2017 12 12
Mantas Švažas. Energetika Lietuvoje – tęstinumas be perspektyvos

elektros_perdavimas_imgTiek iš Europos Sąjungos, tiek iš Lietuvos perspektyvų matoma, kad didelis dėmesys turi būti skiriamas ne tik politinei ar ekonominei, bet ir energetinei bendrystei. ES priimtose direktyvose reglamentuota, kaip šalyse narėse turi vystytis energetiniai veiksniai ir kokie rezultatai buvo pasiekti. Tai ypač aktualu dabar, kai pastebimos klimato kaitos tendencijos bei problemos dėl monopolijų Rytų Europos šalyse narėse. Energetika padeda ne tik gerinti šalių ekonominę padėtį, bet šiuo metu ji įgauna ir kitą funkciją – didėjant nepriklausomų gamintojų skaičiui, kyla asmenų pajamos bei perkamoji galia. Geriausiai tai pastebima išsivysčiusiose šalyse, turinčiose senas politines tradicijas.

Nors Lietuvoje ir matomi akivaizdūs pokyčiai šioje srityje, lyginant su ankstesniu Lietuvos socialdemokratų partijos valdymo laikotarpiu 2000-2008 m., kuris jau dabar atsargiai vadinamas nusikalstamu neveiklumu, tačiau šiuo metu vyksta tik svarbių, esminių projektų, priimtų praeitos Vyriausybės, užbaigimo veiksmai, nesiorientuojant į konkrečius veiksmus ateityje, siekiant padidinti energijos gamybą šalies viduje bei išnaudojant turimą šalies potencialą. Ypač tai pasakytina apie stagnuojančią atsinaujinančios energetikos plėtrą. Pagrindiniai esamosios vyriausybės darbai taip pat siejasi su III energetikos paketo įgyvendinimu, kuriam koalicijoje esančios partijos aktyviai priešinosi iki pat 2012 m. motyvuodami tuo, kad tam prireiks daug laiko ir didelių finansinių bei žmogiškųjų išteklių. Vis dėlto, pasikeitus Vyriausybei pasikeitė ir pagrindinės Lietuvos Socialdemokratų Partijos retorika – III energetikos paketą dujų sektoriuje būtina pilnai įgyvendinti.

Norint tai padaryti, reikėjo nemenkų investicijų. Išperkant elektros ir dujų bendrovių akcijas, socialdemokratai ištaisė savo prieš dešimtmetį padarytas klaidas, jas parduodant. Ypač tai pasakytina apie bendrovės „Lietuvos dujos“ skubotą akcijų pardavimą. Tai, kad dabar akcijos buvo išpirktos bene už penkiskart didesnę kainą, nei jas parduodant, nebuvo plačiai akcentuojama. Vietoje to buvo stengiamasi pabrėžti, kad išpirkimas buvo būtinas šalies energetinei nepriklausomybei užtikrinti, nesvarbu, kokia kainą reikės už tai mokėti. Dujų sektoriaus įmonių išpirkimas yra sudėtinė energijos gamybos iš dujų dalis, kadangi dujų vamzdynais galima transportuoti dujas iš alternatyvių dujų šaltinių. Šiuo metu esant visiškai nepalankiai Lietuvai energetinei situacijai, dujų sektoriaus sugrąžinimas valstybei buvo strategiškai svarbus sprendimas.

Lietuva pastaraisiais metais tegamina trečdalį jai reikalingos elektros energijos, o kitas energijos kiekis dažniausiai yra importuojamas iš Rytų valstybių. Šiuo metu turimi elektros gamybos pajėgumai neleidžia gaminti elektros konkurencinga kaina, tad, nesant jungčių su ES valstybėmis, elektrą tenka importuoti iš nestabilių rinkų. Po Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo elektros gamybos srityje iš esmės nepasistūmėta į priekį. Nors ir buvo pastatytas rezervinis elektros gamybos blokas Elektrėnuose, jis dėl savo išdėstymo yra nepaslankus kintantiems energijos gamybos pokyčiams. Blokas, kainavęs 1 mlrd. Lt., buvo inspiruotas socialdemokratų vyriausybės. Tuo tarpu naujos atominės elektrinės projektas jau kuris laikas nejuda iš mirties taško.

Be atominės elektrinės projekto šiuo metu Vyriausybei iškyla gausybė naujų uždavinių, kurie atsiranda dėl reikalingos taisyti Nacionalinės energetikos strategijos. Strategija reglamentuoja ne tik prisijungimą prie užsienio elektros perdavimo tinklų, tačiau ir vietinių žaliųjų išteklių panaudojimą. Štai vėjo energetika baigia išnaudoti 500 MW plėtros kvotą, naujų saulės energetikos projektų dėl ydingos valstybės politikos nematyti jau du metus, o hidroenergetika bei biodujų panaudojimas suvis nebandomi skatinti. Negalima pamiršti ir sąvartynų dujų ir komunalinių atliekų panaudojimo, kadangi šie ištekliai yra bendrintini šalia rentabiliausių atsinaujinančių išteklių rūšių, o komunalinių atliekų perdirbimą reglamentuoja ES direktyvos.

