2019 01 23
Lietuva atominiame Rusijos voratinklyje

protestai_rusija

„Statykite atomines elektrines iki kol jums iš nosies pradės bėgti kraujas“, – atidarydamas dar vieną branduolinį reaktorių Rusijos energetikams tarė Vladimiras Putinas.

Dėsningai dėl geopolitinių aplinkybių kylantys pasirinkimai tarp Vakarų ir Rytų yra Lietuvos valstybės istorinės raidos bruožas. Vakarų-Rytų takoskyra ypač išryškėja sprendžiant mūsų šalies energetinio saugumo klausimus. Kaip ne kartą įvyko tūkstantmetėje valstybingumo istorijoje, Lietuva vėl priėjo šio pasirinkimo kryžkelę. Svarstydami, kuria linkme turėtų vystytis mūsų valstybės energetikos sektorius, šiandien iš tiesų sprendžiame, ar ateinančios kartos ir mes patys toliau būsime šeimininkai savo pačių žemėje. Deja, laikas atsakyti į klausimą, kas esame – nepriklausoma valstybė ar žaisliukas Kremliaus strategų rankose – beveik baigėsi.

Vyriausybės neryžtingumas tarnauja rytų kaimynės energetikai

Andriaus Kubiliaus Vyriausybės užbrėžtas energetinės nepriklausomybės kursas buvo paremtas trimis kolonomis: visiška Lietuvos elektros tinklų integracija į Vakarų energetines sistemas, „Gazprom“ monopolio sulaužymu ir dujų sektoriaus atvėrimu konkurencijai bei Visagino AE statyba, galėjusia ir vis dar galinčia užtikrinti tvarų pigios elektros energijos tiekimą mūsų šaliai.

Dar prieš rinkimus populistinių paskatų vedami tuometiniai opzicionieriai balsavo už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. Gavę valdžią tie patys asmenys šiandien jau murkdosi savo neatsakingos politikos pasekmių liūne. Premjeras Algirdas Butkevičius, mėgindamas griebtis šiaudo sprendžiant paties susikurtą referendumo problemą, subūrė eilinę darbo grupę, kuri turėtų „svarstyti“ naujosios atominės elektrinės perspektyvas. Matant dabartinės Vyriausybės darbo tempus, galima nesunkiai nuspėti, kad tie svarstymai bus ilgi ir nuobodūs.

Tačiau vietoje trypčioja ne visi. Kol į kampą dėl Visagino AE įsivariusioje socialdemokratų Vyriausybėje tvyro olimpinė ramybė, Rusijos energetikos įmonės visu pajėgumu dirba siekdamos Lietuvą supančioti dar tvirtesniais energetinės priklausomybės pančiais.

Stiprindama savo politinę ir ekonominę įtaką Europoje, Rusija ne tik stengiasi užsitikrinti išskirtinę padėtį dujų tiekimo sektoriuje, tačiau ir agresyviai veržiasi į ES šalių elektros energijos rinką. Potencialus nešvarios rusiškos elektros energijos eksporto šaltinis į ES – netoli Lietuvos sienos rusų bendrovės „Rosatom“ statoma „Baltijskajos“ atominė elektrinė. Tai Rusijos naujosios energetinės strategijos ledlaužis, atveriantis kelią Kremliaus branduolinei ekspansijai Vakarų link.

Iškalbingi skaičiai puikiai iliustruoja Maskvos atominių planų mastą – iki 2030 metų Rusija savo teritorijoje planuoja pastatyti bent 38 branduolinius reaktorius, o dar 28 rusiški reaktoriai turėtų pradėti veikti užsienyje. Jei tokie planai būtų sėkmingai įgyvendinti, „Rosatom“ dabartines savo pajamas padidintų penkiskart – iki 75 milijardų JAV dolerių.

Rusiškos technologijos neatlaikė ne tik Černobylyje

Prisimenantiesiems 1986-ųjų vasaros pradžią, greičiausiai nebūtina aiškinti, ko vertos Černobylyje „išmėgintos“ rusiškos technologijos. Nereikia daug kalbėti ir apie rusiškos darbo etikos ypatumus – užtenka prisiminti 2011 metais naujai statomoje Leningrado-2 AE įvykusį incidentą, kai dėl aplaidžios statybos darbų priežiūros nugriuvo masyvi reaktoriaus apsauginio gaubto konstrukcija.

