Alternatyva Lietuvai: tapti arba Izraeliu, arba LTSR | Politika.lt

2018 08 14
Alternatyva Lietuvai: tapti arba Izraeliu, arba LTSR

rusijos_lektuvaiEuropos Parlamento rinkimų batalijos, laimėtojų aiškinimasis, procesų analizavimas bei palyginti taikiai ir ramiai (sic!) praėję rinkimai Ukrainoje kartais sudaro įspūdį, kad Rusijos agresija, naujas Šaltasis karas ir – neduokdie – Trečiojo pasaulinio karo grėsmė kažkur pasitraukė ir nunyko.

Taip nėra; kad mes, atsigręžę vidun, nustojome žvalgytis į Rytus, nereiškia, kad Rytai alkanai ir grėsmingai nesižvalgo į mus.

Dabar, kai Europa stovi ant naujos geopolitinės nežinomybės slenksčio, Lietuvai atėjo metas apsispręsti. Neužtenka pasiieškoti vienos kokios tolimesnės rinkos pieno bei mėsos produktams ir tikėtis, kad sąjungininkų gera valia bei palanki žvaigždžių įtaka praneš šią audrą pro šoną. Turi keistis pati valstybės orientacija, jos perspektyvų ir raidos orientyrų suvokimas.

„Gyvensime kaip švedai“, „tapsime kaip Švedija“, neretai nuskamba diskusijose, kur į Lietuvos raidą bandoma pažvelgti ilgesnėje nei ateinančių trijų-penkerių metų perspektyvoje. Anaiptol nenoriu kritikuoti šio siūlymo – išties, švedai daug ką daro labai teisingai, ypač gynybos srityje ir kurdami veržlią, konkurencingą ekonomiką. Tačiau Švedija kaip galimas raidos orientyras neatspindi viso mūsų situacijos rimtumo.

Šalis, pastaruosius du šimtus metų nemačiusi karo, neturėjusi geopolitinių priešininkų ir galėjusi tą laiką skirti valstybės, kultūros, ekonomikos bei socialinės santarvės stiprinimui, yra tolimas ir ne itin realistiškas pavyzdys valstybei, kuri per pastaruosius du šimtmečius tik 46 metus buvo nepriklausoma, kuri pastarajame amžiuje patyrė dviejų totalitarinių režimų genocidą, per kurią tris kartus persirito pasaulinio karo frontas ir kuri pusšimtį metų buvo moraliai, ekonomiškai ir socialiai luošinama gniuždančios sovietinės santvarkos.

Todėl į Švediją, kaip ir į Bavariją, bei jų abiejų privalumus galime tik šiek tiek nostalgiškai žvelgti kaip į kontrafaktinės istorijos neišsipildžiusią galimybę – „kas galėtų būti buvę, jeigu…“ Jeigu Lietuva būtų kitoje, geopolitiškai saugioje Baltijos jūros pusėje, o ne Vakarų-Rytų karo kelių kryžkelėje, jeigu XVIII ar XX a. padalijimai nebūtų įvykę, jeigu bolševizmas ir nacizmas būtų pasmaugti dar lopšyje, jeigu… Tokie samprotavimai malonūs kaip proto ir istorinės vaizduotės pratybos, tačiau jie nesunkiai gali apakinti, paslėpdami realią mūsų padėtį, jos specifiką ir konkrečius iššūkius.

Juo labiau, kad egzistuoja valstybė, kurios realijos, istorinė patirtis ir geopolitinė situacija kur kas labiau atitinka Lietuvai iškylančius iššūkius. Tai – Izraelis.

Iš pirmo žvilgsnio analogija tarp Izraelio ir Lietuvos neatrodo įtikima, tačiau peržvelkime kelis pamatinius rodiklius, ir pamatysime, kad raidos, dabartinės situacijos ir iššūkių prasme Lietuva turi kur kas daugiau bendro su Izraeliu, negu su Švedija.

