Spotify

Donaldui Trumpui pradėjus eiti pareigas ir daryti reformas bei įvairiai išsidirbinėti, atsirado daug nuomonių. Rusijos nemėgstantys žmonės pasiskaito kelias konspiracines teorijas (kurias paslaugiai skleidžia žiniasklaida, nemėgstanti Trumpo), pažiūri ištraukas iš kasdieniniam šokiravimui ir reitingams skirto Trumpo šou Baltuosiuose rūmuose ir grįžta pasibaisėję. Kasdienė Rusijos agresija Ukrainoje įpratino mus visas problemas vertinti tik trimis kategorijomis: „Naudinga Rusijai / Nenaudinga Rusijai / Dar neaišku, bet matyt bus naudinga Rusijai”. Šias temas paslaugiai atrenka įvairūs aktyvistai, politikai ir kiti žmonės, kurie socialiniame tinkle X dalinasi savo nuomonėmis ir kovoja su oponentais. Tačiau tai yra realybės supaprastinimas. Ir kaip ir visi realybės supaprastinimai, jis netrukus pradeda tarnauti naujų sąmokslo teorijų skleidimui. Geras pavyzdys – menkai pagrįsta sąmokslo teorija apie katalikų NAR sąmokslą ar tiesiog akivaizdžių „feikų” platinimas.

Kita vertus, dalis Donaldo Trumpo rėmėjų jaučiasi pasimetę. Dalis jų tyli, o dalis – apskritai pradeda transliuoti Tuckerio Carlsono amerikiečiams sukurtą Rusijos propagandos versiją arba, dar blogiau, platinti rusiškus naratyvus.

Mano galva ir „trumpistams”, ir Ukrainos rėmėjams reikėtų šiek tiek atsikvėpti. Čia ne futbolas, kur sergame už Liverpulį ar Realą ir esame vieno klubo fanai, tačiau pergalė ar pralaimėjimas nieko nepakeis. Čia ant kortos – mūsų pačių ateitis ir vieta, kur mūsų politikos debatai ir pati politika – labai svarbi. Mano nuomonė apie Trumpą nepakito nuo jo prezidentavimo pradžios – tai labai komplikuotas politikas, kurio idėjos, mintys ir ypač – visas normas griaunantis saviraiškos būdas man atrodo pavojingas ir destruktyvus. Ir tiesiog – nemalonus. Jo nekenčia pusė amerikiečių, bet net ir jo paties rėmėjai, MAGA koalicijos, kurią Trumpas pradėjo, bet kuri per paskutinius keturis metus įgavo nepriklausomą turinį ir formą, nėra juo labai visur patenkinti.

Kita vertus, jis tuo pat metu – labai amerikietiškas tipažas. Ne iš tos gerosios, nudailintos, propagandinės Amerikos – labiau iš tos folklorinės, apie kurią rašė dar XX a. rašytojai: keistos, patrauklios ir labai konkurencingos šalies, kur visi atvažiavo būti laisvi, garbina dolerį ir yra labai nesaugūs. Europiečiai rašytojai ja baisisi ir žavisi jau kelis amžius. Mes, kaip sąjungininkai ir Europos Sąjungos nariai, buvome apsaugoti nuo to gaivalingo konkurencingumo ir interesų gynimo bet kuria kaina, tačiau JAV politika – net ir pastaraisiais metais – Lotynų Amerikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose visada buvo kur kas aštresnė ir savanaudiškesnė, kur kas labiau, negu norėtųsi tai pripažinti.

Donaldas Trumpas – labai amerikietiškas tipažas.

Gerą atmintį turintis žurnalistas Sigitas Babilius neseniai priminė tuos laikus ir Lietuvoje. Tai – Williams istorija. Praėjus geram laikui galima kalbėti, kaip viskas ten buvo gana atvirai: mainais į tuo metu gana miglotas saugumo garantijas, Vytautas Landsbergis priėmė sprendimą atiduoti tuomet vienos didžiausių Lietuvos įmonių „Mažeikių naftos” akcijas nedidelei „Enrono” šešėlyje suklestėjusiai naftos kompanijai „Williams” iš Amerikos, tuo sukeldamas didžiulę politinę krizę ir pasmerkdamas konservatorius ilgiems metams opozicijoje. Su ekonomika tai turėjo labai nedaug ką bendra, užtat turėjo daug ką bendra su JAV ambasada ir menkai paslėptu politiniu spaudimu. Savo kalbose tuomet Vytautas Landsbergis skambėjo kiek panašiai, kaip dabar kalba Ukrainos prezidentas Zelenskis: „Amerikiečiams reikia duoti pagrindą, interesą mus ginti.”

