Valstybės vairavimas be teisių: konstitucija, realybė ir demokratija | Politika.lt

2018 08 14
Valstybės vairavimas be teisių: konstitucija, realybė ir demokratija

tautaJei paklausite, vardan ko buvo renkami parašai referendumams, tikriausiai gausite apypanašių atsakymų. Dėl to, kad Lietuvos teritorija turi priklausyti tik Lietuvos piliečiams. Dėl to, kad dabartinė politinė sistema yra niekam tikusi. Dėl geresnės ateities Lietuvos. Dėl to, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai.

Tautai tai Tautai, bet retas susimąsto, kokia Tauta turima omenyje ir ką tas žodis išvis reiškia Konstitucijos kontekste. Egzistuoja dvi konkuruojančios žodžio tauta reikšmės: 1) etnosas – šią reikšmę Lietuvoje okupacijos metais sovietai bandė įtvirtini vietoj antrosios (kurią nuosekliai šliejo prie nacionalsocializmo ideologijos), turėdami galvoje sau parankią homogenišką bendriją, vieningą kalbos, religijos ir kultūros atžvilgiu. Moksliniuose veikaluose pažymima, kad etnosas neturi suvereniteto. 2) nacija – save apsibrėžia ir suvokia kaip suverenitetą turinčią arba daugumos noru jo pripažinimo siekiančią bendriją. Nacija turi bendrus mitus, bendrą kolektyvinę atmintį, vertybes ir tradicijas, gyvena teritorijoje, su kuria istoriškai tapatinasi, kuria atskirą viešąją kultūrą, laikosi bendros teisės ir papročių. Nacija yra laikoma politine tauta. Taigi Konstitucijoje minima Tauta yra nacija – politinė tauta, nuo kurios neatskiriamas suverenumo puoselėjimas.

Sąvokos politinė tauta reikšmėje glūdi faktas, kad politinės tautos narys turi išmanyti politiką bent tiek, kad galvotų ne apie banalius savo kiemo reikalus, bet visos tautos ir valstybės likimą. Deja, brandžios politinės tautos dalis mūsų populiacijoje yra dar mažytė ir, kaip prasto politinio ugdymo mokyklose pasekmė, menkai auga. Taigi racionalu būtų prieštarauti Kęstučio Girniaus nuomonei (http://www.alfa.lt/straipsnis/15163180/Referendumu.svarba=2013-11-11_07-00/), kad politinė branda geriausiai ateina per praktiką – žymiai svarbiau yra įsisavinti politikos teorinius pagrindus ir dorovės supratimą, nes būtų mažų mažiausiai neatsakinga kepti pyragą, dar neišmokus jo recepto. Kol mūsų visuomenė dar neatsinaujino po sovietinės atomizacijos, kurioje demokratija buvo butaforinė ir išdresavo dalį žmonių žiūrėti tik naudos sau, Lietuva turėtų tenkintis atstovaujamąja demokratija ir reikalauti daugiau laisvių pilietiškumui skleistis savivaldybėse.

Mažvydas Jastramskis, kuriam atsaką ir skyrė K. Girnius, paprastais statistiniais duomenimis kritikuoja tiesioginės demokratijos prielaidas dabartinėje Lietuvoje – juk absoliučią daugumą Seime yra gavę „reformavęsi“ ekskomunistai (817331 balsų, pustrečio referendumo), paprastą daugumą – pirmą kartą rinkimuose dalyvavę populistai, rinkiminę kampaniją statę ant žodžio „ikanomika“ (340035 balsų, vienas referendumas), prezidentu išrinktas atsistatydinimais pagarsėjęs veikėjas (777769 balsai, irgi pustrečio referendumo).

Kertinis profesionalių politikų, net ir kvailiausių, pranašumas prieš eilinius piliečius yra tas, kad politika yra jų darbas. Palyginti siauroje darbinėje aplinkoje svarbiausia informacija apie politinių sprendimų pasekmes norom nenorom parodo, kaip efektyviau tvarkytis su politinėmis problemomis. Atstovaujamoji demokratija į mūsų Parlamentą praleidžia ne vieną pinigų ištroškusį veikėją, bet ji sėkmingiau išlaiko politinę sistemą stabilią.

Daryti prielaidą, kad visos žmonijos problemos gali būti adresuotos įstatyminei mašinerijai, yra tipinė perdėtai technologijoms prielankių arba jomis nusivylusių žmonių klaida. Jei didelė visuomenės dalis yra nepatenkinta, nes neranda darbo, skundžiasi maža perkamąja galia ir baksnoja pirštu į geriau gyvenančias šalis, parašų rinkėjų nuomone, tereikia milžinišką teisinį aparatą suremontuoti taip, kad į vieną galą sukišus referendumų lapelius, viduryje esanti ir nuo gyventojų užgaidų priklausoma Konstitucija juos paverstų į gėrybes, kurios atėjus metui iškristų iš kitoje pusėje esančio gausybės rago.

Bet realybėje slypi daug pavojų, kai teisinis aparatas gali lengvai perkaisti. Juk aukšta referendumų kartelė Konstitucijoje buvo nustatyta ne kažkokių antrakursių teisininkų, bet ekspertų, kurie puikiai suprato tuometinius pavojus, kurie mažai pakito iki šiandien.  Geopolitiniai grobuonys nepraleistų progos daugumoms prie balsadėžių sušvirkšti propagandos, sukeliančios naujas vakarietiškų iškrypėlių visuomenės ar degančio skalūninio vandens haliucinacijas. Atkuriant valstybingumą, svarbiausiu priešu buvo numatoma Rusija, kuri galėtų pasinaudoti palengvintomis ar net sukurti sau palankias sąlygas tam pačiam valstybingumui slopinti referendumais. O surengti tokio masto įvykių diversiją užsienio slaptosioms tarnyboms nebūtų labai sudėtinga.