Pirmas parametras – gyvenimas egzistencinės grėsmės akivaizdoje. Per visą istoriją yra tik du laikotarpiai, kai Maskva ar Rusija nebuvo Lietuvos priešas. Be abejo, čia turiu omeny ne žmonių nuotaikas, santykius ir nuostatas, bet valstybės doktriną. Vienas laikotarpis – tie nepilni devyneri metai, kai Rusiją valdė Borisas Jelcinas. Kitas, kiek ilgesnis – nuo 1385 iki 1453 m., kai Vytauto Didžiojo diplomatijos dėka Sofija Vytautaitė susižadėjo ir ištekėjo už Dmitrijaus Doniečio sūnaus Vasilijaus I, tapo Maskvos didžiąja kunigaikštiene, o po vyro mirties – regente, faktine valdove. Taigi per septynis tarpusavio santykių šimtmečius tik dešimtadalį laiko Maskva nebuvo Lietuvai priešiška, abiem atvejais – arba kai Lietuva buvo kariškai gerokai stipresnė (Vytauto Didžiojo laikais), arba kai Rusija nusilpusi (Jelcino valdymo metu). Visą kitą laiką arba buvo kariaujama, arba atsigavinėjama nuo karo ir ruošiamasi kitam karui, arba Lietuva buvo Rusijos pavergta.

Analogiškai Izraelis visą savo gyvavimo laiką yra egzistencinės grėsmės akivaizdoje – arabų valstybės ir Iranas nepripažįsta jo teisės egzistuoti ir nuolat remia jį sunaikinti ar jam pakenkti siekiančias jėgas. Vėlgi, labai svarbu suprasti, kad aš kalbu ne apie tų valstybių eilinius žmones, bet apie politinius elitus, kurie mato Artimuosius Rytus be Izraelio, lygiai kaip Rusija norėtų matyti rytinę Baltijos jūros pakrantę be Baltijos šalių. Kitaip negu didžiosios ES valstybės Rusijos atžvilgiu, Izraelis tą egzistencinę grėsmę aiškiai regi, įvardija ir į ją kaip duotybę orientuoja savo valstybės politiką. Lietuvai būtų neatleistinai naivu ir trumparegiška nesuvokti ir neįvardyti to, kad Rusijos ilgalaikis planas yra Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos valstybių) reokupacija arba kitoks užvaldymas – arba manyti, kad tas ketinimas greitai išnyks ar pasikeis. Tokios agresijos prielaida turi remtis ne tik Lietuvos saugumo ir užsienio politikos konstravimas, bet ir ilgalaikė šalies vizija, persmelkianti visas valstybės gyvenimo sritis.

Taip teigti nėra aliarmizmas, priešų ieškojimas, „raganų medžioklė“ (© LSDP) ar juo labiau defetizmas. Tai – paprastas geopolitinis realizmas, kurio ir Lietuvoje, ir visoje Europoje reikia kaip priešnuodžio fukuyamiškam optimistiniam fatalizmui, įsitikinusiam, kad istorijos traukinys negrįžtamai rieda į liberaliosios demokratijos pusę ir kad niekas nebus pajėgus jo sustabdyti.

Geopolitinis realizmas – tai ne ciniška Realpolitik, netgi atvirkščiai – jis kaip niekad tiki laisvės ir demokratijos vertybėmis, jų svarba ir jų skleidimo prasme, tačiau atsisako pasiduoti iliuzijai, jog laisvės ir demokratijos erdvė plečiasi nuolaidžiaujant tironams ir darant su jais Gescheft, iškilmingai pavadinus tai „dialogu“.

Antras matmuo – geografinė izoliacija. Tuo metu kai Izraelis turi vienintelį nepriešišką kaimyną – Jordaniją (Libanas sunkiai gali būti laikomas savarankiška ir veiksnia valstybe), Lietuva ribojasi su dviem sąjungininkėmis – Latvija ir Lenkija. Tačiau su Lenkija mus jungia tik nesunkiai perkertamas šimto kilometrų ruoželis, įspraustas tarp militarizuotos Kaliningrado srities ir Baltarusijos, galinčios bet kada tapti Rusijos kariuomenės placdarmu.

