2018 10 19
Viktor Denisenko. Konfliktai posovietinėje erdvėje vis dar rusena

abhazija_imgUžšaldyti konfliktai yra opi problema posovietinėje erdvėje, nes, kol konfliktas neišspręstas, gautinai – visą laiką išlieka grėsmė, kad jis gali vėl įkaisti.

Apie konfliktus

Kai kalbama apie užšaldytus konfliktus posovietinėje erdvėje, pirmiausiai yra minimi keturi karšti taškai buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje – Padniestrė, Kalnų Karabachas, Pietų Osetija ir Abchazija. Aktyvi šių konfliktų stadija sutapo su faktine Sovietų Sąjungos byrėjimo pradžia, o jų šaknys slypi giliau istorijoje.

Paminėtus konfliktus tarpusavyje sieja ne tik vienas istorinis laikotarpis, bet ir separatizmo bei tautinės įtampos aspektai. Šie konfliktai parodė, kad Sovietų Sąjungoje deklaruota „tautų draugystė“ tebuvo tik mitas, kuris sužlugo susilpnėjus centrinei valdžiai.

Pabandykime trumpai apžvelgti šiuos konfliktus:

Nepripažinta Padniestrės Moldovos Respublika (PMR), arba tiesiog Padniestrė, siekia nepriklausomybės nuo Moldovos. Konfliktas prasidėjo 1989 metais, kai Moldovoje atsirado jėgos, siekiančios laisvės, o Padniestrė nusprendė likti su Sovietų Sąjunga. Iš esmės jėgos Padniestrėje negatyviai reagavo į Moldovos nepriklausomybės siekį bei baiminosi jos susijungimo su Rumunija (tuo metu apie tai buvo nemažai kalbama). Padniestrėje išryškėjo separatistinės tendencijos, o politinė krizė galiausiai peraugo į ginkluotą kovą tarp Moldovos pajėgų ir separatistų (plataus masto koviniai veiksmai prasidėjo 1992 metų pavasarį). Konfliktas buvo užšaldytas tais pačiais 1992-ais metais įsikišus Maskvai.

Panaši yra Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktų istorija. Abi šios nepripažintos respublikos siekė atsiskirti nuo Gruzijos. Tai privedė prie ginkluotų susirėmimų, kurie atitinkamai vyko 1991-1992 ir 1992-1993 metais. Ir čia laikinoji taika buvo pasiekta tarpininkaujant Rusijai.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho kilo tarp dviejų buvusių sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano. Jis yra pats ilgiausias iš minėtų konfliktų. Įtampa regione pradėjo augti dar 1987 metais, kai nepasitenkinimą savo padėtimi Azerbaidžane esančiame Kalnų Karabache pradėjo reikšti vietinė armėnų bendruomenė. Vėliau buvo iškelta Kalnų Karabacho susijungimo su Armėnija idėja. Konfliktą lydėjo etninė įtampa. Karštoji konflikto stadija prasidėjo 1990 metais, o ypač aktyvūs kariniai veiksmai – 1991 metų rudenį, paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo mėnesiais. Konfliktas buvo užšaldytas tik 1994 metais. Jo rezultatas – Armėnija šiuo metu kontroliuoja ne tik Kalnų Karabachą (nepripažinta armėnų Kalnų Karabacho respublika), bet yra okupavusi ir dalį kitų aplinkui esančių Azerbaidžano rajonų.

Iš tikrųjų tai yra ne vieninteliai konfliktai, kurie kilo žlungant Sovietų Sąjungai. Čia galima paminėti ir iš esmės 1991 metais prasidėjusį konfliktą Čečėnijoje, kuris 1994 metų pabaigoje virto Pirmuoju Čečėnijos karu, pilietinį karą Tadžikistane 1992 – 1997 metais ir pan.

Rusijos vaidmuo

Galima pastebėti, kad minėtų konfliktų užšaldymo procese aktyvų vaidmenį atliko Rusija. Maskva prisiėmė sau taikdarės poziciją, tačiau šiandien nėra abejonių, kad ši pozicija yra ne visai nuoširdi. Maskva visada žiūrėjo į posovietinę erdvę  kaip į savo tiesioginio intereso teritoriją. Buvusios sovietinės respublikos taip pat noriai priimdavo Rusijos tarpininkavimą, nes ji išliko tam tikrų autoritetu šioje erdvėje, bandė atlikti naujo integracijos centro vaidmenį (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos formatu).

Vėliau paaiškėjo, kad Rusija gali naudoti užšaldytus konfliktus kaip kozirius savo geopolitiniuose žaidimuose. Šalys, kurios kenčia nuo tokių konfliktų, yra labiau pažeidžiamos ir paveikiamos, nei valstybės, kurios tokių problemų išvengė. Iš esmės, manipuliavimas užšaldytais konfliktai leido Rusijai įtvirtinti ir palaikyti savo įtaką posovietinėje erdvėje.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2008 metų karinį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos Pietų Osetijos teritorijoje. Santykiai tarp Rusijos ir Gruzijos paaštrėjo po to, kai 2003 metais po Rožių revoliucijos pastarojoje valstybėje į valdžią atėjo jaunas ir veržlus prezidentas Michailas Saakašvilis, apibrėžęs europinį Gruzijos integracijos vektorių. M. Saakašviliui pavyko grąžinti kito maištingo Gruzijos regiono – Adžarijos – kontrolę bei pradėti reikšmingas demokratines reformas. Gruzija taip pat pabandė išsiveržti iš Rusijos tiesioginės įtakos zonos.

