2018 12 13
Populizmas turi būti reabilituotas. Kuo greičiau, tuo geriau.

Populizmas yra kaip gyvatės nuodai, šaunamasis ginklas, mėsos kapoklė ar opiatiniai nuskausminamieji. Iš pirmo galima pasigaminti vaistus, su antru galima apsiginti, trečias padės pasiruošti skanių kepsnių, o paskutinis išgelbsti ne vieną gyvybę medicinoje. Nors, žinoma, juos dažnai naudoja ir kitiems tikslams.

Kai kurie žmonės mėgsta hipotetinius-utopinius klausimus, pavyzdžiui: kaip suteikti rinkimams ir demokratijai racionalumo elementą? Atsakymas paprastas. Niekaip, tiesiog suprasti žaidimo taisykles. Lygiai tas pats būtų klausti – kaip išnaikinti terorizmą? Niekaip, tik bandyti užkardyti jam kelią ir suprasti, kad su teroristais derybų nebūna. Arba kaip išnaikinti badą ir skurdą? Niekaip, tik daug ir efektyviai dirbti ir to paties pamokinti nemokančius.

Populizmas Lietuvoje yra dažnai painiojamas  ar suplakamas su radikalizmu, be to, dar ir iškreipiant pastarojo reikšmę. Žinoma, kiekvienoje aplinkoje ir sąlygose terminų reikšmė skiriasi, ar netgi įgyja atskirą, individualią prasmę, bet tokie virsmai gali turėti atitinkamų pasekmių. Pavyzdžiui, netikslingas demonizavimas. Žvilgtelėkime, ką apie šiuos terminus sako puslapis Oxfordreference.com (žymiųjų Oxfordo sąvadų duomenų bazė internete).

Populizmas apibūdinamas kaip judėjimas, deklaruojantis siekius atstovauti liaudį kaip visumą: kai kuriais atvejais visus gyventojus, o kartais tam tikrą gyventojų daugumą. Radikalizmas apibūdinimas kaip fundamentalių pokyčių politinėse struktūrose siekis per reikšmingas, tačiau konstituciją atitinkančias reformas. Sakysite, populizmas yra visai ne vakarietiškas ir ne modernus dalykas? Nė velnio. Populizmas, kaip toks, apskritai yra įmanomas tik ten, kur yra demokratija. Rytuose jos nėra ir nebuvo niekada, Vakaruose ji buvo jau ilgą laiką, bet pilnatvę ir tinkamą aprėptį (visoms visuomenės grupėms) pasiekė tik neseniai. Taigi, populizmas yra absoliučiai vakarietiškas ir modernus įrankis norimiems procesams valdyti.

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, sėkmė atstovaujamoje demokratijoje per populizmą yra paremta besąlyginės galios kultu (padaryti kaip reikia, kaip turi būti, kaip teisinga, nepaisant aplinkybių), o taip pat ir empatišku mažutėlių užtarinėjimu (nepasiturinčių, neįgaliųjų, etninių mažumų, seksualinių mažumų, religinių mažumų, socialinių atstumtųjų etc.). Tačiau kitaip negu visame pasaulyje (bent jau didelėje dalyje jo) Lietuvoje šiuo metu egzistuoja dar ir trečias esminis populizmo sėkmės ramstis – kančios, kankinio, suluošinto kovotojo prieš sistemą kultas. Tam įtakos mūsų sąmonėje galimai turėjo ir ilgi šimtmečiai okupantų engimo, ir katalikiškos vertybės, ir išorėje šaltas, bet viduje ūmus šiaurės rytų europiečių mentalitetas. O visų šių veiksnių egzistavimas nėra nei gerai, nei blogai, taip tiesiog yra. Tie, kas supranta, jog tokie populizmo elementai nėra įvertinimai, o tik savybės, būtent ir yra tie, kuri gali jais geriausiai pasinaudoti.

Egzistuoja toks patogus ir populiarus aiškinimas: na, tai jis/jie čia reitingų vaikosi, o problema čia tokia iškelta specialiai, kad nustelbtų kitas. Bet tokiu atveju norisi paklausti – o ar tos, problemos, kurios neva „nustelbia kitas“ ir nėra tos pačios, į kurias galima pažiūrėti iš kitos pusės (jos irgi būtų nustelbtos, jei pirmenybė būtų teikiama kitoms problemoms)? T.y. kartais tokios problemos gali būti lygiavertės ir todėl apibūdinimas „nustelbia“ neturi jokios prasmės. O taip ir patys politikai, kurie „nesivaiko reitingų“ kartais nėra tie, už kuriuos ilgainiui paprasčiausiai nebenorima balsuoti?

