2018 01 24
Kaip šiandieninė mokykla neugdo visapusiško žmogaus: mokyklų įvairovės klausimu (II)

dovydas_skarolskisPernai viename straipsnyje, kuris buvo skelbtas pedagogams skirtame savaitraštyje „Dialogas“, apžvelgiau antikos grąžinimo į istorijos egzaminą ir mokyklinio logikos kurso didinimo privalumus, o taip pat argumentavau už universitetų jungimąsi Vilniuje ir Kaune. Dalis to, ką įvardijau, jau tampa tikrove – pamažu, nors ir tempdami laiką, bet tariasi Kauno universitetai. Tęsdamas klasikinio ugdymo, laisvės ir racionalumo poreikio švietime temą, šiame tekste pakalbėsiu apie antikines šaknis turinčio auklėjimo vertę mokykloje bei bandysiu parodyti, kodėl verta turėti įvairesnių mokyklų tinklą, kai įvairovės impulsas ateina iš bendruomenių.

Lotynų kalbos mokymasis gali būti tokia pati investicija į ateitį, kaip ir indėlis banke yra investicija į materialinę ateities gerovę. Kaip yra pažymėjęs klasikinės filologijos studijas baigęs Seimo narys Mantas Adomėnas, puikiai klasikines kalbas išmanantiems studentams netenka šluoti gatvių, o prestižiniuose universitetuose studijas baigusiems klasikams išsyk siūlomos viliojančios darbo vietos finansų sferoje, remiantis prielaida, kad sudėtingus senovės kalbų niuansus perkandęs asmuo nepaklys ir tarp pokyčių rinkose.

Galime drąsiai teigti, kad vienas iš kriterijų, dėl kurių tarpukario Lietuva buvo arčiau pažangių Vakarų valstybių, buvo toks: klasikinės kalbos – senovės graikų ir ypač lotynų – buvo beveik neatsiejamos nuo save gerbiančių intelektualų.

Tikrai neagituoju privalomų klasikinių kalbų pamokų, bet dera pasirūpinti atitinkamu šių kalbų prikėlimu mokykloms. Štai dabartinėje Vokietijoje lotynų kalbą moka apie 15 procentų mokinių, o ekonomiškai sėkmingiausiame Bavarijos regione šis procentas yra dar didesnis. Vokietijoje tai yra trečia pagal populiarumą užsienio kalba, kuri yra siejama su noru suvokti savo civilizacijos šaknis ir didingus praeities kultūros reliktus.

Tačiau, jei lotynų kalbos mokymo Lietuvos mokyklose klausimu vyktų tiesioginė diskusija radijuje ar televizijoje, neabejotinai sulauktume skambučio, kuris klaustų, kodėl mylimi šeimos atžalos turėtų studijuoti mirusią kalba, kuria nebekalba joks verslininkas, o juolab negalima pildyti ES deklaracijų formų. Atsakymas būtų toks – lotynų kalba yra puiki investicija į vaiko mąstymą. Ši kalba yra labai stipriai sustyguota gramatine prasme – kaip ir logikos išmanymas, lotynų kalbos pramokimas leidžia puikiai suprasti tekstinius užrašus – jų prasmes ir klaidas.

Pragmatikai turėtų imti mojuoti rankomis ir skeryčiotis, kad tokių nesąmonių niekam nereikia, bet esama Lietuvos vidurinio mokslo situacija sufleruoja ką kitą – nuo Nepriklausomybės atgavimo prastėja mokinių teksto suvokimo įgūdžiai, ką rodo įvairių tarptautinių testų išvados.

Šiuo momentu nesame nei greta klasikinį ugdymą vertinančių Vokietijos ir Italijos, nei greta racionalizuotą ugdymo sistemą turinčių šiauriečių (taip pat ir estų). Ne visose pirmaujančiose šalyse egzistuoja palankumas klasikinėms kalboms, bet modernios Lietuvos švietimo gairės vis bando sujungti keletą svetimų sistemų ir lieka tarp nepažangiųjų, nesiryžtant atsisukti į savo edukacinės politikos istoriją, kurioje rasime sėkmingų klasikinio ugdymo rezultatų. Dauguma jų buvo pamiršti sovietmečiu ir nebeprikelti paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Ne tik mokiniai bei jų tėvai, bet ir pačios mokyklos yra įpainiotos švietimo politikos kūrėjų formalumuose, kai tam tikrais atvejais reikia su žiburiu ieškoti vietos laisviems bendruomeniniams apsisprendimams. Jei vietos radimas tokiems sprendimams yra be galo problematiškas, galima reikalauti valstybinių jėgų, bent įvairovės dėlei, sukurti keletą specifiškesnių mokyklų.

Lietuvoje turime savo dvasia itališkiems tiksliųjų mokslų licėjams artimų mokyklų, bet projektai steigti klasikinio tipo gimnazijas nesulaukia didelio švietimo ir mokslo politikos kūrėjų entuziazmo. Nereikia stebėtis, nes viešojoje erdvėje skundžiamasi darbo vietų nerandančiais filologais, filosofais ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų specialybių atstovais (kas dažniau būna susieta ne su atitinkamomis specialybėmis, bet prastomis universitetinėmis programomis).

Neatsižvelgiama į tai, kad universitetai einamuoju laiku daugeliui mokomųjų dalykų privalo suteikti įvadus. Dėl tokios situacijos studentai dažnai stoja į specialybes, kurios po pusmečio jiems pasirodo netinkamai pasirinktos arba visiškai atsitiktinės, kai renkamasi pagal programos pavadinimo skambesį. Neatsižvelgiama į tai, kad universitetai einamuoju laiku daugeliui mokomųjų dalykų privalo suteikti įvadus. Įvairios specifikos pasirenkamųjų dalykų įvadai galėtų savo vietą rasti ir specializuotose mokyklose, kurių baigimas pridėtų papildomų stojimo balų, stojant į atitinkamas specialybes.

Jei kam kyla klausimas, kas galėtų dėstyti tokiose mokyklose, galiu priminti apie neeilinį programos „Renkuosi mokyti“ pasisekimą. Ši programa siūlo universitetines studijų programas baigusiems jaunuoliams greitus pedagoginius kursus, po kurių porą metų tenka dėstyti savo numylėtą discipliną mokykloje. Bet ne kiekvienas panorėjęs gali tuo užsiimti – pernai konkursas į tokias jaunųjų mokytojų vietas buvo toks didelis, kad dabar pagal šią programą mokyklose moko tik patys didžiausi talentai.

Be to, jei kažkas ims skųstis, kad nepaprastai skaitlingą kiekį aukštąjį mokslą studijuojančių ir jį baigusių žmonių šalyje negalime rasti tinkamų aukštesnės specializacijos mokytojų, tai daug ką pasakytų apie tariamą šio skaičiaus naudą, kuri dėl finansinių sumetimų yra universitetų konkuravimo kiekybe, o ne kokybe rezultatas. Metas imtis (ne)standartinių sprendimų, kurie būtų efektyvesni už stojimo balo stipriai neveikiančias stipendijas žmonėms, kurie gaus pedagogo diplomą, nors dalis jų net negalvoja apie mokytojo profesiją.



Print Friendly