2018 10 19
Ne apie pensininkus daina ir jų vargingą dalią…

pensininkas_imgPensininkams pasisekė. Tiksliau pasisekė tiems pensininkams, kurie sugebėjo į Ūkio banką įdėti indėlį, viršijantį draudžiamąją sumą, kurios po Snoro bankroto naktį pakeltas neatsimintų tik kvailys – 100 tūkst. europietiškų pinigų, t.y. beveik pusketvirto šimto tūkstančių litų. Šie pensininkai turi Bronių Bradauską, kuris REIKALAUJA, kad į gerąjį banką, atskiriamą nuo mirštančio Ūkio banko, būtų perkelti ir šie įsipareigojimai. Valio Broniui Bradauskui, pensininkų užtarėjui. Tiksliau – šių pensininkų. Nes kitiems pasisekė mažiau. Tik jie to dar nesupranta.

Pirma, pakalbėkime apie logiką, o tada paskaičiuosime, kas už tai mokės. Taigi, apie logiką: visuotinai sutariama, kad vieninga europinė indėlių draudimo suma Lietuvai yra, švelniai tariant, kol kas didoka. T.y. nėra lengva vidutiniam Lietuvos gyventojui sukaupti tokio dydžio indėlį, nors tai turbūt nesudėtinga vidutiniam vokiečiui. Dar sunkiau tokią sumą sukaupti būtų pensininkui. Jeigu tai ne pensininkas Bronius Bradauskas, žinoma. Jeigu jau pensininkui pavyko tokią sumą sukaupti, manykime, kad jis yra pakankamai praprusęs, kad nelaikytų visų kiaušinių vienoje pintinėje, kaip sakoma tautoje. T.y. toks žmogus jau turėtų būti neblogai susipažinęs su indėlių draudimo sistema ir todėl turėtų išskirstyti savo santaupas bent jau į skirtingus bankus, jeigu ne į skirtingus finansinius instrumentus. Mes kalbame apie DIDELIUS PINIGUS, o juos turintys su jais kvailai nesielgia. Na, nebent laimėjo loterijoje.

Ūkio banke kokybiškų aktyvų, visiškai padengiančių apdraustų indėlių portfelį, jau dabar aišku, kad pakankamai nėra. Skylę ir taip turės lopyti valstybė per Indėlių draudimo fondą (IIDF). Jeigu šalia apdraustų indėlių pridėsime papildomų įsipareigojimų ir prašysime Šiaulių banką juos paimti, IIDF turės įdėti dar daugiau, nei šiaip turėtų įdėti. Kas yra IIDF? Populiaru manyti, kad tai bankų sistema, kuri moka įmonei įmokas. Taip ir būtų, jeigu IIDF šiandien nebūtų iš esmės tuščias. Taigi, IIDF šiandien – tai Finansų ministerija, o paprasčiau kalbant – mokesčių mokėtojai, kurie turės pasiskolinti, kad užpildytų skylę tarp apdraustų indėlių ir gerųjų Ūkio banko aktyvų. Jei prie apdraustų bus pridėta neapdraustų dalis, turės pasiskolinti dar daugiau. Paprasta.

Paprasta, bet neprasta. Jeigu į gerąjį banką bus perkelti pensininkų indėliai, viršijantys 100 t. eurų, kodėl nepensininkams, kurių tos viršijančios sumos bus nutrenktos į blogąjį banką, reikėtų su tuo susitaikyti? Jie turės visus pagrindus skųstis dėl tokio sprendimo, nes didžiųjų indėlininkų separavimas į pensininkus ir nepensininkus yra niekuo nepgrįstas. Užtarėjas sako, kad pensininkai yra mūsų jautriausia visuomenės dalis? O kas ginčijasi? Bet pensininkė Marytė, gaunanti 800 litų pensijos ir teturinti butelį (gyvenamąją vietą – aut. past.) Lazdynuose, kuri net 100 tūkst. litų indėlį veikiausiai matys kaip savo ausis,  į pensininką, kurio deklaracijose – milijoninės vertės turtas (pavadinkime jį Broniumi), panaši tik pensiniu amžiumi. O kuo skiriasi pensininkas su 150 tūkst. eurų indėliu nuo pensininko, turinčio ŪB akcijų? Abu juos reikėtų laikyti pakankamai finansiškai raštingais, tai kodėl tada vieno nuostolius mokesčių mokėtojai turi dengti, o kito ne? Imkime ir dirbantį nepensininką, kuris susigundė ŪB akcijomis, turi tris vaikus ir būsto paskolą, paimtą 2007-aisiais : kas turi mažiau grynojo turto –  jis ar pensininkas su 100 tūkst. eurų indėliu? Imkime biudžetinę įstaigą, kuri įmerkė 500 tūkst. einamojoje sąskaitoje ŪB – gal ir jos indėlius visa suma reikia perkelti? Visgi, tai valdiški pinigai… Taip ir V. Romanovui jo indėlius, jeigu jis tokių turėjo, galiausiai kompensuotume.