To pavyzdžiai nėra teoriniai – nežinia, kuo būtų virtusi mūsų teisinė sistema, jei žmonės būtų galėję balsuoti Garliavos įvykiams arba išžagintos ir sudegintos merginos tragedijai dar generuojant stiprias ir šviežias emocijas. Susitvarkyti su sukrėtimais rinkėjams reikia laiko – šiandien vykdomo balsavimo dėl mirties bausmės grąžinimo rezultatai tikrai skirtųsi nuo to balsavimo, kuris vyktų įvykiams dar esant naujienų antraštėse.

Reikia įsikalti į galvą, kad įstatymas yra esminis ginklas pusakliam mechaniniam milžinui (valstybei), kuris saugo mūsų medines sienas nuo barbarų puolančių iš kalnų su lankais ir strėlėmis. Bet jis negali apsaugoti jūsų sienų nuo parazituojančių ir medieną niokojančių vabzdžių. Jis gali apsaugoti jus nuo smūgio į žandikaulį. Bet jis negali apsaugoti jūsų nuo žmonių, už kurių kalbas būtų teisinga tvoti į jų žandikaulius. Jis gali sugauti vyrą, kuris peiliu subadė savo žmonos krutinę. Bet jam nepavyks gaudyti vyro, kuris kasdien nuosekliai žaloja savo žmonos psichiką išgėręs. Sykį per šimtmetį valstybė gali sugauti parlamentarą, kuris ima kyšį iš turtingo verslininko. Bet įstatymas negali paliesti tūkstančių parlamentarų ir lobistų, kurie subtiliai maino viešąjį interesą į skanesnį kąsnį.

Jei įstatymas yra netinkantis realiai situacijai, jis tampa nenaudingas, o reikalaujama iš jo to, ko jis negali daryti. Tai yra tas pats, kaip pusaklis milžinas be rankos ir kojos, kuris sėdi už vairo su sankaba ir galybe svirtelių, norėdamas pavažiuoti kelis metrus šarvuočiu ir taip sugriauti išvietę.

Įstatymas yra kaip anglis, kuria geležis yra lydoma, norint pagaminti plieną, kuris yra politinė kultūra. Atskirai anglis yra bergždžia. Mes ją galime sutrupinti tarp pirštų. Anglis yra reikalinga, norint pagaminti plieno, bet ji nėra esminė jo dalis.

Šiuo atveju, geležis yra tūkstančiai iš praeities į ateitį besiveržiančių prietarų, įpročių ir tradicijų, kurie išlieka mums kasdien aktualūs, nes daugiau ar mažiau jie atliepia į tautiečių prigimtį, poreikius ir lūkesčius. Nenoriu perspausti šio vaizdingo pasažo, nes galiu sudaryti netinkamą įspūdį, esą visos tradicijos yra inertiškos ir vienodos. Priešingai, jos yra panašios į gyvo organizmo skaidulas ir ląsteles, sujungtas viena su kita taip, kad net pameti skaičių ar net nebežinai, kur tiksliai žiūrėti. Liūdna konstatuoti, kad tik politiškai išprususiems žmonėms (šių išskirtinis bruožas yra tas, kad jie dažnai žvalgosi bendrojo gėrio ir naudos ilguoju periodu) pavyksta organiškai ugdytis kartu su savo prietarais, įpročiais ir tradicijomis.

Žmonės be geležies neturi jokios kultūros ir nė menkiausių autentiško politinio mąstymo užuomazgų – tik vargingą ir neautentišką būklę, kurioje viskas sukasi aplink turtus ir banalius užsiėmimus. Masinė kasdienė (primityvioji) politika, masinės pramogos ir masinės banalybės apsireiškia kaip naujienos – tuo dabar laikome kultūrą, nors tai su kultūra bendro teturi tiek pat, kiek pervažiuoto ežiuko kūno dalys turi su gražiu ir nekaltu gyvūnu, kuriam nepasisekė pereiti greitkelio.

Dabartinė Konstitucija ir įstatymai iš vienos pusės yra brėžinys, nustatantis mechaninius santykius tarp valdžios organų, iš kitos pusės – garantija ramiam žmogaus gyvenimui su minimaliomis grėsmėmis. Referendumams parašus renkančiųjų vizija yra visai kitokia. Jie įsitikinę, kad nebūtina turėti nei plieno, nei geležies, o tik vadovautis mechaniškai triumfuojančia skaičių valia. Tai yra Jose Ortega y Gasset’o ir Gustave le Bon’o kritikuota masių visuomenė, kurios nariai, pasodinti greta vairo ir svirtelių, neatsispirtų „padaryti kažką“, neturėdami nei menkiausio supratimo apie ateitį ir pasekmes. Akivaizdu, kad Lietuvoje trumparegiški ir staigūs politiniai pokyčiai galėtų kainuoti daugiau nei Didžioji revoliucija prancūzams. Nykštukinė Lietuva jau buvo dingusi nuo žemėlapio. Negi mums iš tikrųjų reikia nepamatuotai rizikuoti?



Print Friendly