Štai ne per seniausiai Popiežius Pranciškus padarė eilinį skambų pareiškimą, jog neturėti vaikų yra savanaudiška. Nekalbant apie patį klausimą, kur iš vienos pusės Popiežiui galima pritarti, iš kitos pusės ne, šitas žmogus yra tobuliausias matytas gerojo populisto pavyzdys. Jis sėdi viename matomiausių ir kultūriškai įtakingiausių pasaulio sostų, o nebijo elgtis taip, kaip mano esant tinkama, nepaisant jokių svetimų, pašalinių ar dirbtinių vertybių. Reikia įtikti liberaliems žmonėms – prašau, pateisiname homoseksualus Bažnyčioje, judiname celibatą ir siūlome moteris labiau įtraukti į bažnyčios hierarchiją. Reikia įtikti konservatyviesniems žmonėms – prašau, leidžia griežtą, senovišką vaikų auklėjimą ir ragina vakariečius pagaliau pradėti daugintis ir auginti vaikus. Reikia įtikti empatiškiems žmonėms – prašau, bibliniu stiliumi plauname kojas kaliniams. Reikia įtikti ciniškiems žmonėms – prašau, ekskomunikuojame mafiją. Reikia sudaryti gražesnį ir skaidresnį bažnyčios įvaizdį – prašau, pajudiname Bažnyčioje išsikerojusią pedofiliją ir Vatikano finansų šabakštynus. Ir taip, daugelis jo veiksmų yra grynas PR’as. Bet ko daugiau reikia, jei esi žmonių taikytojas ir vienytojas, kuriam nebaisu išklausyti skirtingas nuomones, skirtingą pasaulio matymą. Popiežius Pranciškus yra pirmas toks tikrai viešas žmogus, taip ryškiai atsiribojęs nuo bet kokių dogmų, liberalių ar konservatyvių, senoviškų ar naujoviškų, empatiškų ar ciniškų.

Dalia Grybauskaitė ir Vytautas Landsbergis yra mylimi didžiulės dalies skirtingų visuomenės grupių, tačiau retai susimąstome kodėl. Be abejo, neskaitant tiesioginių pareigų ar atliktų pavienių darbų (pagal tokius kriterijus, teoriškai, vienodai mylimas turėtų būti dažnas politikas ar visuomenės veikėjas). Jie kartais pabara vienus ar kitus žmones už gerojo populizmo trūkumą, įvardindami jį kitais žodžiais (pavyzdžiui arogancija ar atsiribojimu), tačiau tai visuomet būna praleidžiama pro ausis, kaip nereikšminga detalė. O gal visai be reikalo. Nes čia ir slypi ta magiška didžiųjų lyderių paslaptis.

Tiek ir V. Landsbergio gerbėjai, tiek ir priešai labai noriai užfiksuoja mažyčius ir trumpalaikius jo aštresnius pasireiškimus (pirmieji kaip neva teigiamą dalyką, antrieji kaip neva neigiamą), adresuotus dažniausiai tik nedidelei žmonių grupei, bet beveik niekas nenori atkreipti dėmesio į tai, jog visą kitą laiką prof. Landsbergis yra tiesiog genialus gerasis populistas, nebijantis pasakyti ką galvoja reikiamoje vietoje, reikiamu laiku ir tokiu būdu meistriškai patenkinti minios poreikius.

D. Grybauskaitė prieš savo pirmus prezidento rinkimus, buvo tobuliausias įmanomas gerojo populizmo pavyzdys. Savo asmenyje ir įvaizdyje ji talpina visas siektiniausias kiekvieno politiko savybes: darbštumą, idealizmą, griežtumą ir kt. Prieš savo pirmą kadenciją ir jos pradžioje Grybauskaitė susikūrė vos vieną tariamai konsoliduotą priešą – nešvarius oligarchus ir įtakingų aukštų biurokratų sluoksnį. Tokių blogiečių – būsimų priešų ne tik, kad ir teoriškai yra gal koks procentas ar keli, bet ir tie patys yra sunkiai apčiuopiami (kai kažkas įvardija blogus žmones apskritai, tai tie blogi žmones nebūtinai save šitaip reflektuoja ir atpažįsta). Ir iš kitos pusės – absoliuti visuomenės dauguma tuomet yra tavo pusėje, t.y. ta, kurią tu renkiesi/sutinki/nori atstovauti.

