2018 04 23
Mintys po pirmojo TSLKD pirmininko rinkimų turo

landsbergis_kubilius_imgPirmiausia, rinkimai labai rimti ir labai tikri. Iki šių rinkimų apžvalgininkai ir visuomenė manė, kad mes tik žaidžiame demokratiją, dabar nuomonė turėtų keistis. Rinkimai buvo sąžiningi, jokių skundų bent jau iki šiol nėra gauta. Be reikalo du kandidatai paskutinę dieną bandė viešai skųstis, kad kažkokios jėgos neva nenori skaidrių rinkimų.

Didžiausia mįslė man tebelieka Vytauto Landsbergio kandidatavimas. Jo surinkti balsai gali būti vertinami dvejopai – kad už jį balsavo daug arba kad už Landsbergį balsuoja jau tik trečdalis partijos. Žinant, kad prieš dešimtmetį TS iš esmės buvo jo partija, Kubiliaus pirmavimas yra reikšmingas. Bandau įsivaizduoti Brazausko – Butkevičiaus dvikovą tokiomis pat aplinkybėmis ir esu tikra, kad Brazauskas dabartinį socialdemokratų pirmininką sutriuškintų be kovos. Balsavimas už Kubilių nereiškė balsavimo prieš Landsbergį, kaip ir balsavimas už Landsbergį nereiškė balsavimo prieš Kubilių. Pažįstu savo partijos žmones ir žinau, kad jie balsuotų ir už vieną, ir už kitą, jei nereiktų rinktis. Kas nepatiko šiuose rinkimuose? Tai, kad tie, kurie Landsbergį kalė prie kryžiaus jam būnant pirmininku, darė teroristu ir rašė visokias nesąmones, šįkart rodė jam prielankumą viešojoje erdvėje, Savukynas net visą eterio valandą skyrė. Suprantama, jie mano, kad Landsbergio išrinkimas pirmininku leistų rodyti partiją marginaline, radikalia, kad didžioji dalis jaunesnės kartos, dabar remiančios mus, nusisuktų link liberalų ar kitų partijų.

Politologas Bernaras Ivanovas per LRT radiją trečiadienio rytą bandė komentuoti mūsų rinkimus, visai nežinodamas situacijos partijos skyriuose, ypač miestuose. Jis stebėjosi, kad modernūs žmonės mieste balsavo už Landsbergį. Viskas daug paprasčiau. Nulėmė demografinė situacija. Labai vyresni žmonės, kuriuos galima vadinti garbingais, bet tikrai ne moderniais, nulėmė rezultatą Vilniuje ir Kaune. Tai senoji Sąjūdžio karta, kuriems ištikimybė Landsbergiui yra jų garbės reikalas. Atėjo balsuoti tie, kurie jau aktyviai nebedalyvauja skyrių darbe, daugelio jų skyrių pirmininkai nebeprisikviesdavo dėl sveikatos. Pagarba jiems, kad išgirdo, atėjo, pajuto pareigą ir apsisprendė taip, kaip suprato. Dar prisidėjo kritiškai nusiteikę.

Naujų, jaunų žmonių ateina, vidurinioji karta sudaro aktyviausių žmonių branduolį, tačiau kol kas jų miestų skyriuose yra šiek tiek mažiau. Labai jau didelį sąstingį paveldėjo Andrius Kubilius, tapęs partijos pirmininku. Prisiminkime, buvome vos keletas Seime, partija buvo beveik laidojama. Atsigavimas ryškus, tačiau jis dar tebevyksta. Suprantama, kad daliai senosios kartos į emocijas nukreiptas V. Landsbergio kalbėjimas yra artimesnis, o energetika, finansai, krašto modernizavimas, naujausios technologijos ir kiti svarbiausi šio laikotarpio klausimai neužgauna jausmų.

Partijai reikia dirbti, rankoves atsiraitojus, vertybės turi tapti darbais, o ne baigtis kalbomis per rinkimus. Visi darbai, kuriuos sudėtingomis aplinkybėmis darėme, būdami Vyriausybėje, išskirtinai atitinka mūsų vertybes. Svarbiausia jų – valstybės tolimesnė statyba, stabdant Rusijos neskaidrias įtakas per energetiką, politines partijas, per krašto gynybos griovimo sustabdymą ir daugelį kitų dalykų. Nuo kada tai ne vertybė? Pirmininko pareigos nėra garbės pareigos. Todėl rajonuose, kur skyrių vadovybė jaučia tiesioginę atsakomybę už artėjančius savivaldybių rinkimus, kur jie patys bus sąrašuose ir stos prieš rinkėjų teismą, rezultatai yra kitokie, nei miestuose, kur nemaža dalis balsavusiųjų jau aktyviai nebedalyvauja ir tikrai nebedalyvaus partijos veikloje, net jei ir V. Landsbergis taptų pirmininku.

Buvau šalia abiejų pirmininkų – V. Landsbergis stiprus daugelyje dalykų, bet tikrai ne vadyboje. O ir su žmonių pasirinkimu turėjo ir turi problemų.

Tiesiog esu giliai įsitikinusi, kad Kubilius yra žymiai geresnis pirmininkas, nei Landsbergis šiandien. Prieš dešimtmetį partija buvo gilioje stagnacijoje, nebeatsinaujinanti ir neatsijauninanti. Sunkiai, bet procesai pajudėjo. Tą rodo ir rezultatai. Todėl neturime mestis atgal į praeitį. Reikia auginti naujus lyderius, kas ir vyksta. Pagarbos V. Landsbergiui už jo padarytus darbus praėjusiame šimtmetyje šis dabartinės situacijos vertinimas tikrai nesumažina.

Beje, per rinkimų vajų taip ir nepaaiškėjo, kokia būtų Landsbergio programa, vadovaujant partijai. Buvo tik abstrakčios kalbos apie pokyčius. Tačiau reikia pripažinti, kad rinkimai lyderiams padeda pažvelgti į save atidžiau, tikiu, kad ir Andrius Kubilius tai jau padarė ir dar padarys, rimtai išanalizavęs partijos narių lūkesčius. Antrajame ture laukia rimtas apsisprendimas. Visų europietiškų partijų lyderiai pretenduoja būti premjerais, tai aksioma, taisyklė, tai politikos logika. Ar kas nors įsivaizduoja V. Landsbergį būsimu premjeru?

Aš – ne.



Print Friendly