Kita vertus, bent jau šiuo metu apie šaliai ir verslui ypač svarbius sprendimus yra ne tik nekalbama, tačiau stengiamasi menkinti vietinės energijos gamybos plėtrą prisidengiant tuo, kad „pradėjus veikti elektros tiltui į Švediją, patiems gaminti elektrą taps nebūtina“. Tai ypač matoma komunistinę praeitį turinčių veikėjų pasisakymuose. Energetikos politiniame vertinime netrūksta buitiškumo prieskonio, kai dažniau kalbama apie šilumos kainų ir kompensavimo peripetijas, bet vengiama vieningos ir kompleksinės energetikos politikos peržiūros, įvertinant šiandienos realijas. Stengiamasi sureikšminti renovacijos teikiamą naudą energijos suvartojimui, nors didžiuosiuose miestuose ji yra beveik nematoma, o mažesniuose ji atliekama dažnai ne taip kokybiškai. Pastebima ir tai, kad vyrauja provincialus nenoras pripažinti, kad renovacija be žaliųjų išteklių (saulės, gelmių šilumos) panaudojimo net negali vadintis šiuo žodžių, nes tai yra tik rekonstrukcija, šalinant pagrindinius pastato trūkumus, tačiau neišnaudojant galimybių namui pačiam gaminti ir naudoti energiją ir jį iš esmės patobulinti.

Iš esmės sutinkama, kad Lietuvos energetikos politikos plėtra prasidėjo iškart po 2008 m., kai tuometė dešiniųjų partijų koalicija, nepaisant užgriuvusio ekonominio sunkmečio, pradėjo vystyti eilę energetikos projektų – elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją, suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalą, skalūnų dujų žvalgybą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės plėtrą, Syderių regiono palankumo dujų saugyklos įrengimui tyrimus. Žinoma, nereikia pamiršti ir suformuotos Nacionalinės energetikos strategijos, kurioje didelę reikšmę turėjo energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos plėtra. Miestuose pradėjo kurtis biokuro katilinės, taip padidinusios šalies energetinę nepriklausomybę ir leidusios daugiau pinigų, skirtų iškastiniam kurui, palikti šalies viduje, perkant vietinį biokurą. Įkurtos elektros, biokuro ir dujų biržos įnešė skaidrumo, prekiaujant įvairiais ištekliais. Visas koalicijos pastangas turėjo vainikuoti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto išvystymas. Visų šių projektų įgyvendinimas turėjo ne tik užtikrinti Lietuvai energetinę nepriklausomybę, tačiau ir padidinti šalies konkurencingumą apskirtai, suteikiant galimybę parduoti elektą bei dujas užsienio valstybėms ir tuo pačiu gauti reikalingus išteklius palankiausiomis kainomis.

Tačiau atėjus kairiųjų partijų koalicijai, kurioje iš pradžių buvo bent trys partijos, neslepiančios prorusiškumo, energetinė pažanga pradėjo svyruoti. Kruonio HAE plėtra, Syderių regiono tyrimo projektai apskirtai buvo tyliai ir be atgarsio numarinti. Nors skalūninių dujų žvalgyba po triukšmingų peripetijų sustabdytą, bet SkGD terminalas, kad ir su politiniais trukdžiais, tačiau šiandien jau funkcionuoja ir parodo savo atplukdytą naudą – dujų kainos iš “Gazprom” mažėja, pasirašyta pirmoji suskystintų dujų pardavimo sutartis su Estija. Elektros tiltai taip pat turėtų būti paleisti jau 2015 m. gale taip dar labiau atpigindami elektros kainas ir didindami galimybę gauti energiją iš Skandinavijos šalių gamintojų.

Tuo pačiu metu VAE projektas šiandien labiau panašus į komediją, dažnai pastebimą lenkų mažumos kontroliuojamose savivaldybėse – stengiamasi vengti ne tik strateginio investuotojo, bet ir pagrindinių regioninių partnerių ir informacijos jiems suteikimo. Dabartinė Vyriausybė, nors ir nenoriai, bet tęsdama ankstesniosios darbus, dažniau parodo ne politinę brandą, bet neveiklumą, ieškant galimybių gerinti esamą energetikos situaciją, kadangi tęsiamų darbų skaičius smarkiai traukiasi, o naujų projektų vystymo nematyti. Ilgalaikėje perspektyvoje galima situacija, kai vėl bus sugrįžta į neveiklumo laikus, kai stengiamasi nematyti, kas dedasi valstybės energetikos sferoje. Tačiau dabar matomas esminis skirtumas nuo 2000-2008 m. laikotarpio – Lietuva tapo ne energiją gaminančia, o importuojančia valstybe, mokančia dideles pinigų sumas daugiausiai Rytų Europos subjektams. Tai iš esmės stabdo šalies konkurencinę plėtrą energijos srityje ir iš esmės diskredituoja šalį lyginant ją net su artimiausiomis kaimynėmis.