Tačiau kokia tuo metu buvo alternatyva? Panašiai, kaip dabar Ukrainoje, jokios. Kapitalizmo priešaušryje su Rusija suintegruotas kompanijas privatizavę vietos verslininkai greitai prasigyveno ir ryšių su Rusija nenutraukė. Geriausiu atveju tai buvo valstybiškas Lietuvos pramonininkų lyderis Bronislovas Lubys, blogiausiu atveju, tai buvo „Dujotekanos” ar „Itera Lietuva” verslininkai, importavę rusiškas dujas ir turėję pakankamai didelę įtaką Lietuvos politikai.

Taip, vėliau į valdžią JAV atėję mesianistai neokonai Lietuvą greitai įtraukė į gėrio rėmėjų gretas – tapome NATO nariais ir per tą laiką Lietuvos politikoje išsivystė užsienio politikos idealistų karta. George’as W Bushas mums buvo puikus prezidentas – pasaulyje galėjome kalbėti drąsiai, už mūsų buvo NATO karinė galia bei Europos Sąjungos ekonominė įtaka. Tačiau vėjas vėl pasikeitė – sugrįžo „Williams” laikai. Zelenskio pasiūlytas ir Trumpo visiškai perrašytas retųjų metalų pasiūlymas – panašus – jokių saugumo garantijų, tačiau duodantis „Dėdei Seimui” gerą pagrindą turėti interesų Ukrainoje.

Donaldo Trumpo suburta koalicija užduoda klausimus, kurie ir man atrodo neteisingi, amoralūs ir kvaili (tarkim keistas tikėjimas, kad „Atvirkščias Kisindžeris” – manymas, kad kažkaip galima Rusiją atitraukti nuo Kinijos įtakos – gali suveikti). Tačiau jie turi teisę juos užduoti. Tarkim, “Putinas Ukrainą užpuolė ne dėl jos noro prisijungti prie Amerikos,” – sako jie, – „jis užpuolė dėl noro prisijungti prie Europos Sąjungos, bloko, kuriame gyvenimo kokybė yra labai aukšta, o socialinės išmokos gerokai viršija tas išmokas, kurias gauna amerikiečiai. Ir tai darė naudodamasi JAV gynybos skydu, prekiaudami su Rusija ir su Kinija.” „O kodėl nereikėtų parodyti, – klausia amerikiečiai, – pasipūtusiems europiečiams jų vietos?”

Arba vidaus politikoje – taip, migrantai nebūtinai yra toks jau neapsakomas gėris ir rinkėjai turi teisę (kaip ir šią savaitę nutiko Vokietijoje) pasakyti, kad šalyje nėra vietos, darbo ir pašalpų visiems norintiems į ją bet kuria kaina patekti.

Migrantai nebūtinai yra toks jau neapsakomas gėris.

Aš visiškai suprantu JAV demokratų politikus ir rėmėjus – vyksta kova dėl ateities, jiems reikia atakuoti Trumpą, parodyti, kad reformos beprasmiškos, ir per vidurio kadencijos rinkimus atsiimti Kongreso ir Senato kontrolę. Ir jie atakuoja ir atakuos Trumpą nesirinkdami jėgų. Daug kur galima jiems pritarti ir mane tikrai džiugina po truputį vidinėje kovoje įklimpstantis, kvailystes rašantis Elonas Muskas, taip pat augantis nesugebėjimas sutvarkyti ekonomikos problemų, kurios neabejotinai aštrės artimiausiu metu, infliacijai nesiruošiant trauktis iš Amerikos. Bet Mančesterio pergalė prieš Liverpulį nėra mano tikslas. Net tada, kai kyla grėsmių mūsų pačių saugumui.