Latvijos saugumo padėtis dar mažiau pavydėtina nei Lietuvos, o gebėjimas atsispirti Rusijos planams – kur kas silpnesnis. Kitaip tariant, Lietuva iš trijų pusių apsupta priešiškos ir potencialiai (jeigu Maskvai pavyktų planas galutinai prisijungti Baltarusiją) priešiškos teritorijos, o iš ketvirtosios negali tikėtis paramos agresijos atžvilgiu. Jeigu kažkada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo įvardijama kaip antemurale Christianitatis, (Vakarų) krikščionijos tolimiausias bastionas prieš rytietiškas geopolitines grėsmes – Maskvą ir Turkiją, tai dabar Vilnius vis labiau pradeda panėšėti į Vakarų Berlyną – toliausiai į Rytus nutolusią demokratijos salą, kurią iš rytų ir pietų juosia naujoji Geležinė uždanga. Suvokimas, kad esi apsuptas priešiškos (ar nedraugiškos) teritorijos turėtų mobilizuoti ir skatinti kliautis savimi pačiais.

Labai konkrečiai tai reiškia ne tik nacionalinio saugumo doktrinos, bet ir ekonomikos ir energetikos plėtros prielaidų permąstymą. Nacionalinio saugumo mąstyme iki pat neseniai buvo nerūpestingai remiamasi prielaida, kad „NATO mus saugo“. Nenoriu skleisti panikos ir teigti, kad V NATO sutarties straipsnis nebus taikomas Baltijos šalims, kaip karksi kai kurie promaskvietiški Vakarų analitikai. Tačiau Ukrainos ir Sirijos precedentai įneša tam tikro atsargumo: jo taikymas gali nebūti toks automatinis, kaip dabar atrodo, ir toks greitas, kaip gali reikėti.

Juo labiau jeigu išorinę invaziją įrodyti ir pagrįsti būtų sunku – jeigu Rusijos puolimas būtų slepiamas po vietinių „žaliųjų žmogiūkščių“ ar „autonomininkų“ priedanga pagal naująsias „hibridinio karo“ taisykles, kurios dabar ad hoc kuriamos Rytų Ukrainoje. Tuomet gebėjimas apsiginti prieš tokį teritorijos grobimą arba bent kelias savaites atsilaikyti prieš tiesioginę karinę ofenzyvą būtų sėkmingos NATO karinės pagalbos suteikimo sąlyga.

Mat, kaip išsamiai parodė Krymo, Uždniestrės, Abchazijos, Cchinvalio (Pietų Osetijos) ir Kalnų Karabacho atvejai, tarptautinėje teisėje kaip niekur kitur galioja principas possession is nine tenths of the law, „užvaldymas yra devynios dešimtosios teisės“ (nors teoriškai tarptautinė bendruomenė ir laikosi kito principo – ex injuria jus non oritur, „teisė nekyla iš neteisingumo“). Galiausiai, karinės doktrinos požiūriu čia būtų galima adaptuoti žinomą rusišką patarlę – береженого НАТО бережет, „apsisaugojusį ir NATO saugo“: NATO ryžtas bei galimybės mus apginti (ir Rusijos nenoras mus pulti) tiesiogiai proporcingos mūsų pačių pasirengimui apsiginti.

Energetikoje su Lietuvos izoliacija – buvimu „energijos sala“ – pradėjo kovoti dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė; apie tai daug diskutuota ir problema žinoma. Tačiau Lietuvos ekonomikoje 2012 m. eksportas į Rusiją ir Baltarusiją sudarė, atitinkamai, 15 mlrd. ir 3,7 mlrd. litų, o dar 2,8 mlrd. ir 0,45 mlrd. litų (atitinkamai) generuoja tranzito į šias šalis paslaugos. Požiūris nesikeičia: į Lietuvos pieno ar mėsos eksporto draudimus vis dar žiūrima kaip į paskirus nemalonius incidentus. Nesvarstoma prielaida, kad Rusijai tinkamu, o Lietuvai mažiausiai parankiu momentu gali būti uždarytas visas eksportas į Rusiją ir tranzito paslaugos, taip suduodant triuškinantį smūgį visai šalies ekonomikai.

