2018 06 20
Neekonomisto komentaras apie Žaliąjį tiltą

Algirdas Kazlauskas

Nors nesu garsus ekonomistas, bet nuo komentaro nesusilaikiau.

Atrodo, pastaruoju metu pagaliau kilo tikras (reik tikėtis finalinis) šišas dėl Kremliaus okupantų paminklų vis dar tebestovinčių ant Žaliojo tilto. Įžūliai atvira Putino Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą šiek tiek prasklaidė Stokholmo sindromo hipnozės miglas nemažai daliai visuomenės. Vis dėlto, faktas, jog iki šiol balvonais piktinosi tik aktyvi visuomenės menkuma rodo, jog lietuvių tauta vis dar sunkiai tebeserga ir nenori to pripažinti. Kadais rusų okupantų bei vietinių kolaborantų demonstratyviai centre sostinės pastatytos statulos ten stovi iki šiol tarsi auglys ant Lietuvos veido.

Stovi (jau 25-tus metus), nes kritinei daugumai mūsų tautiečių tie, fizinį ir dvasinį pažeminimą Lietuvai menantys balvonai, „visiškai netrukdo, nes yra mūsų istorijos dalis“. Toji dauguma negeba arba nenori suvokti, jog okupantų palikti svetimkūniai valstybei yra tas pats, kas žmogui piktybiniai navikai ant jo kūno. Abejoju, jog „tolerantiškajai“ tautiečių daugumai ant kiekvieno iš jų veido suvešėjęs auglys „visiškai netrukdytų, nes būtų jų kūno dalis“.

Be abejonės, fiziškai pašalinę paminklus okupantams mes visuomenės neišgydysime. Tačiau tai, jog valstybės institucijos (ar tai būtų savivaldybė ar kultūros paveldo komisija ar policija) ir pati visuomenė nebestos skersai kelio juos šalinant, bylos apie visuomenės gijimą ar bent jau nesipriešinimą gydymui. Tęsiant medicininę analogiją, kuri paprastam žmogui kur kas artimesnė nei politinė, auglio chirurginis pašalinimas savaime nereiškia, jog liga jau išgydyta – juk gali bet kada kitoj vietoj išdygti best online casino naujas. Tačiau tai, jog ligonis pripažįsta savo ligą ir gulasi ant operacinės stalo rodo, jog jis nori pagyti.

Šiandien, narsių ukrainiečių dėka, mes turime neregėtą window of opportunity, kurio nebuvo visus tuos 24 su puse metų. Šiandien, esame kaip niekad psichologiškai pasirengę gultis po skalpeliu ir pagaliau pašalinti tuos, neva „turistus žavinčius“, auglius nuo mūsų sostinės veido.

Kaip nebūtų keista, ši operacija labiausiai padėtų tiems „meno ir istorijos vertybių saugotojams“ dabar bijantiems net minties, jog galima jėga naikinti, jų jau mazochistine aistra pamiltą visų savo skausmų ir baimių šaltinį.

P.S.: Paradoksalu, bet mano galva Žaliąjį tiltą geriausia būtų padabinti, prieš okupantus kadais kovojusių ir lietuvių tautos bei valstybės garbę išsaugojusių partizanų (bei jų ryšininkų) paminklais.



Print Friendly