2018 01 24
Linas Kojala. Kodėl nereikėtų laidoti Rytų partnerystės

rytu_partneryste_imgPrieš 2013-ųjų metų Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje žiniasklaidoje netilo kalbos, kad Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui teks „civilizacinis pasirinkimas“ – intensyvinti integraciją su Vakarais arba gręžtis į Rytus. Tuo metu atrodė, kad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas, kurį siūlė pasirašyti Europos Sąjunga, gali tapti naujo pro–europietiško Ukrainos kelio pradžia, o kartu geriausiu Rytų partnerystės politikos sėkmės įrodymu. Tačiau netrukus Rusijos spaudimui palūžęs prezidentas „išbraukė save iš europietiškos Ukrainos istorijos“.

Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo sprendimo Vilniuje, Ukraina, Moldova bei Gruzija pasirašė Asociacijų susitarimus. Nepaisant griausmingų oficiozinių fanfarų, lydėjusių šį sprendimą, apie Rytų partnerystės triumfą kalbama daug atsargiau. Svarbiausia tokios pasikeitusios realybės priežastis – Rusijos agresijos sukeltas karas Ukrainoje, kurio priešistorė – ukrainiečių protestai prieš tą patį Janukovyčių dėl nepasirašyto susitarimo su ES.

Šis konfliktas ne tik sudrebino Europos saugumo sistemą bei pasikėsino perbraižyti žemyno politinį žemėlapį – simboliška, būtent tais metais, kai minimas Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtmetis ir svarstoma, kaip pavyko išmokti skaudžias istorijos pamokas. Svarbiu veiksniu šiame procese buvo ir Rytų partnerystės politika: tai nebe vien techninio pobūdžio prekybinis susitarimas, atveriantis šalims partnerėms Europos rinką ir skatinantis reguliacinių normų suvienodinimą, o veikiau geopolitinės reikšmės veiksnys, tiesiogiai sąlygojantis Vakarų santykius su Rusija.

Taip buvo ne visuomet: ribotų ambicijų Rytų partnerystės politika, nesiūlanti partnerėms narystės ES perspektyvos, buvo suvokiama kaip tam tikras nebylus ES ir Rusijos konsensusas. Pagrindiniu grėsmės Rusijai objektu regione tradiciškai buvo didžiausio karinio aljanso pasaulyje – NATO – plėtra. Nenuostabu, jog pasikeitus aplinkybėms vis garsiau reiškiasi teigiantieji, kad būtent išaugęs ES aktyvumas regione yra konflikto Ukrainoje priežastis. Pavyzdžiui, vokiečių analitiko Heinricho Bonnenbergo teigimu, Vakarų Europa mėgino nutraukti Rytų partnerystės šalių istorinius saitus su Rusija, todėl nenuostabu, kad Kremlius, pasak autoriaus, visiškai pagrįstai  tai suvokė kaip „antirusišką projektą.“ Panašia logika vadovaujasi ir amerikietis Johnas J. Mearsheimeris, kurio teigimu, Europa ignoravo faktą, kad didžiosios galios, tarp jų ir Rusija, itin jautriai reaguoja į pašalinių kišimąsi į jos interesų erdvę, todėl čia apskritai neturėjo būti jokių demokratizacinių pro–europietiškų iniciatyvų. Anot Mearsheimerio, užuot pavertę Ukrainą neutralia valstybe, įsikūrusia tarp ES/NATO ir Rusijos, Vakarai sukėlė krizę, už kurią patys ir yra atsakingi.

Rusijos veiksmus teisinantys argumentai, kuriuos noriai kartoja neorelistinės tarptautinių santykių mokyklos apologetai, visiškai ignoruoja tarptautinę saugumo sistemą bei ją palaikančius susitarimus (pvz., Jungtinių Tautų Chartiją, Helsinkio susitarimus, kurie buvo pažeisti vykdant Krymo aneksiją ir kurstant konfliktą Rytų Ukrainoje), taip pat didžiųjų galių sutarimu apibrėžia Rusijos įtakos zoną, regiono valstybes palikdama pasyvaus stebėtojo būsenoje.

Visgi galima matyti ir kitokį Rusijos požiūrio pokyčių aiškinimą – tai veikiau ne galios regione eksploatacija, oreakcija į laipsniškai slystančią posovietinioregiono valstybių kontrolę.