Trečias parametras – dydis. Lietuva su (nepilnais) trimis milijonais, Izraelis – su aštuoniais savo regionuose yra mažos valstybės. XXI amžius mažosioms valstybėms nebus lengvas – pasaulio scenoje vis daugės šimtą ir daugiau milijonų gyventojų turinčių, ekonomiškai veržlių III pasaulio valstybių. Lietuva dabar guodžiasi tapusi didžiausios pasaulyje vieningos rinkos, didžiausio klestinčių valstybių bloko – 500 milijonų gyventojų apjungiančios Europos Sąjungos – nare. Vis dėlto patikimesnis kelias užtikrinti valstybės išlikimą – tai ne guostis buvimu ES erdvėje, o įnirtingai rūpintis savo pačių valstybės veržlia raida, konkurencingumu ir gerove, kaip tai daro Izraelis. Taip, turime suvokti visą demografinės perspektyvos pavojingumą – tačiau atsakas turi būti ne verkšlenimas dėl emigracijos, narystės ES ir rašinėjimas į nebeinančią „Respubliką“, o mobilizacija ekonomikos augimui bei konkurencingumui, darbo vietų kūrimui ir investicijų pritraukimui užtikrinti. Tiktai taip pasieksime, kad išvažiuojančius atsvertų grįžtamosios migracijos srautai, o tos „tradicinės konservatorių šeimos“, viską gerai dariusios ir žaidusios pagal taisykles, o dabar atsidūrusios ekonominio augimo paraštėje (apie kurias rašo Mykolas Majauskas), nepatirtų spaudimo emigruoti.

Ketvirtas panašumo aspektas – Izraelis nuo pat pradžių yra, o Lietuva po 1990-ųjų sparčiai tapo diasporos tautomis, t.y., tautomis, kurių didelė arba didžioji dalis gyvena už istorinės tėvynės ribų.  Lietuvoje tai dažniausiai suvokiama kaip nelaimė („Lietuva išsivaikščios“), o Izraeliui tai – atramos ir stiprybės šaltinis, politinio poveikio įrankis ir papildomas ekonominės bei kultūrinės galios šaltinis.

Būtent į Izraelio diasporos politikos patirtį orientavausi, kai 2007 metais pradėjau vadovauti „Globalios Lietuvos“ koncepcijos, o vėliau – strategijos kūrimui. Šios koncepcijos esmė – tai, jog esame pasklidę po visą pasaulį, padaryti Lietuvos valstybės stiprinimo šaltiniu, sutelkti diasporos patirtį, ryšius, žinias, resursus ir įtaką bendram Lietuvos valstybės kūrimo darbui. Tam reikia permąstyti valstybės raidos koncepciją; išeivija turi tapti ne, kaip dabar, marginaline užsienio politikos poteme (maždaug – „Kaip čia jų nepamiršus?“), bet esminiu ingredientu projektuojant valstybės raidą ir politiką visose srityse, nuo švietimo iki susisiekimo ir pačios politinės santvarkos. Kodėl išeivija negalėtų rinkti bent dviejų atstovų, kurie už Lietuvos ribų gyvenantiems jos piliečiams atstovautų Seime? (Taip yra Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje, Portugalijoje.) Deja, valstybės institucijų mąstymo kaita vyksta ne taip greitai, kaip reikėtų, tačiau tokios pilietinės iniciatyvos, kaip „Globalios Lietuvos lyderiai“ bei kiti panašūs projektai rodo, kad vyksta postūmiai reikiama linkme.

Penktas panašumas tarp Lietuvos ir Izraelio – abi šalys punch above their weight, „smūgiuoja virš savo svorio kategorijos“: jos veikia ambicingiau ir globaliau, negu jų demografinis ar ekonominis svoris galėtų leisti tikėtis. Izraelis yra globalus politinis žaidėjas; Lietuva per demokratijos plėtros iniciatyvas, aktyvų dalyvavimą Rytų Partnerystės projekto vystyme ir „regiono centro“ ambicijas buvo postsovietinės erdvės geopolitinio „didžiojo žaidimo“ aktyvi dalyvė.

Ne taip svarbu, ar tai motyvavo istorinės atsakomybės už LDK jausmas, kad jos žemės nepatektų Maskvos valdžion, o galėtų vėl tapti laisvės ir Vakarų erdvės dalimi, ar neseno vadavimosi iš Sovietų Sąjungos atminties diegiamas solidarumo jausmas su nelaimės bendrais. Šios Lietuvos ambicijos žaisti aukštesnėje geopolitikos lygoje buvo nesyk kritikuojamos iš įvairių politinio spektro pusių; pastaruoju metu tą kritiką skleidžia kaikarizmo šalininkai („vertybės mainais į Rusijos rinkas“).

