2018 10 19
Tikrasis pasirinkimas: Grybauskaitė, Janukonis ar Bradauskas?

dalia_grybauskaiteLietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanija įsibėgėja. Nepaisant Rolandą Paksą lydėsiančių kontroversijų ir ginčų teismuose dėl jo teisės kandidatuoti, iš esmės yra aiškūs visi pretendentai penkeriems metams tapti mūsų politinės bendruomenės vadovais.

Tradiciškai tarp pretendentų yra nemažai panašių į mūsų sportininkus Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse. Dalyvaut dalyvauja, bet rimčiau pasirodyti ir pakonkuruoti šansų ir vilčių nėra. Jų tikslas – pareklamuoti save arba savo atstovaujamą partiją prieš Europos Parlamento rinkimus arba turėti tribūną Prezidentei Grybauskaitei kritikuoti. Neretai visi šie trys tikslai visiškai sutampa.

Tačiau sprendžiant pagal ankstesnių sociologinių apklausų duomenis ir tai, kaip pretendentams sekasi rinkti privalomus pagal įstatymą 20 000 palaikančių gyventojų parašus, rinkimų tikrųjų favoritų trejetukas būtų toks: Dalia Grybauskaitė, Zigmantas Balčytis ir Artūras Zuokas. Labiausiai tikėtina, kad tarp šių politikų ir turėtų užvirti tikroji kova dėl daugumos rinkėjų simpatijų. Tad ir kandidatų aptarimas, manau, gali apsiriboti būtent jais.

Iškart įspėju – šis aptarimas bus subjektyvus. Nors įsivaizduoju, kad panašiai galėtų svarstyti dažnas dešiniųjų, o ypač konservatoriškų pažiūrų rinkėjas. Toks rinkėjas turbūt labiausiai norėtų, kad Prezidento pozicijoje jį idealiu atveju atstovautų laiko patikrinti ir išmėginimų užgrūdinti arba perspektyvūs politikai – konservatoriai: Andrius Kubilius, Irena Degutienė, Rasa Juknevičienė arba Vygaudas Ušackas. Tačiau dešinysis rinkėjas paprastai turi gerą politinę atmintį (įskaitant 1997-ųjų Prezidento rinkimus ir prof. V. Landsbergio užimtą trečią vietą) ir sveiką nuovoką, kad įvertintų šį jo norą lydinčias grėsmes ir realias visų kandidatų galimybes.

Todėl akivaizdu, kad kaip ir prieš penkerius metus šis rinkėjas greičiausiai rinksis Dalią Grybauskaitę. Ir bus visiškai teisus. Kad tuo įsitikintume, įvertinkime prezidentės nuveiktus darbus ir klaidas bei pažvelkime į jau minėtas galimas alternatyvas. Pagrindinėmis klaidomis iš konservatoriaus pozicijų galėtų būti įvardinti: atvėsę Lietuvos santykiai su JAV, nepakankamai motyvuoti nepasitikėjimai A. Kubiliaus vyriausybės ministrais (Ušacku, Dagiu ir Kreiviu) ir atleisti sėkmingai dirbę FNTT vadovai. Tenka apgailestauti, kad Prezidentė to nelaiko klaidomis ar bent viešai nepripažįsta.

Vis dėlto, nuveikti darbai ir apgintos pozicijos sudėtingomis aplinkybėmis ženkliai atsveria minėtus trūkumus. Grybauskaitė nepasidavė populizmo pagundoms ir palaikė nepopuliarų, bet būtiną A. Kubiliaus vyriausybės griežto taupymo kursą. Ji gina Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekius ir neleidžia Butkevičiaus socialdemokratų vyriausybei nuolaidžiauti Gazprom monopolistui. Sėkmingai ir profesionaliai ji atstovavo Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai. Galiausiai, atkakliai priešinosi Darbo partijos įtraukimui į naują vyriausybę, išliko savarankiška ir nepriklausoma nuo visų interesų grupių, stengiasi skaidrinti politinę sistemą ir partijų finansavimą bei stabdo bandymus monopolizuoti ir korumpuoti šilumos gamybą.

Tuo tarpu pagrindiniai varžovai – Zigmantas Balčytis ir Artūras Zuokas – iš esmės jokiais reikšmingais darbais iki šiol nepasižymėjo. Netgi priešingai. Pasižymėjo ne darbais, o klaidomis ar net nusikaltimais. A. Zuokas buvo teistas už papirkimą, jam vadovaujant miestui Vilnius priartėjo prie bankroto slenksčio, o šilumos ūkis tebelieka apraizgytas neskaidrių rubikoninių įtakų su milžiniškais pelnais vilniečių sąskaita. Turbūt nesutapimas ir tai, kad Zuoko politinės nuostatos dėl Lietuvos nacionalinės energetinės politikos iš esmės atitinka prieš tai skelbtas irgi anksčiau pripažinto kaltu dėl papirkinėjimo Janukonio iš Rubikon tezes. Susidaro įspūdis, kad Zuokas nėra savarankiškas politikas ir rinkdamiesi jį, piliečiai faktiniu šalies vadovu gali „išrinkti“ būtent Janukonį.

Nors Zigmanto Balčyčio reputacija geresnė nei Zuoko, o politinės nuostatos daugelyje sričių pakankamai logiškos ir racionalios, tačiau svarbu prisiminti, kad būtent jam, kaip tuo metu buvusiam finansų ministru, tenka politinė atsakomybė dėl 2006-2007 metais neįvesto Lietuvoje euro. Vėliau užklupusią ekonomikos krizę, turėdami eurą, būtume įveikę gerokai lengviau. Tačiau didžiausias Balčyčio trūkumas – jo partiškumas. Balčytis pirmiausia yra ilgametis socialdemokratų partinis veikėjas, kartu vedantis ir partijos sąrašą Europos Parlamento rinkimuose. Anksčiau pretendavęs ir ateityje neatmetantis galimybės tapti LSDP pirmininku Balčytis yra pernelyg priklausomas ir tampriai susietas su tokiais odioziniais, bet įtakingais bendražygiais kaip Birutė Vėsaitė ar Bronius Bradauskas. Todėl jam gali būti pernelyg sunku, prireikus, nuo jų atsiriboti ar stabdyti jų kenksmingas valstybei iniciatyvas.

Taigi renkantis Zuoką, gali netyčia „išrinkti“ Janukonį, o balsuojant už Balčytį, sustiprinti Bradauską. Todėl dar sykį apibendrinus, patikimiausias ir geriausias pasirinkimas dešiniajam – Grybauskaitė.

Jonas Survila, žurnalas Europos Spalvos



Print Friendly