2018 12 10
Trys gegužės 1-osios, viena Lietuva ir Margaret Tečert

Pear BlossomsGegużės mėnuo Lietuvoje prasideda ypatingai. Gegužės 1-ąją minimos trys sukaktys. Galima net sakyti – šventės. Tik tai, kas vienam yra šventė, laisvoje šalyje kitam tėra „šventė“. Kitaip tariant, šventė su kabutėmis.

Nenuoširdi „darbo“ diena

Pirmiausia, nors skamba kiek linksmai ir paradoksaliai, bet turime nedarbo dieną, per kurią minime Tarptautinę DARBO dieną. Ji minima kaip viso pasaulio darbininkų diena, kuri švenčiama pagerbiant XIX-ojo amžiaus pabaigoje Čikagoje sušaudytą darbininkų demonstraciją. Tačiau Lietuvoje ji turi neskanų sovietų okupacijos prieskonį, nes būtent sovietmečiu ji buvo ypač propaguojama, minima pompastiškai, ideologizuotai, su savyje užkoduota ir dvelkiančia solidaria proletariato kova prieš tariamus klasinius priešus. Žiūrint į istorinius kadrus, ypač iš ankstyvojo sovietmečio, iš šiandienos analogijų ji labiausiai primena tą farsą, kuris sklinda iš Šiaurės Korėjos.

Lietuvoje kairieji savo valdymo metu šią šventę vis grąžindavo į šventinių dienų sąrašą, o dešinieji savo valdymo metais ją buvo porą kartų iš jų išbraukę. Pati šventė dabar labiau primena vis tebesitęsiančią anų laikų karikatūrą, kuri šiandieniniams socialdemokratams padeda imituoti „rūpestį paprastu darbo žmogum“. Nors dauguma taip narsiai ir ryžtingai žingsniuojančių pirmose šios šventės demonstracijos eilėse didžiąją savo gyvenimo ir profesinės veiklos dalį praleido šiltoje bei privilegijuotoje nomenklatūrinėje užuovėjoje ir medžioklių būreliuose, o ne prie dulkėtų fabriko staklių. Žmonės tokį nenuoširdumą jaučia ir atpažista, todėl prie tokių renginių jungiasi vangiai.

„Trečias kelias“ – tik apylanka

Absoliučiai daugumai lietuvių, o ypač jaunajai kartai, gegužės 1-oji daug svarbesnė dėl kitos priežasties – prieš devynerius metus Lietuva tą dieną įstojo į Europos Sąjungą (ES). Teigiamas to pasekmes šiandien jaučiame visi – nuo studentų iki ūkininkų ar pensininkų, nuo sostinės iki mažo miestelio. ES – tai ir laisvos kelionės, nebestovint eilėse prie vizų ar po keletą valandų pasienyje, tai ir studentų bei dėstytojų studijų mainų programos, tai ir didesnės išmokos ūkininkams, milijardai papildomų investicijų į miestelių gražinimąsi ir infrastruktūrą. Galiausiai, ir turbūt svarbiausia, ES kartu su NATO yra esminis ir istoriškai unikalus Lietuvos geopolitinis saugumas.

Todėl labai keista matyti pseudo-patriotus, kurie tarsi apsimeta, kad viso to nesupranta ir laisvų valstybių laisvą bendriją bando prilyginti Sovietų Sąjungai, o Briuselį – buvusiam Maskvos diktatui. Juk akivaizdu, kad šiose geografinėse platumose Lietuva negali švaistyti laiko ir ieškoti savo mistinio „trečiojo kelio“. Yra Europos Sąjunga ir yra Eurazijos Sąjunga. „Trečias kelias“ – tėra apylanka į Eurazijos Sąjungą.

Apie tai dažnai įspėja Lietuvos konservatoriai, kuriems gegužės 1-oji taip pat ypatinga diena. Ne tik dėl įstojimo į ES, dėl ko jie visada nuosekliai kovojo, bet ir todėl, kad šiemet gegužės pirmąją minimas Tėvynės sąjungos partijos įkūrimo dvidešimtmetis. Tad nors ši šventė pirmiau yra vidinis bendruomenės reikalas, bet į konservatorių idėjas ir nuostatas verta atkreipti didelį dėmesį, nes ši partija – tai Sąjūdžio veiklos tęsėja Lietuvos politinėje sistemoje. Greta socialdemokratų ji yra viena iš dviejų pagrindinių valstybės politinių jėgų.

Lietuviško konservatizmo šventė

Tiek konservatoriams dirbant vyriausybėje, tiek veikiant opozicijoje jų idėjos formavo valstybės raidos kryptį. Iš pradžių tai buvo Lietuvos politinės nepriklausomybės atkūrimas, vėliau skausmingos, bet būtinos ekonomikos reformos, pereinant į veikimą iš sovietinės plano į rinkos ekonomiką, tuomet integracija į NATO ir ES. Dabar tai – Lietuvos energetinė nepriklausomybė ir stipri, globaliai konkurencinga Lietuvos ekonomika. Šalia visų išvardintų tikslų buvo ir yra ištikimybė tradicinėms krikščioniškoms vertybėms, stipriai šeimai, istoriniam teisingumui, patriotizmui, moralios politikos principams.

Kokie iššūkiai aktualiausi šiandieniam konservatizmui Lietuvoje? Konservatizmas kaip politinis mąstymo būdas išsiskiria tuo, kad pabrėžia savo antiutopiškumą ir antiideologiškumą, neragina į pasaulį žiūrėti schematiškai ir bandyti jį keisti pagal susigalvotas dirbtines schemas, kaip istorijoje nesėkmingai bandė totalitarinės sistemos ar kas būdinga kitoms ideologijoms, kaip pavyzdžiui, socializmui. Konservatizmas ragina puoselėti ir pirmiausia atsižvelgti į tradiciją, nes tradicijoje slypi kartų išmintis ir patirtis, kuri padeda apsisaugoti nuo klaidų. Skirtingose valstybėse ta tradicija yra autentiška ir skirtinga, tad ir konservatizmai skiriasi. Todėl paradoksalu, bet natūralu, kad konservatoriai Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, yra ir turi būti pagrindiniai reformatoriai. Jie siekia atkurti natūralią valstybingumo tradiciją, kuri buvo nutraukta okupacijos, atkurti traumuotos visuomenės moralinį audinį, modernizuoti vis dar atsilikusią ekonomiką.

Šiuolaikinis praktinis konservatizmas Lietuvoje primena tai, kokią politiką vykdė buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer (M. Thatcher): stiprios valstybės, laisvos rinkos ekonomikos, išvaduotos nuo monopolijų ir profsąjungų diktato, laisvos žmonių iniciatyvos, besiremiančios bendruomeniškumu, skatinimas. Britanijai M. Tečer reformos užtikrino spartų gerovės augimą ir valstybės autoriteto susigrąžinimą. Panašu, kad šia gera trajektorija po Andriaus Kubiliaus vyriausybės reformų gali judėti ir Lietuva.

Žurnalas Europos Spalvos

europos-spalvos_logotipas_img

 

 

 

 



Print Friendly