Socialdemokratų (ne)dėmesys atsinaujinančiai energetikai nestebina – dar prieš konservatoriams laimint 2008-ųjų rinkimus, tuometė Vyriausybė rimtai svarstė, ar nevertėtų Kruonio HAE išnuomoti privačiam subjektui. Neoficialiai buvo kalbama apie Rusijos įmones. Šiuo metu ypač matomas stambiųjų projektų palaikymas ir net pačios valstybės noras per „Lietuvos energiją“ perimti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkius, nors susidomėjimo jais iš privačių investuotojų netrūksta. Jose norima deginti tiek biokurą, tiek tas pačias komunalines atliekas. Šiam sumanymui aktyviai priešinosi buvusi Energetikos Ministerijos vadovybė teigdama, kad toks valstybės lėšų panaudojimas būtų neracionalus, o privatūs subjektai projektus galėtų išvystyti ir pigiau, ir efektyviau. Lygiai tuo pat metu visiškai neskatinama pavienių jėgainių statyba, kuri užsienyje laikoma savaime suprantamu dalyku, leidžiančių didinti žmonių pajamas ir formuotis viduriniajai klasei, savo pajamas gaunančiai iš energijos gamybos.

Akimirkai grįžkime ir prie hidroenergetikos plėtros, kuriai taikomi neadekvačiai aukšti aplinkosaugos reikalavimai, neatsižvelgiant į kuriamą naudą – ne tik pagamintos švarios energijos kiekį, bet ir naujų rekreacinių zonų kūrimąsi, vidaus laivybos plėtrą. Dar prieš dešimtmetį priimtame nutarime yra uždrausta tvenkti 147 upes, o vietoje to pateikiamas 108 tvenkinių sąrašas, kuriame hidroenergetika gali būti vystoma. Kai kurie tvenkiniai plyti Pietryčių Lietuvoje, kur dėl geografinių sąlygų statyti tokias jėgaines nei ekonomiškai, nei praktiškai netikslinga. Tad realusis galimas plėtros vienetų skaičius yra dar mažesnis. Vėžlio greičiu „gaivinama“ saulės energetika taip pat neduoda pagrindo pamatyti Vyriausybės pastangas skatinant tiek energetiką, tiek vietinės gamybos kolektorių panaudojimą jai. Nors jos supirkimo tarifai, priimti valdant dešiniesiems, vertinti prieštaringai, tai leido elektros rinkoje veikiančių subjektų skaičių padidinti nuo 423 iki 1633. Šiuo metu svarstomi saulės energetikos vystymo projektai yra labiau simboliniai, orientuoti į energijos keitimąsi tarpusavyje, tačiau net jų ateitis nėra pilnai aiški, kadangi LESTO nėra patvirtinusi elektros pasaugos tarifų, kurie ir turės lemiamą įtaką vystant tokio tipo projektus.

Saulės energetikos plėtra leido išplėsti individualių asmenų, veikiančių energijos rinkoje, ratą, padidinti pajamas, gaunamas iš GPM, taip pat išauginti socialinio draudimo įmokas į skylėtą „Sodros“ biudžetą. Skubotas saulės energetikos užkardymas tapo simboliška pradžia tolesnių dabartinės vyriausybės veiksmų, vengiant arba net kenkiant energetikos projektams, tąsa. Šiuo metu pavieniai vėjo energetikos projektai jau gali funkcionuoti be valstybės subsidijų, tad tokių jėgainių statybos paprastinimas būtų toliaregiškas ir būtinas žingsnis didinant šalies energetinę nepriklausomybę ir pinigų kiekį, liekantį pas Lietuvos gyventojus. Saulės kolektoriams sparčiai pingant, šiuo metu valstybei būtų palanku plačiau subsidijuoti tokį energijos gamybos būdą, tačiau Vyriausybė aiškios pozicijos šiuo klausimu nėra suformavusi.

Energetinę pažangą, kad ir kaip kai kurioms pusėms būtų sunku pripažinti, dar bent porą metų užtikrins dešiniųjų Vyriausybės 2008-2012 m. atlikti sprendimai, kurie leido atsirasti objektams, realiai tarnaujantiems visos Lietuvos interesams. Deja, bet stengiamasi vengti kompleksinio požiūrio, kad, leidžiant plėsti energijos gamybos viduje pajėgumus, būtų galima surinkti papildomų mokesčių ir didinti vidurinei klasei priklausančių žmonių skaičių. Šalyje netrūksta potencialo vystyti įvairaus tipo energetiką, taip pinigus, skirtus pirkti energijai iš užsienio, paliekant šalies viduje. Nors dabartinė valdžia ir pasižymi trypčiojimu vietoje, vis dėlto Energetikos ministerija tebėra tas bastionas, kuriame sutelkti kompetentingiausi specialistai, padedantys baigti esamus projektus bei ministerijos galiose paprastinti pavienių jėgainių kūrimąsi. Tačiau norint pasiekti energetikos proveržį, būtina sukurti aiškų energetikos plėtros ir skatinimo mechanizmą, kuris padėtų į šią sritį pritraukti privačių investicijų.



Print Friendly