2019 09 20
Penkios Šv. Tomo Akviniečio įžvalgos apie privačią nuosavybę

Andrew Spencer (straipsnį vertė Dovydas Skarolskis)

 

Ar privati nuosavybė yra prieštaraujanti žmogaus prigimčiai? Pradedant „Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra“ (Ps 24:1), atrodytų, kad žmonės neturi teisės kažką nusavinti. Gal verta iš viso atsimesti nuo privatinės nuosavybės?

Bažnyčios istorijos skaitymai dažnai suteikia atsakymus į klausimus, kurie šiandien mums atrodo itin nauji (Mok 1:9). Šv. Tomas Akvinietis savo veikale „Summa Theologica“ pasisako už privačią nuosavybę. Pateikiame penkis svarbiausius jo argumentacijos aspektus:

1. Dievas sutvėrė kūriniją, siekdamas palaikyti gyvybę, ypač žmogiškąją.
„Dievas turi viršenybę viršum visko: ir Jis, pasak Apvaizdos, nukreipė tam tikrus daiktus žmogaus kūno tęstinumui išlaikyti.“

Čia Akvinietis aiškiai demonstruoja pripažįstąs žmogaus sutvėrimo išskirtinumą ir tai, kad Dievas davė žmonėms intenciją naudoti resursus asmeniniams tikslams. Tai neleidžia prisikapstyti prie pačios nuosavybės klausimo šerdies, bet puikiai pasitarnauja atremiant argumentą, kad žmonės yra svetimi Žemei parazitai, kurie turėtų vengti naudoti natūralius resursus. Ši Akviniečio mintis yra diskusijos pradžios taškas: Žmogus yra unikali kūrinijos dalis. Vyrai ir moterys gamtoje turi unikalią rolę, kuri skiriasi nuo kitų gyvūnų ar augalų, remiantis sutvėrimu pagal Dievo paveikslą (Pr 1:26).

2. Privati nuosavybė veda į gerą priežiūrą.

Kiekvienas žmogus atidžiau rūpinasi tuo, kas priklauso jam vienam, lyginant su tuo, kas yra bendra visiems; kadangi kiekvienas vengs darbo ir bandys jį palikti kitiems bendrijos nariams.“

Bendrai vykstantis darbas, be kažko, kas būtų atsakingas, dažniausiai yra atliekamas atžagariai, nes visi mano, kad tai yra kažkieno kito atsakomybė. Tai buvo viena (bet tikrai ne vienintelė) didžiųjų problemų, susijusių su kolūkių produkcija Sovietų Sąjungoje: dėl asmeninės nuosavybės nebuvimo atsirasdavo produkcijos stygiai arba perviršiai.

Devintame dešimtmetyje sovietai pirko amerikietiškus grūdus, nors SSRS turėjo tiek pat ariamos žemės grūdų auginimui, kiek ir JAV. Ūkininkai, kurie seniau turėjo savo pačių ūkius ir gaudavo pelną iš savo pastangų, liko be savo rankomis uždirbto turto, kuris buvo paskirstytas kolektyvui. Jei sovietiniai ūkininkai būtų valdę žemę ir disponavę iš jos gaunama produkcija, produktyvumo lygiai tikrai būtų buvę žymiai aukštesni.

3. Privati nuosavybė palaiko visuomeninę tvarką.

Žmogaus reikalai vyksta tvarkingiau, jei kiekvienas žmogus privalo pats rūpintis tam tikrais dalykais; tai padeda išvengti painiavos, kai kiekvienas turi rūpintis bet kuo neapibrėžtą laiko tarpą.“

Futbolą žaidžiančių šešiamečių būrys yra tinkama iliustracija visuomenei be privačios nuosavybės. Dauguma vaikų nesuvokia skirtumų tarp įvairių žaidėjų pozicijų, todėl beviltiškai spiečiasi apie kamuolį, neprotingai bandydami spirti jį tikslo link.

Net jei ir kiekvienas įsitrauktų į darbą vardan bendro tikslo, tikimybė, jog pasiseks, yra minimali, kol nėra pasiskirstymo vaidmenimis. Akvinietis pastebi, kad nuosavybės turintys žmonės gali lengviau suprasti savo, kaip Dievo patikėtų gėrybių prievaizdų, vaidmenį.

4. Privati nuosavybė padeda išlaikyti taiką bendruomenėse.

Reikia pastebėti, kad ginčai dažniau kyla tada, kai nėra turimų daiktų pasidalijimo.“

Akvinietis pastebėjo, kad žmonės negali būti patenkinti tuo, ką jie turi, jei nesupranta, ką jie turi. Kitaip sakant, kai daiktai yra laikomi bendrai, kiekvienas turi vienodas teises į juos. Kuris tada nusprendžia, kas turi teisę naudotis bendra nuosavybe? Ar pakanka užsakyti pagal pageidavimą? O gal reikia atrasti atitinkamą būtinybę naudotis tam tikru daiktu? Remiantis Akviniečiu, šiuos klausimus išsprendžia konfliktų tikimybę mažinanti privatinė nuosavybė.

5. Privati nuosavybė yra naudinga bendruomenei.

Žmogui derėtų savintis išorinius daiktus ne kaip savus, bet laikant juos bendrais, tam, kad būtų pasirengęs perduoti juos tiems, kam reikia.”

Šiuolaikinis skaitytojas čia aptinka sudėtingą aspektą – Akviniečio privatinės nuosavybės konceptą. Šv. Tomas Akvinietis parodo, kad mes galime ir turėtume turėti nuosavų daiktų, bet mums šie daiktai yra patikėti kaip prievaizdams. Tai, ką turime, mums yra patikėta Dievo, taigi mes galime naudotis savo resursais Dievo šlovinimui. Privati nuosavybė yra būtina sąlyga mums būti dosniems. Turtuolio ir didelių jo klojimų (Lk 12:16-21) problema yra ne privati nuosavybė, bet požiūris į ją. Turtuolis šioje alegorijoje kaupė turtą tik dėl savęs ir negalėjo „tapti turtingas prieš Dievą“. Tai yra vengtina nuodėmė, bet Akvinietis čia nenurodo kliuvinio privačios nuosavybės buvimui.



Print Friendly