2017 12 12
Mantas Kuncaitis. Ko studijuodamas užsienyje aš tikiuosi iš naujo Vilniaus mero?

M. Lutheris prikala 95 tezes.

Artėjant rinkimams, viešoji erdvė pildosi skambiais pranešimais apie tai, kad vienas ar kitas naujai išrinktas meras išspręs visas Vilniaus problemas. Iš pirmo žvilgsnio tai yra tikrai neblogai – kalbančiųjų daug, tad yra iš ko rinktis. Tačiau pradėjus atidžiau klausytis, ką siūlo kandidatai, išaiškėja tai, jog dažnai kandidatų pranešimai nesiūlo nieko konkretaus: jokio konkretaus veiksmų plano ar problemų sprendimo prioritetizavimo, o apsiribojama naujos Vilniaus pradžios abstrakcijomis ar raminimu, jog viskas bus gerai, „tik, prašau, balsuokite už mane“. Čia vertėtų prisiminti, jog Vilnius ne tik pavyzdys kitiems Lietuvos didmiesčiams, bet ir Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui, tad tokių abstrakcijų tikrai negana.

Gal nuskambės keistai, tačiau kaltinti kandidatų dėl to negalime, kadangi yra viena elementari priežastis – dažnai mes patys, piliečiai, vengiame iš jų reikalauti, taikyti aukštesnius standartus bei teikti savo pasiūlymus gražesniam bei turtingesniam Vilniui kurti. Dėl šios priežasties nusprendžiau trumpai išdėstyti tai, ko aš, kaip už Didžiojoje Britanijoje besimokantis paskutinio kurso teisės studentas, besiruošiantis šiemet grįžti į Lietuvą, tikiuosi iš būsimo Vilniaus mero.

Šiandien daugelis išvažiuojančiųjų savo emigravimo priežastis įvardija aiškiai: per maži atlyginimai ir per dideli mokesčiai, užkertantys galimybes gyventi oriai. Viskas aišku ir suprantama, tačiau vertėtų šias problemas išskirti ir panagrinėti atskirai.

Atlyginimai. Akivaizdu, jog Vilnius šiandien aiškiai pirmauja tarp Lietuvos miestų, žvelgiant į vidutinio atlyginimo dydį, tačiau kartu dar stipriai atsilieka nuo didžiųjų Europos sostinių. Žinoma, tai yra visiškai suprantama, prisiminus tai, jog didžiosios investicijos į Lietuvą pradėjo plūsti tik bene per paskutiniuosius penkerius metus. Tačiau verta pabrėžti, jog iki šios dienos visos didžiausios investicijos, t.y. stambios Vakarų įmonės, buvo pritraukiamos ne savivaldybių, bet vyriausybės pastangomis. O tuo metu, kai buvo derinamas Barclays ar Western Union atėjimas į Lietuvą, Vilniaus miesto savivaldybė sugebėjo kurti nuostolingai, miestiečių sąskaita, dirbančias įmones, kurios jau šiandien balansuoja tarp bankroto ribos. Šiandien tai yra įmonės ne tik neatnešusios jokios naudos Vilniui, bet ir sukėlusios nemenkų rūpesčių: po viešojo transporto reformos daug žmonių bei smulkiųjų verslininkų liko be darbo, o naujai sukurtų taksi įstaigų darbuotojai liko ir be atlyginimų. Apie kelius prižiūrinčias įstaigas kalbėti, matyt, išvis neverta, tereikia prisiminti kasmet užplūstančią „netikėtą“ žiemą.

Nei nauji mokesčiai, nei naujos įmonės, sukurtos ant supuvusios sistemos pamatų, šių problemų neišspręs. Apskritai tokias įmones steigti ydinga, nes tuo užsiimti turi privatus verslas. Būtent privatus verslas, dirbantis ne už mokesčių mokėtojų pinigus, yra suinteresuotas pasiekti geriausią kaštų ir naudos santykį. Todėl būtent per šią prizmę Vilnius privalo vilioti investicijas.