rusija_nugriuvusi_atomines_siena_img

„Baltijskajos“ elektrinė, Leningrado-2 AE projekto brolis dvynys, saugumu taip pat nepasižymi. Nors Rusija viešai deklaruoja besilaikanti įsipareigojimų pagal Jungtinių tautų organizacijos (JTO) konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo („Espoo“), šio tarptautinio susitarimo Maskva neskuba ratifikuoti. Tai Kremliaus energetikams leidžia visiškai nesukti galvos dėl žemų Karaliaučiaus AE saugumo standartų. Nors Rusija yra pasirašiusi bendrą deklaraciją su Europos Komisija dėl „streso testų“ atlikimo planuojamoms ir veikiančioms AE, realiai šiame procese Maskva nedalyvauja. Rusai teigia, jog tokie testai atliekami pagal jų „tautinę“ metodologiją. Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir „Rosatom“ planai radioaktyvias atliekas iš „Baltijskajos“ AE gabenti laivais per Baltijos jūrą iki Sankt Peterburgo uosto. Tai, švelniai tariant, ne pats saugiausias būdas transportuoti itin pavojingas radioaktyvias medžiagas.

Taigi be garbės žodžio, kitų veikiančių mechanizmų, kaip priversti „Rosatom“ laikytis bent minimalių saugumo standartų, nėra. Kitaip nei Vakarų valstybės, Rusija nėra susaistyta griežtų tarptautinių reikalavimų aplinkosaugos ir branduolinės energetikos srityse. Dėl šios priežasties Rusijos atominės elektrinės branduolinės saugos užtikrinimo ir aplinkos taršos sąskaita gali atitinkamai mažinti eksportui skirtos nešvarios elektros kainą.

Paradoksas: „Baltijskajos“ AE pagaminta elektra bus transportuojama Lietuvos elektros jungtimis

Tam, kad atominė elektrinė Karaliaučiaus srityje pradėtų veikti, būtina išpildyti dvi sąlygas. Pirmoji – galimybė „Baltijskoje“ pagamintą elektrą tiekti ES šalių rinkoms (pačiam Karaliaučiui 2400 megavatų galios elektrinė tiesiog nereikalinga). Antroji – galios rezervas, skirtas užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą avarijos ar kitokio atominės elektrinės veiklos sutrikimo atveju. Iš dviejų Karaliaučiaus kaimynių tik Lietuva gali patenkinti abi minėtąsias sąlygas.

rusija_elektros_jungtys_img

Tikras atominis paradoksas, jog nestatydama savos branduolinės jėgainės, mūsų šalis dvigubai prisideda prie to, kad nesaugioje rusiškoje elektrinėje pagaminta elektra būtų tiekiama Karaliaučiaus kaimynėms. Svarbu suvokti, jog Lietuvos planuojama statyti Visagino AE pati savaime yra pats didžiausias trukdis Rusijos planams pasitatyti Baltiskajos AE.

Tiekdama Visagine pagamintą elektros energiją regiono valstybėms, Lietuva iš Rusijos atimtų didžiąją dalį eksporto rinkos. Negana to, VAE reikalinga sinchronizacija su Vakarų Europos energetine sistema atskirtų Baltijos valstybes nuo sovietmetį menančio BRELL žiedo ir taip Kremliui neleistų mūsų statomų elektros tiltų panaudoti savo energijos eksportui. Paskutine vinimi į Karaliaučiuje statomos AE karstą taptų pirminio galios rezervo trūkumas, kurį rusai tikisi kompensuoti panaudodami Lietuvoje veikiančios Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumus.

Be VAE Lietuva taptų potencialia Karaliaučiaus elektrinei kritiškai svarbios elektros energijos eksporto infrastruktūros donore. Nepastačiusi Visagino AE, Lietuva įgalintų Rusiją per Baltijos jūros dugnu eisiančią NordBalt jungtį eksportuoti Karaliaučiuje gaminamą elektrą į šiaurės šalių Nordel tinklą. Ši perspektyva gąsdina švedus ir tokiu būdu kelia pagrįstų klausimų dėl tolesnės NordBalt ateities. Analogiškai naudodamasis Lietuvos LitPol Link jungtimi su Lenkija, Kremlius gautų nepakartojamą galimybę nesaugiai gaminamą elektrą tiekti Vakarų Europos kryptimi. Panašiai kaip pavojingas virusas panaudoja sveikas ląsteles toliau silpninti sergančio žmogaus organizmą, taip ir jungtys su Vakarais be VAE visam laikui sunaikintų galimybę Lietuvai tapti energetiškai ir politiškai nepriklausoma šalimi.

