2018 10 19
M. Novak. Refleksija ir laisvas pasirinkimas turi būti diskusijų apie laisvę centre

Pateikiame Dovydo Skarolskio interviu su Lietuvoje prieš du mėnesius viešėjusiu Michaelu Novaku.

Michaelas Novakas – žymus JAV katalikas filosofas, žurnalistas ir diplomatas. Jis yra parašęs per dvidešimt penkias knygas filosofijos ir kultūros teologijos klausimais, kurių žymiausia – “Demokratinio kapitalizmo dvasia” (1982 m.). Novakui yra tekę būti JAV ambasadoriumi Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetui.

Pirmiausia noriu sužinoti jūsų nuomonę apie Europoje nenurimstančią diskusiją dėl tautinės valstybės ateities Europos Sąjungoje. Ar skirtingos kalbos, kultūros ir papročiai tebėra vertingi, o gal jie tapo senamadiškais reliktais?

Žmonės yra konkretūs, kūniški gyvūnai ir jie gimsta tarp skirtingų kultūrų, kalbų, manierų ir tradicijų. Tai yra labai svarbu, kalbant apie žmogaus prigimtį. Pagalvokite apie tai, kaip stipriai Popiežius Jonas Paulius II mylėjo Lenkiją, ir kokia svarbi ji buvo jo asmenybei ir veiklai. Būtų sunku įsivaizduoti Jėzų be konteksto, kuris radosi tarp Nazareto, Betliejaus ir Jeruzalės.

Kita vertus, laisvė ir pagarba žmogaus teisėms dažnai sėkmingiau saugomos didesniame ir pliuralistiškame rate nei mažame ir homogeniškame. Mažumos vienur gali gauti kitų mažumų simpatijas ir palaikymą, bet mažesnėje teritorijoje gali atsirasti viena – dvi galingos institucijos ar interesai, kurie išbalansuotų galią. Pavyzdžiui, Amerikos pietinėse valstijose tabako ir medvilnės pramonė diktavo taisykles ir būtų labai sunku įsivaizduoti vergijos pabaigą be bendro spaudimo iš kitų Sąjungos valstijų.

Iš jūsų, kaip amerikiečio, perspektyvos norėtųsi išgirsti, kodėl europietiškos gerovės valstybės, kurios buvo sukurtos pagal krikščioniškos demokratijos idealą, šiandien patiria rimtą krizę? Kodėl tai nutiko – dėl nerealistiško uždavinio ar dėl nutolimo į socializmą?

Mano galva, krikščioniškosios demokratijos idealas, toks gražus ir toks reikalingas apsisaugoti nuo komunistų dominavimo Vakarų Europoje, nesukūrė adekvačios ekonomikos teorijos. Jis tik pasiskolino modifikuotą socializmo ir distribucionizmo formą. Jis neskyrė pakankamai dėmesio kūrybingos ir besivystančios visuomenės institucijoms. Jis taip pat skyrė per mažai dėmesio sąlygoms, kurioms esant, neturtingi žmonės su kūrybingomis idėjomis galėtų rasti finansinės pagalbos, kurtų naujus gerovės šaltinius ir kilstelėtų save bei kitus iš vieno gerbūvio lygio į kitą.

Gana daug teoretikų kalba apie dvi laisvės rūšis. Jos gali būti išskiriamos kaip pozityvi laisvė ir negatyvi laisvė arba kaip laisvė socialinėje dimensijoje, kaip supranta ją supranta marksistai, ir laisvė griežčiau politine prasme, kaip ją suvokia liberalai. Ar egzistuoja skirtumas tarp šių dviejų porų? Kuris laisvės tipas yra tinkamiausias, norint tapti atvira visuomene?

Kritinė problema diskusijoje apie dvi laisvės rūšis – pozityvią ir negatyvią – yra ta, kad taip nuošalyje yra paliekama svarbiausia laisvės forma. Ta forma susideda iš savivaldos (angl. self-government) institucijų ir praktikų, t.y. laisvės moteriai ar vyrui išsikovoti buvimą virš žemųjų instinktų ir aistrų, siekiant grįsti savo laisvus sprendimus refleksija ir apsvarstytu pasirinkimu iš daugelio alternatyvų. Refleksija ir laisvas pasirinkimas charakterizuoja žmogaus asmenį ir turėtų būti diskusijų apie laisvę dėmesio centre, priešingai nei valstybės ir individo troškimai (atskirti nuo refleksijos ir laisvo pasirinkimo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tik tam tikros bendruomenės užaugina daug asmenų, kurie įpranta elgtis reflektuodami ir laisvai pasirinkdami – šios moterys ir šie vyrai yra laisvi.

Kodėl laisvė yra tokia svarbi mūsų civilizacijai? Kas padaro laisvę taip stipriai sujungtą su krikščionybe?