Tai gali skambėti paradoksaliai žvelgiant, kokius tarsi tik miglotus rezultatus per penkerius metus pavyko pasiekti Rytų partnerystės politikai. Visų pirma, akivaizdžiai išsiskyrė valstybių ambicijos: Moldova, Gruzija ir Ukraina pasirinko suartėjimo su ES kryptį, tuo metu Azerbaidžanas nerodo tam noro ir neturi ekonominių paskatų, nuo Rusijos saugumo garantijų priklausoma Armėnija stoja į Eurazijos muitų sąjungą, o Baltarusijos ambicijų įdiegti europietiškas politikos ar ekonomikos taisykles kol kas neturi. Tačiau ir pažangiosioms eiti į priekį nėra lengva: pavyzdžiui, pagal laisvės indeksą, kurį kasmet sudaro nevyriausybinė organizacija „FreedomHouse“, postūmiai yra nedideli. Jei 2009 metais, kai buvo inicijuota Rytų partnerystė, pagal  pilietinių ir politinių teisių indeksus Ukraina buvo vertinama kaip laisva valstybė, tai 2013 metais dėl korupcijos, politikos ir verslo suaugimo, stringančių reformų nusirito į tik „iš dalies laisvų“ šalių kategoriją. Tuo metu Gruzija ir Moldova, nors padariusios tam tikrą pažangą, taip ir neatsikratė „iš dalies laisvų“ valstybių statuso.

Be to, nepaisant pasirašytų Asociacijos susitarimų su trimis šalimis iš šešių, sudėtingiausias procesas – įgyvendinimas – dar laukia priešakyje. ES apibrėžtos struktūrinės reformos, partnerėms Rytuose turinčios padėti kovoti su korupcija, įgyvendinti teisinių sistemų pertvarką, pakelti šių valstybių rinkose gaminamų prekių reguliacinius ir techninius standartus iki europietiškų, kol kas žengė tik pirmuosius žingsnius. Šio proceso intensyvinimas ne tik pareikalaus politinės valios, bet ir kaštų, teksiančių įvairiems ekonomikos sektoriams bei valstybei. Ypač sunku įgyvendinti teisinės sistemos pertvarką, esančią tarp visų trijų valstybių prioritetų, mat tai tiesiogiai susiję su korupcinių ryšių pažabojimu ir ilgametės „užkonservuotos“ sovietinės sistemos griovimu. Situaciją apsunkina ir tai, kad visose Asociacijos susitarimus pasirašiusiose valstybėse Rusija kontroliuoja “įšaldytus” konfliktus (Ukrainoje tuo de facto virsta situacija Donetsko ir Luhansko regionuose bei aneksuotame Kryme, Moldovoje nuo seno neišsprendžiama padėtis Padnestrėje, o Gruzijoje prorusiškos pajėgos kontroliuoja Abchaziją ir Pietų Osetiją). Galiausiai alternatyvą siūlanti Europa turi ribotą paskatų arsenalą – 500 milijonų gyventojų turtingos rinkos atvėrimas Rytų partnerystės šalių prekėms yra svarbus, bet nepakankamas veiksnys, jei greta to nesuteikiama narystės perspektyva.

Visgi nors ES narės „nekalba vienu balsu“ ir turi skirtingas regiono raidos vizijas, nors progresas iki šiol buvo ribotas, o Rusija jau dukart pasitelkė karines priemones, Rytų partnerystės šalys – lyderės jau yra teisingame kelyje, iš kurio iškrypti bus sudėtinga.

Pavyzdžiui, NDI apklausos rodo, jog Gruzijoje Asociacijų susitarimo pasirašymui pritaria 69 proc. gyventojų. Dar didesnė dalis – 78 proc. – palaiko valdžios viešai deklaruojamą tikslą įstoti į Europos Sąjungą, kuri yra vertinama gerokai palankiau, nei Rusijos siūloma alternatyva –  Eurazijos ekonominė sąjunga.

Moldova, nepaisant neišsprendžiamo Padnestrės konflikto ir lapkričio pabaigoje vyksiančiose rinkimuose ambicijų nestokojančios euroskeptiškos komunistų partijos, yra daugiausiai iki šiol nuveikusi valstybė, kurios piliečiams jau yra taikomas supaprastintas vizų patekimui į Šengeno erdvę režimas. Tikėtina, kad rinkimus laimės proeuropietiška koalicija, kuriai teks atsakomybė ne tik įgyvendinti reformas, bet ir įrodyti skaidrumą, mat tarp elito  įtariami korupciniai ryšiai grasina diskredituoti europietišką kryptį. Be to, dėl savo geografinės padėties panašumų su Rumunija ir kryptingos laikysenos Moldova turi geras galimybes siekti dar gilesnės integracijos ES. To tikisi ir piliečiai: Moldovoje ES pozityviai vertina beveik pusė gyventojų (47,5 proc.), tuo metu negatyviai – tik apie ketvirtadalis. Taip pat nėra abejojančių, kad šalies užsienio politika yra labiau nukreipta į Vakarus ir ES (46,1 proc.) nei Rusiją ir Eurazijos sąjungą (19,4 proc.), o tam pritaria beveik 47 proc. apklaustųjų.