ES parama Karaliaučiaus atominei elektrinei

Kadangi jau suplanuotų ES elektros tiltų nepakanka, veikdamas per Rusijos energetikos koncerną „Inter RAO UES“, Kremlius aktyviai siekia įgyvendinti naujų tarpvalstybinių elektros energijos jungčių projektus. Didžiausią įspūdį daro šių projektų finansinė pusė ir tikslas.

Už Europos Sąjungos pinigus „Inter RAO“ planuojamos statyti jungtys rusams leistų savo nesaugią elektrą tiekti tos pačios ES rinkai. Pasinaudodama ES Bendrųjų interesų projektų programa, „Inter RAO UES“ šiuo metu Europos Komisijai yra pateikusi tris elektros energijos jungčių projektus. Visos trys bendrovės paraiškos jau įtrauktos į EK projektų sąrašą ir šiuo metu yra svarstymo stadijoje.

Pirmajame Rusijos kompanijos Europos Komisijai pateiktame projekte numatoma 500-1000 megavatų galingumo Baltijos dugnu eisiančios elektros energijos jungties tarp Karaliaučiaus ir Vokietijos energetikos sistemų statyba. Antrajame – 500-1000 megavatų galios elektros energijos jungtis tarp Karaliaučiaus ir Lenkijos.

Trečiasis, neabejotinai pats svarbiausias  ir mums įdomiausias projektas, numato didelio masto Karaliaučiaus ir Lietuvos energetines sistemas jungiančios infrastruktūros plėtrą. Faktiškai mėgindamas ES lėšomis padengti dalį „Baltijskajos“ AE statybos kaštų, Kremlius „Inter RAO UES“ rankomis siekia sustiprinti Karaliaučių su Klaipėda, Jurbarku ir Kruonio HAE jungiančias jungtis. Išplėstos jungtys į Lietuvą ne tik leistų eksportuoti „Baltiskajos“ AE gaminamą elektros energiją, bet ir užtikrintų antrąją rusų atominės elektrinės eksploatacijai būtiną sąlygą – galios rezervą iš Kruonio HAE.

Taigi kartu su prekyba nafta ir dujomis, elektros energijos eksporte į ES Kremlius mato dideles perspektyvas. Tai gali tapti didžiuliu politiniu ir ekonominiu Rusijos laimėjimu. Bene absurdiškiausia, kad Europos Komisijos skiriamos lėšos naikinti vadinamosioms ES „energetinėms saloms“, Maskvos bandomos panaudoti siekiant kardinaliai priešingo tikslo – visam laikui atkirsti Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes nuo Vakarų Europos energetikos sistemos. Maža abejonių, jog savo neveiksnumu leidę Lietuvos pašonėje išdygti nesaugiai rusiškos technologijos atominei elektrinei, ateityje gautumėm ir papildomą Kremliaus reguliuojamų elektros kainų „dovanėlę“.

rusija_elektros_jungtys2_img

Kol Lietuva delsia, Rusija tariasi su Vokietija ir Lenkija

Panašu, jog atominiai Maskvos planai Lietuvos pašonėje nelieka be atsako. Aiškėja, kad „Inter RAO“ siūloma povandenine jungtimi, o kartu ir galimybe importuoti Baltiskoje pagamintą elektrą, jau kurį laiką gana aktyviai domisi savos branduolinės energijos atsisakanti Vokietija. Didelį susirūpinimą kelia tai, jog, atsakydama į kairiųjų frakcijos parlamente pateiktus klausimus, Vokietijos Vyriausybė nepaneigė, kad ją domina elektros importas iš Karaliaučiaus AE. Dar daugiau – 2011 m. vasarą pradėti Vokietijos ir Rusijos vyriausybių pokalbiai dėl galimybės povandenine jungtimi tiekti Baltiskajos atominėje elektrinėje pagamintą elektrą jau perkelti į darbinį lygmenį.

Technines elektros energijos perdavimo detales dvišalių susitikimų metu su „Inter RAO UES“ derina Vokietijos elektros tinklų operatorė 50 Herz. Reikėtų pažymėti, kad šie veiksmai tiesiogiai kertasi su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel 2010 m. Vilniuje aiškiai išdėstytomis nuostatomis, jog Vokietija neketina dalyvauti Baltiskajos AE statybose ar pirkti joje pagamintos elektros.