Mano manymu, Lietuvos geopolitinis ambicingumas yra ne silpnybė, o kaip tik atvirkščiai – valstybės ilgalaikės sėkmės prielaida. Tik aktyviai veikdamos tam, kad keistų savo geopolitinę aplinką, o ne pasiduodamos joje dominuojantiems procesams, tokios nedidelės valstybės kaip Lietuva ar Izraelis gali užtikrinti savo valstybingumo tąsą ir išsaugoti suverenumą geopolitinėse audrose.

Atsižvelgus į šias penkias pamatines paraleles, galima siūlyti ir kelias esmines rekomendacijas Lietuvos ateities raidos strateginiam scenarijui.

Pirma – gynyba, gynyba, gynyba! Taip, be abejo, energetinis saugumas, kibernetinės erdvės apsauga, apsauga nuo „minkštųjų galių“, nuo skverbimosi į informacinę erdvę ir skverbimosi kultūrinėmis priemonėmis, nuo politinių struktūrų infiltracijos – visa tai taip pat, bet pirmiausia karinis saugumas ir gynybos pajėgumai. Suraskime krašto apsaugai ne tuos mizeriškus 120 ar 130, bet visą 1000 milijonų. Pradžiai. Iš kur juos paimti? Iš šešėlio, iš kurio pusė milijardo jau buvo ištraukta, pradėjus su juo kovoti, bet į valdžią atėjus kontrabandistų globėjams, baigėsi kova ir baigėsi pinigų iš ten traukimas. O kur dar tas šešėlis, į kurį tvarkingai grįžta valstybės įmonių pelnai. Kad tik būtų politinės valios, rezervas atsiras.

Turime tiesiog nuožmiai rūpintis valstybės saugumu. Ne vienas, Tel Avivo oro uoste praleidęs keturias ar daugiau valandų saugumo patikrinimuose, turbūt keiksnojo Izraelio saugumo tarnybas. Tačiau negali nesigėrėti, kaip atkakliai, skrupulingai ir nuoširdžiai jos rūpinasi, kad valstybė, jos piliečiai būtų saugūs. Mes turime galų gale sukurti veikiančią žvalgybą ir kontržvalgybą – tokią, kuri Latvių gatvės agentams nuolat kvėpuotų į nugarą, suuostų jų kėslus dar užuomazgoje, o ne mikčiotų, paprašyti paaiškinti, iš kur atsiranda įvairių referendumų iniciatyvos. Tokią, kurios sekliai patys imtųsi iniciatyvos persekioti ir išsprogdinti antilietuviškus Facebooko puslapius, o ne iš laikraščių sužinotų apie jų uždarymą. Tuo pačiu dar pasistenkime susigrąžinti į Vilnių regioninį CŽV centrą – kartu medžioti Kremliaus šnipus bus ir lengviau, ir smagiau.

Toliau – padarykime tikrai visuotinį karinį šaukimą, kaip Izraelyje. Sovietai niekinamai vadindavo Izraelį „sukarinta valstybe“. Tegu – nėra geresnio jausmo, kaip matyti tuos vaikinus ir merginas, ką tik iš mokyklos suolo, linksmai čiauškančius su automatais ant pečių stotelėje, kur jie ryte laukia autobuso vykti į tarnybos vietą. Be to, kaip Dan Senor ir Saul Singer argumentuoja knygoje „Idėjų šalis. Izraelio ekonomikos stebuklas“, tarnyba kariuomenėje yra ir Izraelio visuomenės solidarumo, socialinio kapitalo, inovatyvumo bei savarankiškumo šaltinis. Suprantama – jeigu tai ne sovietinė kariuomenė, armija gali tapti ir horizontalių ryšių mezgimo, ir gebėjimų drauge veikti, ir mokėjimo prisiimti atsakomybę už savo likimą, ir nestandartinių sprendimų ieškojimo mokykla. Jau nekalbant apie tai, kad niekas taip neugdo tikro, ne etnografiškai sentimentalaus, o brandaus, šiuolaikiško, valstybiško patriotizmo, kaip pusmetis, praleistas mokantis ginti tėvynę.

