2018 12 10
Kokie buvo 2013-ieji metai Lietuvos valstybei?

2013_2_imgfKasmet vis anksčiau prekybininkų keliamas kalėdinių ir naujametinių akcijų įkyrokas šurmulys jau signalizuoja apie artėjančią dar vienerių metų pabaigą. Tad yra gera proga nuo jo atsitraukus kiek stabtelėti ir apmąstyti, kokie buvo šie 2013-ieji metai Lietuvos valstybei?

Istorinis pirmininkavimas ir grėsmė Rytuose

Pirmiausia, baigiasi ne tik kalendoriniai metai, bet ir pirmasis istorinis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Euroskeptikai šią svarbą bando nuvertinti šaipydamiesi, kad po Lisabonos sutarties ES pirmininkaujanti valstybė tėra protokolo, apgyvendinimo, maitinimo ir logistikos organizatorė Europos elitui. Tačiau pažvelgus tiek atgal į tūkstantmetę Lietuvos valstybingumo istoriją, tiek konkrečiai į Rytų Partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje lydėjusią Ukrainos, Moldovos ir Pietų Kaukazo šalių apsisprendimų dramą, akivaizdu, kad Lietuva šiemet buvo tapusi svarbia Rytų Europos regiono ateities sprendėja.

Atsigręžus į visą mūsų valstybės istoriją, šiam Europos vadovų susitikimui Vilniuje galėtų nebent prilygti prieš daugiau nei penkis amžius, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje 1429-aisiais įvykęs Lucko suvažiavimas. Jame Vidurio ir Rytų Europos klausimus be Lietuvos ir Lenkijos valdovų dalyvavo sprendžiant Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius, Popiežiaus, Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Maskvos, Danijos, Aukso ordos ir kitų valdovų pasiuntiniai.

Nors 1429-aisiais suvažiavime Lucke taip ir liko neišspręstas Vytauto karūnavimo klausimas, o 2013-aisiais susitikimo Vilniuje nevainikavo Ukrainos asociacijos sutarties su ES pasirašymas, tačiau šių įvykių svarbos ir idėtų pastangų negalima neįvertinti. Geopolitinis mūšis su šiandienine Maskva dėl Rytų Europos tuo dar toli gražu nesibaigė, o padaryti darbai nenuėjo veltui. Masiniai ukrainiečių protestai Kijeve, reikalaujantys integracijos link Europos, o ne Rusijos, ir augantis provakarietiškos Ukrainos opozicijos palaikymas liudija, kad didžioji Ukrainos visuomenės dalis norėtų sekti Vilniaus, o ne Maskvos raidos pavyzdžiu.

Šis sėkmingas Lietuvos valstybės integracijos į euroatlantines struktūras pavyzdys ir pastangos istorinį pirmininkavimą ES išnaudoti Rytų Europos šalių priartinimui prie demokratijos ir teisės viršenybės erdvės iššaukė didelę priešišką Rusijos reakciją. Tūkstantinės karinės pratybos kartu su Baltarusija „Zapad2013“, imituojančios Baltijos šalių puolimą, atominės elektrinės statybų Astrave forsavimas, spaudimas didžiausiomis Europoje tiekiamų dujų kainomis, Lietuvos vežėjų ir pienininkų blokada, istorijos falsifikacija per „PBK“ televiziją ir galiausiai paviešintoje VSD pažymoje atskleistos Kremliaus administracijos rengiamos informacinės atakos prieš Lietuvos vadovus, akivaizdžiai rodo, kad 2013-iaisiais Lietuva buvo tapusi kaip niekad didelio ir kompleksinio Rusijos agresyvaus spaudimo taikiniu.

Toks agresyvus Rusijos veikimas prieš Europos Sąjungos pastangas regione ir konkrečiai prieš Lietuvą turėjo išsklaidyti naivumo likučius ne tik Briuselyje ir Berlyne, bet ir Lietuvos kairiųjų, nepagrįstai tikėjusių „perkrauti“ ir pagerinti santykius, gretose. Tačiau deja, nematyti, kad valdantieji kairieji būtų padarę kokias nors išvadas.

Stagnacija valdžioje ir palanki inercija ekonomikoje

Tiesą sakant, apskritai nelabai matyti, kad per šiuos metus Lietuvos vyriausybė būtų ką nors reikšmingesnio padariusi, išskyrus tai, kad sau reikšmingai pasididino algas, pradėjo tarpinstitucinę kovą su Prezidente, išvarė „Chevron“, įšaldė naujos atominės projektą ir vis dar dėl visų problemų tebekaltino opozicijoje jau metus esančius konservatorius. Panašu, kad dabartinis premjeras Butkevičius, anksčiau niekuo nepasižymėjęs eidamas susisiekimo ar finansų ministro pareigas, tiesiog neturi politinės valios ir reikiamos kompetencijos imtis lyderystės ir svarbesnės iniciatyvos.

Socialdemokratai vis dar aukštų reitingų sėkmės apsvaiginti kol kas apsimeta, kad šios problemos nemato, nors koalicijos partneriai jau nevengia to įvardinti labai atvirai. Iš ankstesnės vyriausybės paveldėta ekonomikos augimo inercija su augančiomis biudžeto pajamomis ir bulvarinės spaudos (jai vis dar pagrindinis kritikos objektas – konservatoriai) parama, šį neveiklumą kol kas dar leidžia užmaskuoti nuo didelės dalies rinkėjų akių. Tačiau inercija ekonomikoje nesitęs amžinai, o pirmavimas reitinguose gali būti labai laikinas.

Blizgus fasadas ir tuščias turinys paprastai atsiskleidžia labai skaudžiai. Žiauri tragedija Rygoje, Maximos prekybos centre parodė, kaip greitai dėl anksčiau padarytų klaidų ar neveiklumo gali žūti nekalti žmonės, griūti ne tik ilgai puoselėta ir reklamuota bendrovės reputacija bei dominuojanti padėtis rinkoje, bet net ir visa Latvijos vyriausybė.

Tikėkimės, valdžios neveiklumas Lietuvoje kitąmet neturės tokių sukrečiančių pasekmių, kaip skaudūs įvykiai Rygoje ar anksčiau Dembavos apylinkėse.
Norėtųsi palinkėti, kad šį vyriausybės lyderystės vakuumą kitąmet užpildytų aktyvesnė ir pilietiškesnė visuomenė. „Kuriame Respubliką“ projektai mokyklose, „Baltųjų pirštinių“ pastangos skaidrinti rinkimus ir politinę sistemą, iš užsienio į Lietuvos viešąjį sektorių sugrįžtantys jaunieji profesionalai iš „Kurkime Lietuvai“ programos, Rūtos Meilutytės pergalės ar jaunų „Patriotinių programuotojų“ nemokamai sukurta 112 pagalbos programėlė, nustatanti pagalbos prašymo vietą, galėtų būti tie įkvepiantys 2013-ųjų metų pavyzdžiai, kai patys piliečiai savarankiškai pasiekia reikšmingų pergalių bei permainų ir taip veda valstybę į priekį.

Jonas Survila, Žurnalas “Europos Spalvos”



Print Friendly