Vilnius šiandien jau matomas kaip puiki vieta steigti bankų informacijos centrus, tačiau problema ta, jog Vilnius nebegali kurti geresnės infrastruktūros platesniam centrų steigimo mastui. Vilnius šiandien skendi skolose, o bankai jau atsisako skolinti. Kaip tik dėl to iš būsimo Vilniaus mero tikiuosi skaidraus finansų sureguliavimo tam, jog Vilnius vėl galėtų atsistoti ant savo kojų, atgauti bankų pasitikėjimą ir pagaliau galėtų pats pradėti plėtoti miesto infrastruktūrą taip, jog po kelerių metų Vilnius būtų žinomas kaip Rytų Europos sostinė.

Mokesčiai. Kadangi ne visi mokesčiai yra miesto rankose, vertėtų paanalizuoti kaip miestas galėtų prisidėti prie kitų mėnesinių išlaidų mažinimo. Vienas iš būdų – tai šildymo kaštų mažinimas. Šiandien turime visiškai monopolizuotą šilumos ūkį, kuris akivaizdžiai nėra efektyvus ir finansiškai naudingas. Nors Vilniuje gyvena daugiausiai žmonių, remiantis masto ekonomija, šildymas mieste turėtų būti pigiausias visoje Lietuvoje. Deja, yra priešingai. Žinoma, vilniečiai gali pasidžiaugti dėl šių metų sausio mėnesio sąlyginai mažesnių šildymo kainų, tačiau visi suprantame, jog tai ne dabartinio mero nuopelnas, o gerokai šiltesnės nei įprasta žiemos ir atpigusių dujų pasekmė.

Kaip prezidentė bei vienas iš kandidadų į Vilniaus merus yra pastebėję, „rubikoninis“ voratinklis yra apraizgęs visą Vilnių, pradedant atliekų surinkimu ir baigiant šilumos bei vandens tiekimu. Dėl šios priežasties vilniečiai kasmet stipriai permokėdami už paslaugas netenka milžiniškos sumos, kuri tikrai prisideda prie nepasitenkinimo gyvenimu Vilniuje. Tai privalo būti išspręsta, užtikrinant sveiką bei natūralią konkurenciją visuose sektoriuose, tokiu būdu gyventojams pasiūlant mažiausią įmanomą paslaugų kainą.

Be atlyginimų bei didelių šildymo kaštų norėčiau išskirti dar vieną – bene svarbiausią – problemą, kuri dažnai išsišakoja į viso miesto plėtojimąsi. Tai yra savivaldybės nepasitikėjimas savo pačios žmonėmis.

Šiandien miesto veikla nėra skaidri. Miestiečiai nežino, kur miestas investuoja ir, svarbiausia, kiek investuoja, nors tokia informacija internete turėtų būti pasiekiama kiekvienam. Tai tiesiogiai daro įtaką miestiečių verslumui. Miestas turi užtikrinti (tiek, kiek tai yra miesto galiose) laisvos konkurencijos principus, t. y. įdiegus skaidrią, vakarietišką apskaitos sistemą bei aiškiai įvardijus miesto išlaidas tam tikroms paslaugoms, būtų atidaryti vartai konkurencijai, tokiu būdu sumažinant miesto išlaidas bei skatinant investicijas.

Šie principai turėtų būti taikomi ir savivaldybės įmonėms. Šios įmonės privalo pradėti taikyti aukštus apskaitos bei veiklos standartus. Atskyrus šias įmones nuo politinių partijų voratinklių ir pritaikius privačių įmonių standartus, galbūt įnešus dalį privataus kapitalo, būtų galima pagaliau išvysti sėkmingai bei, svarbiausia, pelningai veikiančias konkurencingas įmones.

Žinoma, daugeliui  stambių miesto reformų reikėtų ir Seimo pritarimo, tačiau nuoširdžiai tikiuosi, jog naujasis Vilniaus meras bei nauja miesto Taryba pajėgs imtis šių didelių darbų ir jau labai greitai mes išvysime klestintį ir iš skolų išbridusį Vilnių.