Taigi, tokiu būdu pasiklydus tarp kelių pušų, viskas veikiausiai baigtųsi elementariu rekapitalizavimu ir visai kitomis mokesčių mokėtojų išlaidomis, nei kalbama dabar. Įskaitant pensininkę Marytę, kuri čia “ne prie ko”.  Finansų ministras, kuris yra ačiū Dievui dar ir teisininkas, būtų paskutinis kvailys, jeigu su tuo sutiktų ir net ne dėl Ūkio banko. Nes tai, kas siūloma, turės toliau siekiančias pasekmes ir veikiausiai niekais pavers IIDF ir jo savininkės – valstybės viltis pataisyti įmonės finansinę padėtį, kai tik bus realizuotas Snoro turtas.

Visi pamena, kiek neapdraustų įsipareigojimų liko Snore. Kreditoriai patys įvairiausi. Daug pensininkų, nevykusiai investavusių į nedraustus indėlių sertifikatus – nors juos išdūrė Snoras, jie iki šiol galvoja, kad juos apgavo valstybė. Už neatidumą ir riziką reikia mokėti. Visgi, kai kurie investavo tikrai nedideles sumas, toli nesiekiančias draudžiamųjų sumų, pakeitė paprastus indėlius sertifikatais, nes jiems graži ponia prie langelio teigė, kad tai – tas pats, tik palūkanos didesnės. Taigi, kuo šie pensininkai blogesni už ŪB indėlininkus su dideliais indėliais? Niekuo, dauguma jų daug neturtingesni ir neatgavo nieko, o atgaus ką nors tik jei Snoro turto realizavimas bus nepaprastai sėkmingas. Tai kam žmones kamuoti – kompensuokim ir jiems. Juk jie irgi pensininkai. Kadangi kompensuojam ir jiems, iš karto kompensuokim ir kitiems žmonėms Snore laikiusiems didelius indėlius ar investavusioms į indėlių sertifikatus garbingoms įmonėms – bet kuris jų tokią savo teisę nesunkiai įrodys teisme, jeigu tik bus pradėtos keisti taisyklės manipuliacijomis su pensininkų indėliais. Riba yra labai aiški – draudimo suma žinoma visiems, žaidimo sąlygos aiškios, toliau jau reikia mokėti riziką diversifikuoti ir prisiimti. Bet jeigu neprivalo to mokėti vieni, kodėl privalėtų kiti? Taigi, tokiu būdu nesunku prognozuoti, kad raštingi ir brangius teisininkus samdantys Snoro kreditoriai neabejotinai sugebėtų įrodyti esą lygiai neraštingi, kaip tie B.Bradausko godojami gana pasiturintys pensininkai, jeigu jau net ekonomikos daktarai beveik sugebėjo įrodyti teisme, kad yra finansiniai beraščiai. Viso to sąskaita – virš 2 mlrd. papildomų litų sąskaita IIDF, taigi, mokesčių mokėtojams. Marytę įskaitant.

Galėtum galvoti, kad visa tai yra tiesiog geraširdžio žmogaus, neįvertinančio savo „gerumo“ už svetimus pinigus pasekmių, iniciatyvos. Žmogus toks geras, kad kada nors pasiūlys kompensuoti ir Sekundės indėlius, ir nuostolius greitųjų kreditų bendrovėse ir gal net statymus kazino – suprask, žmonės gali elgtis su savo pinigais taip kvailai, kaip tik išmano, tuo tarpu jeigu taisyklės juos už tai baudžia, mes pakeisime taisykles. Juk dauguma jų pavargę, suvargę, pikti ir nelaimingi. Amžina “kompensacijų valstybė”. Visgi, žinant, kad Snore dideles sumas, viršijančias draudimo sumą ar apskritai neapdraustas, prarado eilė dabartinei koalicijai artimų žmonių, vaizdelis gali pasirodyti ir mažiau jausmingas. Jeigu šiandien apskelbta pataisa bus priimta, mokesčių mokėtojai, panašu, kad bus ką tik nusipirkę makaronų už porą milijardų litų.



Print Friendly