Viskas pasikeitė tik pačioje pirmosios kadencijos pabaigoje, kuomet Prezidentė iš geopolitiškai nuosaikios (o pradžioje, kai kuomet net ir pro-rytietiškos) profesionalės virto į aršią vakarietiškų vertybių gynėją. Ir vis dėl to, net ir po šio pasikeitimo priešiškai nuteikta buvo tik gana nedidelė dalis Lietuvos visuomenės, t.y. manantieji, jog Rusijai nusileisti (vardan simpatijos, ar dėl atsargos) yra būtina nepaisant šios vykdomų nusikaltimų. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, ką D. Grybauskaitė padarė, pamačiusi, kad kyla reali grėsmė Lietuvai ir jos saugumui dėl būsimo itin žalingo referendumo? Ji, nepaisydama laisvos rinkos užtarėjų siūlymų, pasiūlė saugiklių įstatymą ir garsiai tai išviešino. Įstatymas gal ir kiek ydingas, tačiau išsprendė milžiniško dydžio grėsmę. Rezultatas: į referendumą žmonės praktiškai neatėjo.

Kodėl žmonės taip palaiko vieną primityviausių ir absurdiškiausių Lietuvos populistų Petrą Gražulį? Iš paslėptos baimes, kad kiti politikos dalyviai lengva ranka numos į jų poreikį atstovauti tradicinėms ir šeimos vertybėms. Tai reiškia, kad toli gražu ne visi palaikantys Gražulį yra būtinai kvaili ar patiklūs žmonės, kai kurie iš jų tiesiog daro kerštingą pasirinkimą: geriau jau mes palaikysime cinišką klouną, kuris galbūt netyčia palaikys mūsų vertybes, negu kad palaikysime tuos, kurie į mūsų poreikius galimai ciniškai nusispjaus.

Kodėl lenkų ir rusų tautinės mažumos neretai renkasi palaikyti abejotinas akcijas ir aljansus, neaiškiais ryšiais susijusius su užsienio valstybėmis ir galimai nedraugiškus Lietuvai? Ar todėl, kad tautinės mažumos yra a priori nelojalios mūsų valstybei? Ne, greičiau jau dėl pasąmoningos baimės, jog valstybėje jų balsas bus neišgirstas, nes kitos politinės jėgos nesistengia atrasti konstruktyvaus dialogo (arba stengiasi per mažai).

Kodėl žmonės mėgsta ligotų ambicijų kamuojamą ir savo haliucinacijas į tikrovę už valstybės lėšas verčiantį A.Zuoką? Kodėl į bet kokią kritiką šiam žmogui, jo gerbėjai atsako trafaretiniu šablonu „[kritikos esmė], bet užtat daro!”. O keisčiausia, kad žmogų, garsėjantį ne pačiais vakarietiškiausiais pareiškimais, nesistengiantį sumažinti kraupią miesto oligarchinę monopoliją ir stabdyti augančios milžiniškos miesto skolos, myli toli gražu ne tik marozai ar vatnikai, bet, kas baisiausia, ir išsilavinę, protingi ir mąstantys žmonės. Taip yra todėl, kad Zuokas yra normalių, protingų žmonių psichologinė „silpnybė“; jis yra įprasmintas, įkūnytas jų galios kultas, tikro, ne vien tik žodinio, veikimo pavyzdys; tas bekompromisiškumas, kurį turėti norėtų jie patys ar bent jau tokiam bruožui stipriai simpatizuoja. A.Zuokas yra savotiška „gerojo blogiuko“, apie kurį jau rašiau praėjusiame straipsnyje, versija (panašiai kaip D. Grybauskaitė geopolitikoje), o jo galios kultas leidžia geriems žmonėms bent jau iš dalies patikėti, kad nebūtina būti banditu, korumpuotu teisėsaugininku ar purvinu oligarchu, tam, kad būtum tikrai stiprus. Na, o su visais to įvaizdžio subproduktais tenka susitaikyti.

Kodėl kai kurie žmonės myli tokį veikėją, kaip V.Šustauskas, atrodytų, nesugebantį ne tik politinės programos ar idėjos, bet ir rišlios ar prasmingos minties suregzti? Ir kodėl jis galėdavo patekti į svarbiausias pozicijas šalyje, kaip antro pagal dydį miesto mero ar Seimo nario? Nes 1. Apolitiškus žmones žavi jo charizma (šiems neteikiant jokio prioriteto kuriai nors politinei jėgai ar ideologijai, gi „vis tiek visi vagys“); 2. Jis nebijo pasakyti, ką galvoja, net jei tai yra ir reto bukumo pavyzdys; 3.Tuo metu, kai dar buvo populiariojoje politinėje arenoje, V.Šustauskas puikiai mokėjo ištraukti politinio konsolidavimo priemones – tuos, kuriems reikia atstovavimo (tuo laiku – vargšus).