Maža to, pasitikėjimas savo gyventojais turi pasireikšti ir plečiant seniūnijų galias. Kitaip tariant, turi veikti savotiškas subsidiarumo principas ir tas problemas, kurias geriau gali išspręsti pačios bendruomenės, savivaldybė turi perleisti joms. Sprendimų „primetimas“ iš viršaus į apačią abipusio miestiečių ir valdžios pasitikėjimo toli gražu neskatina. Matyt, šioje vietoje turėtų būti naudojami didžiųjų Vakarų miestų pavyzdžiai. Tiesa sakant, Vilniui iš dalies galėtų būti pritaikytas Londono modelis, kuris pasižymi ne tik tam tikrų galių delegavimo principu rajonams, bet ir išskirtiniu rajonų, kaip atskirų „miestelių“ kūrimu. Žinoma, tai tik vienas iš sėkmingų pavyzdžių, į kuriuos būsimas Vilniaus meras turėtų atkreipti dėmesį.

Kaip Lietuvos patriotas privalau adresuoti ir dar vieną problemą, kurios sprendimo tikiuosi iš naujai išrinkto Vilniaus mero. Tai Lietuvos istorinių įvykių įamžinimas. Šiandien, karo Ukrainoje akivaizdoje, itin aktualu priminti mums visiems svarbiausius Lietuvos kūrėjus bei  žygdarbius, atliktus kelyje į Nepriklausomybę. Džiugu girdėti, kad Lietuvos valstybės šimtmetį pasitiksime su paminklais Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai, tačiau norėtųsi įamžinti ir primirštus žygdarbius. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti organizacijos „TFP“ iniciatyva surinktus 5,2 milijono parašų už Lietuvos Nepriklausomybę. Vertėtų pažymėti, jog šie parašai buvo perduoti ne tik Lietuvos Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet taip pat ir nugabenti į Maskvą pačiam Michailui Gorbačiovui. Anuomet ši iniciatyva suteikė lietuviams visame pasaulyje vilties bei ryžto kovoti už savo laisvę, tačiau, nors ir buvo žadėta, šiandien šis įvykis vis dar nėra įamžintas. Lietuvos žmonės privalo tai žinoti.

Įvykių kaip šis yra ne vienas, tačiau dažnai jie lieka istorijos užkampiuose. Todėl kviečiu naująjį Vilniaus merą prisiminti Lietuvai svarbius įvykius ir juos įamžinti. Dabar, kaip niekad anksčiau, tai yra itin svarbu.

Kaip jau minėjau, kalbančiųjų daug, tačiau aiškiai įvardinančiųjų problemas bei jų sprendimo būdus yra vos vienas. Besirenkant naują merą linkiu atskirti sąžiningumą nuo erezijų. Dabartinis Vilniaus meras labai daug žada visais sostinei opiais klausimais ir, rodos, pats pamiršta, kad juos spręsti galėjo visos kadencijos metu. Tuo tarpu daugelis kitų kandidatų tiesiog vynioja žodžius į vatą ir niekaip nesugeba įvardinti tikrųjų miesto problemų.

Todėl kviečiu rinktis tą kandidatą, kuris žino kaip susidoroti su krize, turi tam kompetencijos ir  aiškiai įvardija konkrečius veiksmus, kurių bus imtasi bei kokius rezultatus tie veiksmai atneš. Tad atlikdamas pilietinę pareigą, linkėčiau balsuoti atsakingai ir rinktis tą kandidatą, kuris pirmiau rūpinasi kiekvienu vilniečiu, o ne kelia jų pinigus į orą pustuščiais lėktuvais. Rinkitės tą kandidatą, kuris ne tėviškai ramina, jog viskas bus gerai, bet žino, kaip padaryti, kad Vilniuje prasidėtų permainos.



Print Friendly