jėgos. Deja, kol kas, sprendžiant iš Davido Camerono pareiškimų, jog dėl konvencinių partijų pralaimėjimo yra kalta neva per didelė Europos Sąjunga, atrodo, kad konservatoriai iki šiol neketina suvokti problemų kilmės ir masto. Situacija primena atvejį, kai nusikaltėlis dėl visko kaltina ne save, o ginklą.

Beje, situacija taip pat primena ir Lietuvos kontekstą. Olekas su socdemais, kaip ir Vakarų konservatoriai – ilgą laiką neigę problemas, konkrečiai Rusijos grėsmę, joms užaštrėjus Ukrainos įvykių kontekste, nebesugebėjo adekvačiai suvokti ir atliepti į visuomenę kamuojančias baimes.

5. Lietuvoje vakarietiškos vidinės politinės problemos kol kas yra menkai aktualios. Ir taip bus iki tol, kol mūsų visuomenė pasveiks nuo rusifikacijos bacilos, kurią kol kas labai sumaniai maitina imperialistinio Kremliaus šulai. Tad visoms save vakarietiškomis laikančioms politinėms jėgos vertėtų liautis tarpusavyje kovoti mums svetimus, vakariečių vidinius idėjinius karus ir susivienyti prieš bendrą politinį bei kultūrinį priešą – Putino Rusiją.



Print Friendly