Be abejo, kad tai įvyktų, turės keistis ir pati kariuomenė, o taip pat reikės ir sukurti visai naują, solidarumu paženklintą visuomenės santykį su ja. Tačiau iš dalies tai jau vyksta – kaip rodo neseniai praėjusi Kariuomenės diena bei masinis užsirašymas į šaulius, visuomenės tikėjimas ir didžiavimasis savo kariais pasiekė dar neregėtą lygį. Labai svarbu šitą momentą tikslingai panaudoti.

Tad antras dalykas, kurio turime būtinai mokytis iš Izraelio, yra solidarumas – solidarumas tarp valstybės ir piliečių, valstybės rūpestis savo piliečiais. Mažai valstybių, kurių piliečiai jaustųsi savo valstybės taip ginami ir globojami, kaip Izraelio – dėl savo piliečių saugumo jų valstybė pasiryžusi surengti karinę operaciją, įsiveržti į kitą šalį ar dešimtmečiais medžioti juos išžudžiusius teroristus. Solidarumas reiškia ir skirtingos kilmės, skirtingomis kalbomis kalbančių žydų integravimą į vieną politinį kūną: nuo amhariškai kalbančių Etiopijos žydų iki rusiškai kalbančių išeivių iš Sovietų Sąjungos, jie visi jaučiasi ir yra tos pačios valstybės piliečiai, bendro likimo dalininkai. Ir, savo ruožtu, solidarumas siekiant nacionalinių tikslų: nepaisant politinio susiskaldymo, Izraelio politinė bendruomenė konsoliduojasi, siekdama visos valstybės tikslų, ir jaučia už savęs konsoliduotos visuomenės palaikymą.

Kai kelios kartos išauga nuolatinėje kovoje dėl išlikimo, turbūt visiems aišku, kad bandymas politiniais sumetimais panaudoti nacionalinio intereso dalykus (kaip kad Lietuvoje politiniams tikslams naudojamasi energetika ir užsienio politika) galiausiai gali baigtis visos valstybės žlugimu. Kita to bruožo pusė – stoicizmas krizės ir iššūkių akivaizdoje. Buvau Jafos gatvėje Jeruzalėje 2001 metų rugpjūtį, kai už kilometro toje gatvėje teroristai susprogdino piceriją, nužudydami 15 civilių. Žaibiškai nuskriejusią žinią apie teroro aktą lydėjo ne panika, o susitelkimas ir ryžtas nepasiduoti, lydimas niūraus humoro. There goes our family week-end, „Galas mūsų šeimos savaitgaliui“, pratarė pažįstamas izraelietis, su kuriuo tuo metu gėriau kavą, ir nuėjo skambinti savo dalinio vadui – kur ir kada jam prisistatyti.

Taigi Izraelio tauta nebijo iššūkių; jų akivaizdoje ji nejaučia poreikio inkšti ir verkšlenti, kokia bloga, menka, niekinga ir pasmerkta jų valstybė. Jeigu taip darytų, seniai būtų pražuvę – kaip, bijau, pražūsime, pralaimėję globalioje konkurencijoje, ir mes, jeigu ir toliau taip darysime: verkšlensime, skųsimės ir ieškosime, kaip nieko nedaryti, kad niekas nesikeistų.

Mat keistis reikia. Trečias dalykas – mums būtina skubiai įvykdyti šuolį į tiesiog plėšriai konkurencingos ekonomikos, inovacijų ir technologinės pažangos valstybę, kaip tai savo metu padarė Izraelis. Ir nėra taip, kad, viena vertus, gynyba, o kita vertus – mokslas bei technologijos (be kurių nebus pažangios ekonomikos) yra kažkokie atskiri prioritetai, ir iš pradžių reikia įgyvendinti vieną, tada jau bus galima siekti kito. Nėra taip, kad Izraelis turi klestinčią, inovatyvią, technologiškai pažangią ekonomiką, todėl gali sau leistis ginkluotis. Atvirkščiai – Izraeliui žūt būt reikėjo ginkluotis, dažnai neturint tam pinigų, ir todėl jis išvystė inovatyvią pramonę bei technologinį pranašumą, kad galėtų tai padaryti.

