2018 01 24
Krepšinio diplomatijos teorija ir praktika

atsisiųsti (20)Vos prieš kelias dienas Lietuvos visuomenę nustebino nejaukus Europos Sąjungos atstovo Rusijoje V. Ušacko akibrokštas. Talentingas ir patyręs diplomatas, praeityje pasižymėjęs įspūdinga diplomatinio darbo istorija ir pergalėmis, savo Facebook profilio sienoje pasidalino nuotrauka, kurioje maloniai leidžia laiką krepšinio aikštelėje su V. Putino administracijos vadovu S. Ivanovu ir kitais įtakingais Kremliaus politikais. Svarbiausia yra tai, kad nemalonų atgarsį sukėlęs krepšinio mačas vyko panašiu metu, kaip ir Mariupolio puolimas, kur bendros teroristų ir Rusijos karių pajėgos pradėjo atakuoti naujas teritorijas, nepaisant to, kiek dar nekaltų gyvybių tai gali kainuoti. Makabriška, tiesa? Kaip galima pavadinti, tai, kas įvyko – pasiobuoliavimas su velniu, išdavystė ar gudri, teisinga ir toliaregiška diplomatija?

Ne per seniausiai žymusis diplomatas mus jau buvo nustebinęs kitu panašiu benefisu, kuomet pusiau viešame pokalbyje su akademine bendruomene išpeikė lietuvišką žiniasklaidą už tariamą tendencingumą Ukrainos karo atžvilgiu. Sukilus ažiotažui V. Ušackas už savo žodžius sąlyginai atsiprašė, neužmiršdamas paminėti, jog žiniasklaidai tikrai yra kur tobulėti, siekiant objektyvumo ir kokybės (ir, nebijokime pripažinti, dėl paskutinio buvo teisus). Dar 2010 m. D. Grybauskaitė pastebėjo šio diplomato itin didelį polinkį į savarankiškumą, o minėta judviejų kolizija padarė nemažą įtaką tolesnei jo karjerai, persikėlus iš prašmatnių ir nuspėjamų Vakarų į pavojingus ir neramius Rytus. Visgi, kaip turėtume vertinti puikaus, padoraus, svarbaus vakariečio diplomato išsišokimus, kai kada primenančius netgi patį Roną Paulą (įtakingas JAV politikas libertaras, visokeriopai palaikantis V. Putino režimą)? Ko gero protingiausia būtų tai daryti ne emocijų, o palyginimų ir konteksto suvokimo kalba.

Idėja, kad įmanoma absoliučiai visus savo politinius tikslus pasiekti vienašališkai bei visuomet elgiantis tobulai yra fikcija. Lygiai taip, pat kaip fikcija yra įtikėjimas, jog „visi yra blogi, visi vagia, visi kariauja ir nieko ant šios žemės neįmanoma padaryti“. Kiekvienas karas baigiasi derybomis, paliaubomis, teismais tų, kurie buvo labiausiai prasižengę (ir/ar pralaimėję), reparacijomis bei persidalinimais.

Tačiau tai nereiškia, kad „visi žmonės vienodai geri ir blogi“, kad „visos valstybės vienodai geros ir blogos“, kad „nėra vienos tiesos“, ar kad „kaltos abi pusės“. Su labai retomis išimtimis, kare kalta viena pusė, pavyzdžiui, viena šalis nėra verta teroro ir agresijos už tai, kad paprasčiausiai nusprendė bendradarbiauti ne su savo kaimyne, o su kitomis šalimis. Kriminaliniame nusikaltime taip pat beveik visuomet, kalta yra viena pusė, pvz. moteris, išprievartauta agresyvaus gyvulio dėl to, kad mūvėjo per trumpą sijoną tamsiu paros metu, nėra  nusikaltimo iniciatorė. Protingiausia vertinant tokius dalykus, kaip akibrokštai diplomatijoje, būtų išdėstyti visus faktus ir kintamuosius, ir tik tada pateikti kuo šaltesnę išvadą.