2008 metais Rusijos ir Gruzijos santykiai galutinai subjuro. Maskva pradėjo plataus masto propagandinį karą prieš Gruziją, prasidėjo karinės provokacijos Pietų Osetijos ir Abchazijos regione. Rugpjūčio 8 dieną atsakydama į provokacijas Gruzija pradėjo karinę operacija Pietų Osetijoje. Jos pajėgos be didesnio vargo palaužė vietinių kovotojų pasipriešinimą, tačiau Rusija, pažeidžiama savo pačios įstatymus, pasiuntė į nepripažintą respubliką karinius dalinius, argumentuodama tai būtinybę apsaugoti ten esančius savo piliečius bei tėvynainius (prieš tai Maskva aktyviai dalijo nepripažintų respublikų gyventojams savo pasus).

Rusijos kariuomenė ne tik išstūmė Gruzijos pajėgas iš Pietų Osetijos teritorijos, bet ir žengė toliau. Kariniai veiksmai baigėsi rugpjūčio 12 dieną.  Tarpininkaujant Prancūzijai buvo pasirašytas taikos susitarimas, vadinamas best online casino Medvedevo – Sarcozy planu. Pagal jį turėjo būti nutraukti kariniai veiksmai, o konflikto pusės turėjo grįžti prie ikikonfliktinio status quo. Tačiau Rusija iš esmės neįvykdė savo įsipareigojimų, pažeidė susitarimą ir rugpjūčio 26 d. pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.

Akivaizdu, kad 2008 metais Rusija veikė Pietų Osetijoje kaip konflikto šalis, kas visiškai kertasi su jos bandymais palaikyti taikdarės įvaizdį šiame ir kituose panašiuose konfliktuose.

Ukrainos eilė?

Užšaldytų konfliktų problemą aktualizuoja ir dabartiniai įvykiai Ukrainoje, kur Rusijos vaidmuo irgi yra neabejotinas. Galima numanyti, kad šių metų pavasarį Kryme pirmiausiai siekta realizuoti tą patį scenarijų, kuris buvo išbandytas 2008 metais Gruzijoje. Ukrainos pajėgos buvo provokuojamos pradėti karinius veiksmus. Jos nepasidavė provokacijai, tačiau tai neapsaugojo Krymo nuo aneksijos, kurią Rusija įvykdė labai greitai ir ryžtingai.

Separatizmas Rytų Ukrainoje irgi yra Rusijos projektas. Neatsitiktinai pirmi šioje teritorijoje atsiradusių vadinamųjų „liaudies respublikų“ vadovai buvo tiesiogiai susiję su Rusija ir jos slaptosiomis tarnybomis. Pavyzdžiui, buvęs FST pareigūnas Igoris Strelkovas (tikra pavardė Girkinas) ar Vladimiras Antiufejevas – Padniestrės KGB kūrėjas ir vadovas.

Šiandien Rytų Ukrainoje bandoma sukurti naują užšaldytą konfliktą (Minsko susitarimas ir ypatingas Donbaso statusas yra žingsnis ta linkme), kuris sužlugdytų šios šalies eurointegracinius planus ir neleistų jai pasprukti iš Rusijos įtakos zonos.

Sprendimo perspektyvos

Užšaldytų konfliktų sprendimas yra sunkus uždavinys. Aišku, kad nėra jokios universalios formulės, kuri padėtų pajudėti iš mirties taško. Kiekvieną konfliktą – tiek Padniestrėje, tiek Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, tiek Kalnų Karabache ar dabartinį konfliktą Ukrainoje – reikia spręsti individualiai. Be jokios abejonės, šie konfliktai turėtų būti sprendžiami prie derybų stalo, ieškant nelengvo, bet įmanomo kompromisinio sprendimo. Atsakomybę už šį procesą turėtų prisiimti tarptautinė bendruomenė, tačiau esu įsitikinęs, kad progresas galėtų būti pasiektas tik tuo atveju, jei iš proceso būtų eliminuota Rusija. Bet padaryti tai nebūtų lengva.

Rusija savo noru nepasitrauks. Ji priešinsis tokiam sprendimui, tačiau pašalinti ją iš taikos procesų būtina, nes Maskva jau nebėra neutralus tarpininkas. Ji – tiesiogiai suinteresuotas subjektas. Kiekviename iš minėtų konfliktų ji ne tik palaiko vieną iš pusių, bet ir naudojasi užšaldytais konfliktais kaip įtakos įrankiais. Būtent dėl šios priežasties užšaldytų konfliktų posovietinėje erdvėje sprendimas jau nebe pirmus metus visiškai nejuda iš vietos.

Viktor Denisenko, politologas



Print Friendly