Ketvirtas bruožas – pirmiausia yra savos valstybės interesai; sąjungos ir tarptautinės organizacijos yra ne savaiminės vertybės, bet įrankiai veikti savo valstybės labui. Nassimo Nicholas Talebo terminais, tautinė valstybė labiau „antitrapi“, ji geriau gali adaptuotis prie globalių iššūkių, mutuoti ir, prisitaikiusi, išlikti, negu sudėtingi, nerangūs, „trapūs“ viršvalstybiniai dariniai.

Penkta pamoka – išmokime mąstyti ir veikti dar globaliau, nevaržomi savo istorinių ir geografinių nepilnavertiškumo kompleksų. Pora pavyzdžių: Rusija grasina nebepirkti mūsų mėsos ir pieno produktų – o kur mūsų prekybos atstovai ekonomiškai atbundančioje Afrikoje su jos milijardu gyventojų? Užtektų vienos Nigerijos – naftos ir kitų iškasenų turtingos, sparčiai augančios ekonomikos šalies su 170 milijonų gyventojų, – kad Rusijos rinkų praradimas būtų kompensuotas. (Sakysit, Nigerija nesaugi – bet pabandykit paaiškinti tai smulkiam Rusijos provincijos verslininkui arba Maskvos tadžikui.) Tačiau kur subsacharinėje Afrikoje mūsų ambasados? – jų paprasčiausiai nėra, nėra netgi su Lietuva istoriniais ryšiais susijusioje Pietų Afrikoje. Užtat turime ambasadas krūvoje mums strategiškai bereikšmių Europos valstybių.

Kitas pavyzdys – daugelis Lietuvoje norėtų, kad lietuvių diaspora pasaulyje taptų savo šalies „ambasadoriais“, įtakodami savo gyvenamų kraštų vyriausybes Lietuvai parankia linkme. Tačiau tam jie pirmiausia turi tapti gerbiami piliečiai tose šalyse, kuriose gyvena – kitaip jokios politinės įtakos jie neturės. O kad taptų jų piliečiais, jie turi įgyti dvigubą pilietybę. Bet ne! – čia mūsų geopolitinė vaizduotė ir globalių interesų suvokimas baigiasi, ir įsijungia sutartinės mantros apie tai, kad jokiu būdu negalima išeiviams to leisti. Leisti ne kaip kažkokią apgailėtiną išimtį ar išmaldautą nuolaidą, bet kaip aiškų, įvardytą suvokimą, kad Lietuva gerbia jų pasirinkimą, nori jiems padėti tapti gerbiamais piliečiais jų gyvenamose šalyse, ir kad jos akyse tai netrukdo jiems būti ir Lietuvos patriotais.

Galiausiai, šešta Izraelio pamoka tokia: jeigu norime tvaraus saugumo savo kaimynystėje, jo nepasieksime taikstydamiesi su pamišusiais imperialistiniais revanšistais ir kolūkiniais diktatoriais – turime siekti pakeisti pačias tas šalis. Tol, kol Baltarusija netaps demokratinė valstybė, jai visad gresia tapti nešvaraus diktatorių sandėrio objektu ir pavirsti kariniu Rusijos placdarmu pačiame pavilnyje.

Kol Rusija netaps demokratine tautine valstybe, ją kamuos postimperiniai košmarai ir prarastos galybės susigrąžinimo haliucinacijos. Todėl turime kryptingai dirbti, drauge su kitomis panašiai mąstančiomis Vakarų valstybėmis, kad Rusija ir Baltarusija keistųsi, keistųsi jų visuomenės, jų žmonių supratimas – o iki tol turime būti pasirengę gintis. Žinoma, tai ne metų ar dviejų, o dešimtmečių klausimas – tačiau Lietuvos politiniam elitui dera mažiau galvoti apie trumpalaikę perspektyvą iki kitų rinkimų, bet orientuotis į ilgalaikį, dešimtmečių horizontą ir pagal tai modeliuoti valstybės raidą ir dabartinius veiksmus.

Ligi šiol vienintelė kita, be Švedijos, Lietuvai siūloma raidos alternatyva būdavo Baltarusija – tą galėdavai išgirsti iš kokio gražulio ar bradausko, pasivažinėjusio po parodomuosius Lukašenkos kolūkius. Tačiau noras tapti Baltarusija – tai tiesiog senas geras noras grįžti į sovietmetį. Jeigu nesistengsime tapti Izraeliu, tapsime LTSR.



Print Friendly