Be to dar yra žinių, kad Karaliaučiaus AE pagamintos elektros energijos eksportu susirūpinę rusai taip pat susitikinėja ir kalbasi su Lenkijos Vyriausybės atstovais. Rusijos ir Lenkijos pusių pokalbiai šia tema neliko be vaisių. Tikėtina, kad artimiausių dviejų mėnesių laikotarpiu bus pranešta apie pirmuosius derybininkų pasiektus susitarimus.

Kremlius pasiruošęs užtvindyti Europą nesaugia elektra

Kad Rusijos ir ES energetines sistemas susaistantys infrastruktūros projektai yra Kremliaus energetikos sektoriaus prioritetinių darbų sąraše, abejoti neverta. Rusijos Federacijos Vyriausybės Elektros energijos poreikio prognozavimo agentūra elektros energijos sektoriaus scenarijų prognozėje iki 2030 metų Karaliaučiuje statomą atominę jėgainę aiškiai įvardija kaip orientuotą į eksportą. Atsižvelgiant į augsiantį vidaus vartojimui ir eksportui reikalingos elektros energijos poreikį, Rusijos Vyriausybė raginama nedelsiant pradėti įgyvendinti didžiulės apimties atominės energetikos programą.

„Baltijskajos“ AE yra pirmasis ir todėl pats svarbiausias Rusijos atominės energijos eksporto projektas. Pradėjęs sėkmingai tiekti Karaliaučiuje gaminamą energiją per europinius tinklus, ateityje Kremlius galėtų nuosekliai didinti nesaugiai gaminamos elektros eksportą. Šiuos faktus gerai iliustruoja 2011 m. Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasakyti žodžiai: „Rusija Kaliningrado srityje pradėjo įgyvendinti „Baltijskajos“ atominės elektrinės projektą, skirtą regione sukurti savotišką „Baltijos energetinį žiedą“ ir užkirsti kelią neigiamam Europos Sąjungos planų poveikiui rusiškiems regionams“.

rusija_elektros_kaina_img

Kas valdančiuosius gena į Rusijos energetikų glėbį?

Rusijos energetikų paruoštoje analizėje apie Kaliningrado srities energetinį saugumą teigiama, jog naujosios AE „neįmanoma tiesiog įjungti į Karaliaučiaus energetinę sistemą“. Tam „būtina pastatyti elektros energijos perdavimo tinklus Lietuvos ir Lenkijos teritorijose“. Nepastačius šių tinklų, bet pirmiausia – nepasirašius būtinų dvišalių susitarimų, „Baltijskajos“ AE apskritai negalėtų pradėti veikti.

Kaip tik todėl didžiausią nerimą šiuo atveju kelia ne tik neigiama valdančiosios koalicijos pozicija dėl Visagino AE, bet ir prieš rinkimus nuskambėję raginimai dairytis lietuviškos atominės elektrinės alternatyvų.

2012 metų Seimo rinkimų programoje, kalbėdami apie Visagino AE projektą, socialdemokratai teigė: „…negalime prisiimti rizikos už ateityje nepasiteisinančias investicijas, kurių nuostoliai guls ant visų Lietuvos vartotojų pečių, tad raginame tuščiai šiandien nešvaistyti mokesčių mokėtojų lėšų, o atominės energetikos plėtojimui ieškoti kitų alternatyvų.“ Skaitant šį teiginį apima negera nuojauta, jog vadinamosios „kitos alternatyvos“ yra ne kas kita, kaip prie pat Lietuvos sienos Rusijos nesaugiai statoma atominė elektrinė.

Sunku pasakyti kas – faktas, kad aukščiausias pareigas valstybėje einantys asmenys nesuvokia nacionalinio saugumo realijų, ar tai, kad tie patys asmenys nesupranta ekonomikos – pribloškia labiau.

Paprasta tiesa, jog saugi sava atominė elektrinė yra kur kas geriau nei už sienos brangią elektrą eksportuojanti Černobylio giminaitė, atrodo, akivaizdi ne visiems. Ne ką lengviau suvokti ir motyvus, kurie valdančiuosius su vėjeliu gena į Rusijos energetikų glėbį. Įdomu, ką apie tai mano tarp trijų pušelių pasiklydęs Premjeras, niekaip negalintis vyriškai apsispręsti – jis už Lietuvos nacionalinį interesą, ar mums ir ateities kartoms „Rosatom“ paruoštą energetinę kilpą. Matyt, interesų irgi būna įvairių – nebūtinai nacionalinių, ar juo labiau – Lietuvos.

Dainius Kreivys, Justas Šireika, www.kitukampu.com



Print Friendly