2018 04 23
Vadim Volovoj. Informacinės aplinkos svarba „užšaldytuose“ konfliktuose

informaciniai_karaiInformacija šiuolaikiniame pasaulyje vaidina išskirtinį vaidmenį. Galima net sakyti, kad vis dažniau mes gyvename ne realioje, o žiniasklaidos, socialinių tinklų ir kitų informacinių priemonių sukurtoje tikrovėje. Kadaise pagrindinė kova vyko karo lauke dėl teritorijų ir resursų, šiandien didžiausios batalijos vyksta informacinėje erdvėje dėl žmonių protų, ir tai labai lengva paaiškinti. Laikui bėgant, buvo suvokta, jog prievartinio paklusnumo tradicija yra neefektyvi, norint pelnyti visuomenės simpatijas, kadangi net žiauriausios represijos dažnai nepalaužia laisvo mastymo valios. Todėl reikia padaryti taip, kad žmogus nuoširdžiai patikėtų tuo, kas jam yra sakoma, ar tuo, ką jis daro, ir tai svarbu tiek vidinėje, tiek tarptautinėje arenoje.

Įvaizdis yra viskas

Tarptautiniame kontekste informacinis instrumentas yra ypatingai svarbus, kuriant užsienyje teigiamą valstybės įvaizdį, kuris yra ekonomiškai ir politiškai reikšmingas. Nuo to, kaip tave vertina, dažnai priklauso, ar verta su tavimi turėti reikalų, ar verta tavimi pasitikėti. Pavyzdžiui, subyrėjus autoritarinei Tarybų Sąjungai, kiekvienai buvusiai jos respublikai buvo labai svarbu pademonstruoti, kad ji atsikratė nedemokratinio paveldo, bei įveikti neobjektyvius prietarus, kuriuos atskirais atvejais dar mėgsta įtvirtinti netinkamai apie realią padėtį šalyje informuota (o kartais sąmoningai tendencinga) užsienio žiniasklaida.

Tarptautinis konfliktas yra specifinis atvejis, kalbant apie informacinės aplinkos kūrimą. Jis būna „karštas“ (aktyvi karinė konfrontacija) ir „šaltas“ (vadinamoji „šaltoji taika“). Abiem atvejais informacinis pranašumas turi didžiulę reikšmę. Kaip pavyzdį galima pateikti antrą JAV karinę operaciją prieš Iraką: galiausiai cheminis ginklas jame taip ir nebuvo rastas, bet prieš karą amerikietiška informacinė kampanija (prisiminkime vien JAV Valstybės sekretorių C. Powellą su mėgintuvėliu rankose Jungtinėse Tautose) daug ką įtikino Vašingtono argumentų pagrįstumu. „Šaltojo karo“ metais visu pajėgumu veikė tiek Amerikos, tiek Sovietų Sąjungos propagandinė mašina, kurios tikslas buvo užverbuoti kuo daugiau ideologinių sąjungininkų.

„Užšaldyti“ konfliktai minėtoje „karšto“-„šalto“ konflikto skalėje yra kažkur viduryje: aktyvaus susidūrimo etapas tarsi baigėsi, bet nėra garantijos, kad jis neatsinaujins bet kuriuo metu, – ir informacinio situacijos pateikimo momentas tiek „užšaldytos“, tiek „karštos“ konflikto fazės metu yra vienodai svarbus.

Kaip pavyzdį šiuo atveju galima pateikti Rusijos karą su Gruzija 2008 m. Iš esmės šiandien iki galo taip ir neaišku, kas jį pradėjo. Lygtais, iniciatorė buvo Gruzija, bet neatmestinas Rusijos ar separatistų provokacijų, į kurias Tbilisis negalėjo nesureaguoti, variantas. Kaip ten bebūtų, konflikto pradžioje Vakaruose tendencingai buvo formuojama nuomonė, kad karą pradėjo Kremlius, ir Rusijai teko labai pasistengti, kad „perlaužtų“ šį informacinį diskursą ir įrodytų, jog tokia vienareikšmiška išvada yra klaidinga. Jeigu Maskvai nepavyktų pakeisti negatyvios interpretacinės tendencijos, Vakarų pasaulio akyse ji liktų agresore, kas dar labiau komplikuotų Rusijos santykius su vakarietiška bendruomene.