Krikščionių tikėjimas reikalauja, kad kiekviena moteris ir kiekvienas vyras padarytų asmeninį sprendimą dėl Kūrėjo draugystės siūlymo – priimtų jį arba atmestų. Pareiga atsakyti į šį kvietimą negali būti išpildyta to žmogaus motinos ar tėvo, brolio ar sesers, arba bet ko kito – ir, aišku, ne valstybės, ir net ne pilietinės visuomenės. Krikščionybėje Viešpats su kiekvienu asmeniu susitinka atskirai kiekvieno iš jų sąmonės gelmėje. Nėra kitos religijos ar filosofijos, kuri eitų taip toli, o kartu ir taip giliai įsteigtų neginčijamą pareigą, kuri yra ir neginčijama teisė.

Koks santykis turėtų atsirasti tarp valstybės ir religijos? Kiek stipriai specifinės religinės pozicijos ir vertybės turėtų būti įgyvendintos ir ginamos valstybės?

Išmintingiausia yra laikytis fundamentalaus politinio krikščionybės imperatyvo: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Kitais žodžiais, ne viskas priklauso valstybei. Valstybė privalo būti atsargiai apribota. Iš vienos pusės, valstybė yra nekompetentinga kurti įstatymus, kurie žeidžia religijos praktikavimo laisvę, nepriklausomai nuo to, ar pavienio asmens, ar ištisos bendruomenės. Iš kitos pusės, religinės institucijos turi gerbti laisvų moterų ir laisvų vyrų atliekamus bendrus sprendimus, kurie padaro įmanomu laisvą, dorą ir klestintį miestą.

Ar mums reiktų bijoti sekuliarumo? Kaip jį reiktų vertinti – gerai ar blogai?

Jis nėra apibrėžtai geras arba blogas. Panašiai yra ir su krikščionybe – krikščionybė lengvai gali išvirsti į kažką blogo. Bet kas žmogaus pasaulyje gali būti iškreipta.

Bet mums būtina matyti, kad šiandien tai, ką vadiname sekuliarumu, yra įkvėpta krikščionybės. Sekuliarūs žmonės yra labai įdomus atvejis, kuris savyje talpina atjautą silpniems ir vargšams, solidarumą. Tai yra krikščioniškos, o ne pagoniškos idėjos. Jos yra sekuliarios, bet daugelis nesuvokia, kad jos kilo iš krikščionybės. Nors yra ir daug krikščionių, kurie nepripažįsta krikščionybės dvasios.

Manau, kad sekuliarūs žmonės gali lengvai sugyventi su tikinčiaisiais, kaip dažnai ir nutinka.

Jūs rašote apie žemiškos globalios vizijos poreikį, kuriai suteikiate pavadinimą Caritapolis. Gal galite paaiškinti Caritapolio reikšmę ir kuo jis yra toks ypatingas?

Kaip rodo žmogaus evoliucijos tyrinėjimai, žmonės dauginasi ir daug dažniau kontaktuoja su kitomis žmogiškomis būtybėmis, kad ir kokios tolimos jos būtų. Taigi apimtis apmąstymams ir laisviems pasirinkimams dėl mūsų bendro gyvenimo šioje planetoje darosi vis didesnė ir didesnė.

Tuo tarpu, distancija tarp, sakykime, islamo kultūros ir krikščioniškos kultūros yra milžiniška – daug kas Rytuose atsisako kalbėti apie žmogaus teises ir demokratija, nes, kaip jie sako, tokios kalbos yra skirtos tik Vakarams. Šioje religinėje, kultūrinėje ir politinėje įvairovėje mums reikia surasti moralinius principus, dėl kurių mes galėtume bent dalinai sutarti. Aš pamėginau išskirti keturis tokius principus esė, kurią paminėjote.

Terminas Caritapolis susideda iš dviejų klasikinių kalbų žodžių – “gailestingumas” ir “miestas”, kurie sudaro meilę, kuri dega pačiame Dieve, o Dievas kviečia visus, norinčius ją praktikuoti, apsigyventi carito, arba kitaip – gailestingumo, mieste. Aišku, ne visas pasaulis tiki, kad Dievas yra meilė (tokia prasme, kuri slypi žodyje caritas). Visgi mes galime žengti pirmuosius žingsnius ta kryptimi – nustatyti kertinius principus, kuriuos galėtų pripažinti laisvi asmenys, norintys kartu veikti pasauliniu mastu.

Caritapolis yra ypatingas, nes jis yra Dieve įsišaknyjusi vizija, kuri gerbia kiekvieno šios planetos žmogaus laisvą mąstymą ir laisvą pasirinkimą.

Ar Popiežių Jono Pauliaus II ir Pranciškaus socialiniai mokymai išties yra skirtingi?

Galime įžvelgti milžinišką persidengimą tarp Popiežiaus Jono Pauliaus II ir Popiežiaus Pranciškaus mokymų beveik visose srityse, išskyrus politinę ekonomiją. Tačiau aš randu geriau veikiančius ekonominius aiškinimus apie bendrąjį gėrį ir bendrąją gerovę (ypač vargšams) Popiežiaus Jono Pauliaus II tekstuose, ypatingai enciklikoje Centesimus Annus.
Nors mes dar negirdėjome Popiežiaus Pranciškaus siūlymų apie tai, kaip išlaisvinti vargšus nuo skurdo ir atnešti juos į “vystymosi ratą”.

 



Print Friendly