Pasižiūrėkime kokį balsų skaičių ar bent jau potencialų elektoratą vos ne per kiekvienus rinkimus sugeneruoja donkichotas Naglis Puteikis savo nuolatinėmis kovomis (kartais pagrįstomis, kartais nepagrįstomis) prieš biurokratinį ir teisėsaugos aparatą. Visuomet pamatę gyventojų palaikymą šiam politikui kartojame mantrą „Ai, tai čia jis surinko protesto balsus…“. Bet ar kada nors paklausėme savęs kokius būtent ir kokio protesto balsus ir kodėl būtent jis renka? Ar nėra daugiau populistų? Ar niekas daugiau neatstovauja tų „protesto balsų“?

Siekis pažaboti ne tik patį populizmą, bet ir bet kokį bandymą juo pasinaudoti yra tam tikra dogmatizmo ar net mesijanizmo forma. Tai yra panašu į manymą, jog visi žmonės turi ar bent jau turėtų turėti identišką madingų normų ir nuomonių sąrašą, kaip ir kažkuri kita dalis žmonių. Nuostatos kartais skiriasi, o norint jas pakeisti (kad ir į gerąją pusę) visų blogiausias sprendimas yra kitaip manančius atriboti nuo savęs žeminimu ir patronizavimu. Jei pagrįstai pavadinsi žmogų idiotu už jo klaidingą pasirinkimą, būk tikras, kad tą pasirinkimą pakartos tyčia, net jei ir norėtų daryti priešingai, vien tik iš keršto. Kvailumas ar niekšiškumas – nėra motyvas palaikyti blogąsias populistines jėgas, tai yra tik subjektyvūs įvertinimai. O motyvai yra visai kiti, kai kuriais atvejais netgi pagrįsti ir suprantami.

Deja, bet mokyklose politikos, ekonomikos ir socialinės psichologijos arba nemoko visiškai, arba tik labai paviršutiniškai. Todėl būtina ne tik populizmą perprasti, mokėti jį atpažinti, bet ir gebėti juo naudotis. Kaip tą daryti?  Pirmiausia suvokti, kad pats terminas skirtas liaudžiai kaip vienetui, bet puikiai gali būti pritaikomas konkrečioms visuomenės grupėms. Antra, populizmą naudoti ne asmeninei naudai, o bendrajam gėriui užtikrinti. Trečia, suprasti, jog populizmas negali būti absoliutus, jį dera atskirti nuo realaus darbo ir naudoti tikslingai, o geriausia – lyderių, pagrindinių veidų ir atstovų įvaizdžiui kurti.

Nesibaiminkime populizmo, matydami, kad vienu ar kitu metu visuomenė yra paveiki tokio stiliaus idėjoms ir tokiems komunikavimo būdams. Nebijokime juos taikyti, siekdami kilnių tikslų – užtikrinti, kad valdžioje būtų žmonės, linkintys gero visai valstybei ir visuomenei.

Po truputį, palengva, bet sistemingai byra dvi stipriausios Lietuvos populistinės partijos: Darbo Partija bei Tvarka ir Teisingumas. Nuolatiniai teisėsaugos tikrinimai, kratos ir keliami įtarimai, mažėjantis palaikymas visuomenėje ir reitingai, partijos ar jos narių marginalizavimas, vienos partijos persivadinimas ir persikūrimas, kitos partijos svarbiausių narių pasitraukimai ir kt. Tik laiko klausimas kada šių partijų (buvęs) elektoratas patrauks ieškoti kitų atstovų. Ir tokiu atveju visada yra galimi du scenarijai.

Arba atsiranda nauja(-os) didelė, kvazi-sisteminė, turtinga politinė jėga su nauju charizmatišku lyderiu ir susirenka viską. Arba pabiręs elektoratas išsiskirsto likusiems politikos dalyviams, įskaitant ir nepopulistines sistemines partijas, ir marginalias, radikalias, nereikšmingas politines jėgas ar judėjimus. Politikams, siekiantiems bendrojo gėrio valstybei ir visuomenei, nederėtų ramiai laukti nei vieno iš šių variantų, o verčiau iš anksto svarstyti galimybes reikiamu laiku gauti visą rinkėjų palankumą, koks tik yra įmanomas.



Print Friendly