Tačiau Kremlius vis tik papildomai komplikavo šiuos santykius, pripažindamas Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Dabar jo propaganda bando pagrįsti šio sprendimo, o taip pat šių separatistinių regionų militarizacijos legitimumą. Savo ruožtu Gruzija tarptautinėje arenoje visais įmanomais būdais stengiasi, kad pasaulis nepamirštų jos teritorinės problemos. Taip pat šiame kontekste galime prisiminti Kosovo at(si)skyrimo nuo Serbijos atvejį. Čia jau Vakarai aktyviai dirbo informacinėje plotmėje, kad legitimizuotų savo karinį įsikišimą į konfliktą, o dabar formuoja savo sprendimo pripažinti Kosovo nepriklausomybę pagrįstumo diskursą, nors situacija yra nevienareikšmiška.

Bendrai paėmus, pateikti pavyzdžiai aiškiai parodo, koks svarbus yra palankios informacinės aplinkos kūrimas konflikto metu, ir šiuo atveju dažnai vartojamas „informacinio karo“, kuris gali tęstis ir po karinių veiksmų pabaigos, terminas.

„Užšaldyto“ konflikto sąlygomis aktyvi informacinė veikla reikšminga tuo, kad, aistroms aprimus, gali objektyviai parodyti, kaip viskas prasidėjo, ir padėti užbaigti užsitęsusią konfrontaciją. Tačiau savaime suprantama, kad, jeigu kažkas yra teisus, tai kažkas yra neteisus, ir pastarasis, nenorėdamas prarasti turimų pozicijų ar atgauti prarastas, bandys įrodyti savo „tiesą“, kartu siekiant diskredituoti oponento aiškinimą. Taip dialogas įgauną negatyvų „informacinio karo“ atspalvį, ir pusė, kuri bandė elgtis sąžiningai, matydama, jog dialogo partneris naudodamas nešvarias politines technologijas iškraipo tiesą, ima daryti tą patį.

Skirtingas puses remiančios užsienio valstybės šioje situacijoje stengiasi sustiprinti savo sąjungininko kuriamą diskursą, o neutralūs tarptautinės bendruomenės atstovai ima nepasitikėti abiem konflikto dalyviais. Galiausiai situacija atsiduria aklavietėje.

Tokiu būdu pati savaime išsikristalizuoja išvada, kad, nepaisant pagundos naudoti pažangias „juodas“ informacinio karo technologijas, jeigu tu įsitikinęs savo teisumu, geriau jų atsisakyti, nes melas anksčiau ar vėliau išaiškės. O tada tavimi nusivils svarų balsą turintys partneriai, ko tik ir siekia tavo oponentas (ypač jeigu jo pozicijos „užšaldytame“ konflikte pranašesnės). Todėl efektyvesnė yra sąžiningo informavimo, o ne nesąžiningo įtikinėjimo strategija. Kad ji pasiteisintų, reikalingi keli dalykai.

Kaip sąžiningai laimėti

Pirma, reikia suprasti, nuo ko priklauso galutinis situacijos išsprendimas. Antra, ar tas kažkas – tavo sąjungininkas (jo informuoti nereikia, nes jis ir taip tavo pusėje), oponentas (jo irgi informuoti nereikia, nes beprasmiška) ar neutralią poziciją užimanti valstybė. Pastaruoju atveju svarbu žinoti, kas tai per valstybė. Jeigu tai autoritarinė šalis, informacinis poveikis jos atžvilgiu irgi yra beprasmiškas, nes joje viską sprendžia elitas, kurį labiausiai domina nauda (asmeninė ar, pavyzdžiui, imperinė). Tuomet belieka tik vertybiškai rinktis – įsivelti į „prekybą“ ar ne. Demokratinės šalys taip pat turi interesų, bet dar jos turi pilietinę visuomenę, į kurios balsą įsiklauso. Ji ir gali tapti tiksline informavimo auditorija.