Galiausiai Ukrainoje per dešimtmetį įvyko jau dvi revoliucijos, kurių leitmotyvas – siekis suartėti su ES. Net Viktoro Janukovyčiaus– atvirai Rusijos remiamo lyderio – prezidentavimo laikotarpiu šalis buvo atsidūrusi per žingsnį nuo Asociacijų susitarimo pasirašymo. Tam, kad ukrainietiškos ambicijos būtų apribotos, Rusijai nebepakako ilgą laiką veiksmingų priemonių, tokių kaip įtakos politiniam elitui panaudojimas, grasinimas energetinių žaliavų tiekimo nutraukimu, manipuliavimas rusakalbių piliečių emocijomis bei intensyvi propaganda. Karinės priemonės, nors ir apsunkinusios Ukrainos reformų perspektyvas, sustiprino ukrainiečių nacionalinį identitetą ir suvokimą, jog didysis rytų kaimynas yra veikiau agresorius nei „brolis“. Šių metų rudenį atliktos nuomonių apklausos rodo, kad Rusijos sprendimo siųsti kariuomenę ginti rusakalbių gyventojų, paradoksalu, griežtai nepalaiko arba nepalaiko net 79 proc. rusakalbių ukrainiečių ir 78 proc. Rytų Ukrainos gyventojų (Vakaruose tokių – 99 proc.). Tuo metu parama narystei ES išaugo nuo 42 proc. 2011 metais iki 59 proc. šių metų rugsėjį, tuo pačiu stiprėjant neigiamam požiūriui į Eurazijos sąjungą (parama nuo 40 proc. smuko iki 17 proc.). Aiškios ir patriotizmo stiprėjimo tendencijos: pritariančių teiginiui, jog didžiuojasi būdami ukrainiečiais, Rytuose yra 65 proc., Vakaruose – 85 proc.

Kitaip tariant, Rusijos minkštoji galia – gebėjimas taikiomis, pirmiausiai ekonominėmis, priemonėmis įtikinti kaimynes nesirinkti Europos – patiria visišką fiasko. Nenuostabu, kad Kremliuje puoselėjami ambicingi planai per keletą metų pakartoti kelis dešimtmečius trukusį Europos intgracijos procesą ir sukurti Eurazijos ekonominę sąjungą, kuri formaliai pradės veikti jau kitų metų pradžioje. Tačiau net ir ekonominis vienijimasis primena dirbtinį procesą, nekuriantį naujo „traukos centro“: Rusijos ekonomikai, kuri yra panašaus dydžio į Italijos ir JAV Kalifornijos valstijos, sudarant apie 90 proc. sąjungos potencialo ir primetant didžiąją dalį išorinių muitų tarifų, kitoms valstybėms tenkanti nauda yra ribota. Pavyzdžiui, Kazachstanas turėjo padidinti daugelį išorės tarifų ir kilstelėti kainas, o prekybos apimtys tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano 2014 metais ne augo,  o sumažėjo 12 proc. Tuo metu ES, priešingai, net ir nepersistengdama išsaugo turtingiausio, geriausiai gerovę piliečiams užtikrinančio, demokratiškiausio regiono įvaizdį. Suvokimas, kad tik Vakarų kryptis garantuoja ilgalaikį ekonomikos augimą, tampa sunkiai atremiamu argumentu net ir korumpuotam politiniam elitui.

Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad Asociacijos susitarimai ilgainiui pavers Ukrainą, Moldovą ir Gruziją europietiškomis demokratijomis, o Rusijos įtaka paprasčiausiai išblės. Anaiptol- faktas, kad ES yra ir liks didžiuliu traukos centru, kuria papildomą atsakomybę Vakarų demokratijoms išnaudoti palankias aplinkybes bei konkrečiomis priemonėmis skatinti demokratizacijos procesus regione. Tam turi pasitarnauti pokyčiai Rytų partnerystės politikoje: nors mažai tikėtina, kad ES viduje susitars dėl narystės perspektyvos suteikimo, tą iš dalies galėtų kompensuoti “narystės perspektyvos perspektyva”: konkretūs reformų planai, kuriuos įgyvendinusios valstybės sulauktų narystės perspektyvos. Tokiu atveju Europa permestų atsakomybę partneriams pirmiausiai reikalaudama pasiekti konkrečius rezultatus įgyvendinant reformas, bet kartu siūlydama „šviesą tunelio gale“, be kurios pokyčių kaštai gali atrodyti pernelyg dideli.

Greta to turėtų būti skatinamos aktyvios informacinės kampanijos, nukreiptos prieš Rusijos kuriamus mitus apie ES blogį, bei mokymai prie europietiškų standartų turintiems prisitaikyti Rytų partnerystės šalių verslo sektoriams, dalinantis gerąja Vidurio ir Rytų Europos valstybių patirtimi.



Print Friendly