Pati sėkmingiausia, teisingiausia ir demokratiškiausia valstybė pasaulyje, JAV, tam, kad užtikrintų savo ir kitų valstybių gerbūvį ir bent minimalų atitrūkimą nuo laukinio gyvuliškumo visuose lygmenyse, turi padaryti (ir daro) begalę abejotinų, o kartais ir itin nemalonių dalykų.  Ir aš net nekalbu apie CŽV kalėjimus, kurių pagrindinis minusas yra toks pat, kaip ir mirties bausmės legalumo valstybėje – faktas, kad gali nukentėti ir nukenčia kai kada ir nekalti žmonės. Greičiau jau apie visą žvalgybinį ir kontržvalgybinį geopolitikos veikimą šaltojo karo metu, kaip fašistinių chuntų palaikymą Lotynų Amerikoje, bendradarbiavimą su tuo metu tik dar radikalėjančiais islamo fanatikais ir pan. Po velnių, islamo fanatikai ir fašistuojantys diktatoriai skamba kaip gėlytės.

Siekiant, kad pavyzdžiui Kolumbijoje neįsigalėtų komunistų partizanai, JAV žvalgyba bendradarbiavo netgi su didžiausiu visų laikų narkobaronu P. Escobaru (įkuriant paramilitarines ultradešiniųjų pažiūrų grupuotes). Tačiau dėka šių baisių dalykų buvo užkirstas kelias šimtą kartų baisesniam dalykui – pasauliniam komunizmo įsigalėjimui. O kur dar draugystės, kad ir pragmatiškos bei atsargios, su Kinija, tebevaldoma, literaliai, Komunistų Partijos, Saudo Arabija, kurioje ir šiandien esti normalu viešai, viduryje dienos žmogų sukapoti gabalais ar užplakti rimbu už „amoralų“ (nesekuliarios teisės normomis) elgesį ar vieno padoriausių ir aršiausių žmonių ant žemės paviršiaus (God bless him), J. McCaino meilūs fotografavimaisi su džihadistais, šiems kovojant prieš Rusijos remiamą B. Al-Assadą.

Štai ir diplomatas, tokiu atveju įgyja visai kitą, nei mums įprasta girdėti prasmę, artimesnę pirminei – žodyninei, t.y. diplomatas nėra moralės kategorija, diplomatas yra profesija, taip kaip ir advokatas, šaltkalvis, medikas, žurnalistas ar statybininkas. Todėl  klausti turėtume ne ką galvoja V. Ušackas ar koks yra jo asmeninis požiūris, o kodėl ir kas tokią diplomatiją planuoja, kieno iniciatyva, ar tokia diplomatija apskritai turi kokią nors naudą ir yra suderinta su bendra ES valstybių pozicija?

Kita vertus, ar mes tikrai norėtume, kad Vakarų šalių atstovai priremtų Putiną prie sienos ne dalinai, o absoliučiai? Kur yra ta riba, kurios pasiekti mes jau nenorime, o jei ir norime, tai bent jau prisibijome, nes nežinome kas gali laukti ją peržengus? Bet kokiu atveju, tos ribos, turbūt nedega noru pasiekti nei Rytai, nei Vakarai, nes nei vieni, nei kiti nežino, kuris iš dviejų galimų scenarijaus variantų – staigaus režimo žlugimo ar totalinio karo – išsipildytų.

Daug įdomiau ir svarbiau yra kvestionuoti, kodėl V. Putinas nepasinaudojo nuostabiai patogia jam (ir kai kuriems Vakarų konformistams) situacija po Paryžiaus skerdynių, visam pasauliui mojuojant tušinukais ir vaikštant susikibus už rankyčių, labai lengvai pasiekti naują atšilimą, susigrąžinti partnerio statusą „kovoje su terorizmu“, ar netgi ir Ukrainos „krizėje“ ir gal net stabilizuoti ekonomiką. O vėliau, be mažiausios abejonės, tęsti pradėtą darbą, ir ant ukrainiečių bei rusų kaulų tiesti įšaldyto konflikto asfaltą, palei Ukrainos rytus, į Krymą. Žinoma, visi puikiai pažįstame standartinį Rusijos kariuomenės veikimo būdą – pulti prieš tai pranešus apie atsitraukimą arba paliaubas. Tad taktika kaip ir suprantama (neleisti Ukrainos kariuomenei ir savanoriams atsikvėpti ir mąstyti apie didesnę antiteroristinės operacijos sėkmę), bet kodėl dabar? Kam šaudyti sau į kojas, kuomet būtų galima gudriu žaidimu laimėti daug daugiau?



Print Friendly