Toliau – priemonės. Pastaruoju metu vis reikšmingesnis tampa internetas ir konkrečiai socialiniai tinklai. Veikti per jį paprasta ir kartu sudėtinga. Interneto vartotojai yra pažengę ir gerai jaučia apgaulę (propagandą). Įdomu, kad paskutiniu metu vis populiaresnis tampa internautų nuomonės formavimas per komentarus, kada suinteresuotos valstybės pasamdyti naujienų „komentatoriai“ kryptingai formuoja jai palankią auditorijos nuomonę. Šis instrumentas yra nevisai demokratiškas, bet jį verta naudoti vien tam, kad oponentas negalėtų be jokio pasipriešinimo skleisti melagingą informaciją (tiesiog atsekti, kas stovi už jos platinimo, labai sunku).

Antra priemonė – televizija, kuri vis dar išlieka pagrindine informavimo priemone pasaulyje dėl lengvesnio prieinamumo ir supratimo. Pavyzdžiui, visi įsivaizduoja CNN galią. Rusija savo ruožtu užsienio žiūrovams specialiai įsteigė kanalą „Russia Today“. Tačiau tokia veikla reikalauja nemažai lėšų ir profesionalių žmogiškųjų resursų. Todėl ne kiekvienas gali sau tai leisti, ir jam lieka konferencijos, forumai, bendri moksliniai projektai ir studijos ir pan. Atskirai verta paminėti diasporos kaip informacijos skleidėjos svarbą.

Pabaigai, kaip praktinį pavyzdį, kuris galėtų pailiustruoti apibrėžtą strategiją, galima trumpai panagrinėti Karabacho konfliktą iš Azerbaidžano pusės. Taigi, daug kas šiame kontekste priklauso nuo Rusijos. Ji nėra Baku sąjungininkė, priešingai – labiau remia Armėniją. Bet nėra ir priešininkė. Tačiau tai autoritarinė šalis, suprantanti tik naudos kalbą ir serganti imperinėmis ambicijomis. Kitaip tariant, Azerbaidžanas, žinoma, gali pabandyti paaukoti dalį savo suvereniteto, kad atgautų Karabachą (įstoti į Eurazijos sąjungą, kaip netiesiogiai bandoma siūlyti Moldovai už Padnestrę), bet a) – garantijų nėra; b) vargu ar verta mokėti tokią kainą.

Tokiu būdu, lieka Vakarų valstybės, kurios, jeigu panorėtų, galėtų padėti (paspausti Rusiją), bet yra pasyvios. Tačiau tai demokratinės šalys. Reiškia, jų poziciją galima bandyti keisti per jų visuomenes visomis aukščiau minėtomis demokratinėmis priemonėmis. Iš esmės Vakarų visuomenės ir turėtų tapti pagrindine Azerbaidžano tiksline auditorija, ypač kalbant apie Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ar Jungtines Valstijas. Kaip minėta, išskirtinai svarbus šiuo atveju yra diasporos faktorius.

Apibendrinant, galima teigti, kad informacija valdo šiuolaikinį pasaulį, todėl valdyti ją gyvybiškai svarbu, ypač konfliktų, taip pat „užšaldytų“ atveju. Pateikti ją galima įvairiai: iškraipant tiesą ir tikintis, kad auditorija patikės, arba sąžiningai, nenaudojant „juodų“ informacinio karo technologijų. Pirmas variantas yra gundantis ir labai populiarus, tačiau ne toks perspektyvus kaip antras, nes šešis kartus pamelavus, septintą tavimi niekas nepatikės, ir nusisuks net draugai. Todėl reikia informuoti, o ne įtikinėti, bet daryti tai visomis įmanomomis demokratinėmis priemonėmis, nuosekliai ir kryptingai. Misija – įmanoma.

Vadim Volovoj



Print Friendly