2018 12 10
Kodėl Europos Sąjunga pralaimėjo mūšį dėl Ukrainos?

ukraina_maidanas2013-ųjų metų pabaigoje daugelio politikų ir diplomatų Europoje akys nukrypo į rytinę jos periferiją – visai greta mūsų buvo gausu svarbių užsienio politikos įvykių. Tai nėra dažnas reiškinys. Paskutinius keletą metų pagrindinis Europos politinis gyvenimas daugiausia sukosi apie savo vidinio kiemo problemas. Portugalijos, Airijos, Ispanijos, Italijos ir ypač ryškios Graikijos ekonominės problemos ir būtinybė kitoms eurozonos šalims užtikrinti joms ekonominę paramą užėmė didžiąją ES vadovų susitikimų Briuselyje darbotvarkių dalį.

Ekonominiai sunkumai, palietę iš esmės visas ES valstybes, nukreipė dėmesį nuo to, kas vyksta už Europos sienų, į tai, kaip toliau išgelbėti ir išlaikyti akyse eižėjančias Europos gerovės valstybės modelio sienas. Kartu su krize atėjo pesimizmas ir stiprėjo euroskepticizmas. Daugelis radikalų ir populistų dėl užgriuvusių ūkio bėdų pradėjo kaltinti Europą ir eurą. Daugelis vadovaujančių politikų tam nedrįso labai prieštarauti, nes jiems irgi buvo naudingiau atpirkimo ožiu padaryti Briuselį nei didžiausią atsakomybę už nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus prisiimti patiems. Tad Europai panirus į savo vidines problemas, tarptautinių santykių frontuose praėjusiais metais matėme vis agresyvėjančią ir aktyvėjančią Rusiją bei vis labiau pasaulyje augančią Kinijos įtaką.

Tačiau kad Europos Sąjunga vis dar neprarado savojo patrauklumo ir gali savo pavyzdžiu kreipti kaimyninių valstybių užsienio politikos orientacijas ir vidaus politikos transformacijas sau palankia – demokratijos, rinkos ekonomikos ir laisvos prekybos bei teisės viršenybės linkme – atsirado puiki proga parodyti ES Rytų Partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje..

Gaila, bet paruoštas šampanas liko neiššautas. Nepaisant kelių metų intensyvaus diplomatinio darbo ar net sėkmingai parafuotų sutarčių su Moldova ir Gruzija, Lietuvai kartu su kitais ES vadovais nepavyko įtikinti Vilniuje pasirašyti asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus. O Ukraina – didžiausia savo plotu Europoje, yra pagrindinė Rytų Partnerystės programos valstybė, didesnė nei kitos 5-ios kartu sudėjus ir iš esmės nulemianti Rytų Europos geopolitinio saugumo architektūrą.

Deja, Viktoras Janukovičius pasidavė stipriam Rusijos ekonominiam spaudimui ir trumpalaikės naudos gundymams. Nesėkmingo savo valdymo metu privedęs Ukrainą prie ekonominio bankroto slenksčio, jis neišdrįso imtis reikalingų reformų ir nukreipti šalį Vakarų modernizacijos kryptimi. Priešingai, jis pasuko į Rytų pusę, kur nereikalaujama laikytis įstatymų ar nepersekioti politinių oponentų, turėti skaidrius bei sąžiningus rinkimus ar laisvą ir atvirą ekonominei konkurencijai rinką. Šios pusės tokia „tvarka“ V. Janukovyčiui ir jį remiantiems stambaus oligarchinio verslo magnatams pasirodė ir gerokai suprantamesnė, ir labiau priimtinesnė nei Briuselio rodoma ilgalaikė gerovės perspektyva. Dujų kainų nuolaida ir finansinė paskola iš Maskvos bei greičiausiai slaptos garantijos, kad Kremlius parems jį būsimuose Ukrainos prezidento rinkimuose, nusvėrė jo pasirinkimą ir valstybės posūkį į Rytus.

O Europa pagal tokias taisykles nežaidžia. Ir kol kas net neturi efektyvių būdų ir instrumentų, kaip tokius taisyklių laužytojus sustabdyti. Kodėl taip yra? Kai kas tiesiai klausia, kodėl ES vadovai nesėdo prie Putino-Janukovičiaus pokerio stalo ir nepasiūlė didesnio statymo su „daugiau milijardų“?

Manau, geriausią atsakymą į tai dar prieš maždaug 12 metų pateikė Amerikos istorikas ir užsienio politikos specialistas Robertas Kaganas, tuo metu pabrėžęs europiečių ir amerikiečių tarptautinių santykių supratimo ir veikimo skirtumus. Pasak jo, Europa, skirtingai nuo Amerikos, gyvena unikaliame post-moderniame Imanuelio Kanto aprašytame „amžinosios taikos“ ir gerovės pasaulyje, kur vengiama bet kokio jėgos ir galios naudojimo, kur problemos visada sprendžiamos diplomatijos, tarptautinės teisės ir susitarimų keliu, kur dažnai procesas yra svarbiau nei rezultatas, kur savo pačių galia savanoriškai apribota taisyklėmis ir procedūromis. R. Kaganas perspėjo europiečius, kad jų gyvenimas tokiame demokratijos, taikos ir gerovės rojuje yra įmanomas iš esmės dėl to, kad to rojaus sienas nuo kitų priešiškų šioms vertybėms tarptautinių santykių veikėjų saugo Amerikos galia ir ryžtas.

Todėl tiesioginis atsakymas į klausimą, kodėl ES pralaimėjo Rusijai mūšį dėl Ukrainos, būtų paradoksalus: ES nepralaimėjo mūšio, nes net neišbėgo į šios bokso kovos ringą. Ji atsisakė eiti į kovą, nes tai prieštaravo jos vertybėms. Tuo metu Amerika buvo užsiėmusi kovomis kituose, jai svarbesniuose Irano, Sirijos ir Kinijos ringuose, tad irgi negalėjo padėti. Tad į kovą dėl savo šalies ateities turėjo įžengti patys ukrainiečiai. Šimtai tūkstančių paprastų piliečių su Ukrainos ir ES vėliavomis susirinkę Kijevo centre, Maidano aikštėje, aiškiai parodė, kad jie nenori eiti V. Janukovyčiaus pasiūlyta Rytų kryptimi, o verčiau rinksis europietiškos perspektyvos svajonę. Tad gal Europa vis dėl to šio mūšio dar nepralaimėjo?..



Print Friendly