2019 10 20
Raminta Važgėlaitė. Antika nūdienoje. Mini esė

RVazgelaite1Prieš porą metų atlikta Lietuvos moksleivių apklausa atskleidė netikėtą sąmoningumo blykstelėjimą: dauguma apklaustųjų pripažino, kad Antikos pažinimas yra būtinas išsilavinusio, kultūringo žmogaus bruožas. Mokyklose jie pasigenda klasikinių humanitarinių disciplinų, klasikinių kalbų ir kūrinių pažinimo, tai yra dalykų, kuriančių visavertį giluminį išsilavinimą. Nedaugelis giluminių žinių apie Antiką siekia per gerą klasikinių kalbų – senovės graikų ir lotynų, išmanymą.

Tai džiugi tendencija, tačiau svarbu suvokti, kad Antika nūdienoje – ne vien paskirų jos formų, pavidalų ir šešėlių žaismas kasdienybėje. Tai ne dorėninių kolonų, kesonų ar gutų atpažinimas Vilniaus arkikatedros bazilikos fasade, ne vien tarptautinių žodžių žodyno, kurio bent du trečdalius sudaro lotyniški ir graikiški žodžiai, vartymas. Ne vien antikinių daiktų ir žodžių „medžiojimas“ vaikščiojantis po „Akropolį“ ar „Panoramą“, kurių lentynose rikiuojasi mineralinis vanduo „Neptūnas“ ar „Tichė“, sportinė apranga „Nike“, prieskoniai „Gallina Blanca“. Ne vien žodžiai demokratija, politika ar filosofija. Kasdienybės formų ryšio su klasika atpažinimas – toli gražu ne viskas.

Kur kas svarbiau giluminis mūsų kasdienybės ir Antikos sąryšis. Antika nūdienoje – tai visų pirma mes patys, mūsų savivoka ir tapatybė. Kaip Vakarų kultūros žmonės, esame išaugę ant ašinių arba kardinaliųjų dorybių (virtus), ant susipynusių dviejų svarbiausių Vakarų tradicijos šaknų – antikinės ir biblinės. Klasikinių dorybių kanoną sudaro septynios: keturias graikiškas, filosofines kadinalias dorybes – teisingumą (iustitia), išmintį (prudentia), drąsą (fortitudo) ir santūrumą (temperantia) – išskyrė jau Platonas, vėliau Aristotelis, tuo tarpu trys teologinės – tikėjimas (fides), viltis (spes) ir meilė (amor) – atėjo drauge su krikščioniška mintimi, jas įvedė apaštalas Paulius, o plačiau aptarė Bažnyčios tėvai. Dorybė – sielos nusiteikimas, ne pavienis veiksmas, o savybė, ugdoma savyje, apimanti visus žmogaus būties lygmenis. Klasikinis mąstymas pabrėžia, kad veiksmas yra tik išorinė išraiška to, kas jau yra žmoguje kaip nusiteikimas, pasiryžimas, polinkis ir gebėjimas.

Platonas Valstybėje žengia dar toliau – jis sako, kad siela yra maža, ir todėl joje sunku gerai įžvelgti visas dalis, o polis yra tartum didelė siela, kurioje jos matosi aiškiau. Taip Platonas įveda sielos ir žmonių bendrijos analogiją. Kaip žmogaus sieloje veikia dorybės, ją formuoja ir ugdo, taip ir valstybėje dorybės tampa pačiu esmingiausiu sveikos žmonių bendruomenės pamatu. Klasikinių ir krikščioniškų dorybių suformuotas dorybinis mąstymas tampa intuityviu, nujaučiamu giluminiu mūsų tikrovės pagrindu, leidžiančiu vaisingai ir pozityviai žengti į priekį. Tad Antika nūdienoje – tai per klasikines dorybes suformuotas sveikas žmogus ir sveika politinė bendruomenė. Ir nors dorybėmis grįstas mąstymas mūsų dienų tikrovei galėtų pasirodyti svetimas ir mažai reikšmingas, itin akivaizdu kurlink veda jo trūkumas.



Print Friendly