Jonas Stewartas, vienas gerbiamiausių JAV komikų ir politinių komentatorių, yra įsitikinęs demokratas, bet ir labai sąžiningas žmogus, traukiantis per dantį ir oponentus, ir savo remiamą partiją. Jis nuožmiai šaipėsi iš dabartinių valdančiųjų lyderių bandymų stabdyti Trumpo mėginimus vienu ypu perimti valdžią ir ragina naudotis visomis teisinėmis priemonėmis, kovojant su Donaldu Trumpu.

Tačiau praėjusią savaitę savo laidoje jis kalbėjo šiek tiek kitaip: kad politinę demokratų taktiką (pas mus labai populiarią) lyginti Trumpą su Hitleriu ir vadinti dabar vykdomą Musko reformą fašizmu yra neteisinga. Pasak jo, respublikonai laimėjo, ir bando savo pergale pasinaudoti visais įmanomais – tačiau legaliais būdais. Jie ieško spragų įstatymuose, leidžia naujus įstatymus, bando rasti būdą, kaip atleisti įtariamus demokratų rėmėjus iš svarbių pozicijų ir siekdami juos atleisti šantažuoja ir juos viešai spaudžia. Nors veiksmų mastas ir pribloškia, tai nėra kažkas naujo. Ir tai – ne fašizmas. Kai kuriais tokiais veiksmais naudojosi ir Joe Bidenas, ir prieš jį dar anksčiau buvusi Baracko Obamos administracija, kai kuriuos panašius veiksmus inovavo Busho administracija.”

Kai ateis tikras fašizmas, – sako Jonas Stewartas, – tada niekas gali nepatikėti.  Manau, mums šitas šaltas dušas – nevertinti visko apokaliptinėmis kategorijomis – irgi praverstų. Gali mylėti ar nemylėti, ar, mano atžvilgiu, nemėgti Trumpo, bet mes turime pirmiausia žiūrėti savų interesų ir turėti šiek tiek sveiko proto.

Galima mylėti ar nemėgti Trumpo, bet turime žiūrėti savų interesų ir turėti sveiko proto.

Taip, Donaldas Trumpas apšaukė Volodymyrą Zelenskį diktatorium, ir tai yra baisiai bjauri ir neteisinga politika, tačiau taip dabartinė JAV prezidento aplinka bendrauja. Jo aplinkoje, artimiausioje aplinkoje yra žmonių, kuriuos Trumpas yra išvadinęs labai negražiai – ko vertas vien tik užsienio reikalų sekretorius Marco Rubio, kurį Donaldas Trumpas per rinkimų kampaniją pavadino, su aiškia seksualine konotacija, Little Marco – Mažuoju Marco. Marco Rubio jam, savo ruožtu, atsakė taip pat išvadindamas Trumpą turint mažas rankas. Taip pat su aiškia seksualine konotacija. Tuckeris Carlsonas paviešintose žinutėse išvadino Trumpą visišku idiotu. Ir Elonas Muskas yra prirašęs visokiausių Trumpo kritikų. O viceprezidentas JD Vance’as savo politinės karjeros pradžioje apskritai Trumpą yra išvadinęs nei daug nei mažai – tiesiog Amerikos Hitleriu. Tokia politika gali nepatikti – ir man ji nepatinka – bet dabar ji yra tokia.

Bet nepaisant viso X komentatorių lygio revanšizmo, dabar siautėjančio Amerikoje, beveik roko žvaigždei būdingo Trumpo noro šokiruoti, jo nemalonaus pataikavimo savo radikaliai ir kartais rusų propagandos paveiktai bazei – fundamentalus JAV naujosios valdančios koalicijos tikslas nėra sugriauti pasaulio tvarką ir, juo labiau, sugriauti ekonomiką. Donaldą Trumpą dosniai parėmę Wall Street verslininkai neturi tikslo sunaikinti ar pakenkti Europai, kur yra daug jų investicijų. Nors technologijų verslininkai ir pyksta ant Europos Sąjungos dėl noro juos reguliuoti ir pomėgio pritaikyti baudas su JAV konkuruojančioms įmonėms, tačiau joks Tuckeris Carlsonas neprivers respublikonų kongresmeno ir veterano Dano Crenshawo – kaip ir dallies kitų veteranų – pamilti Putiną.

Trumpo šou tęsiasi, tai rizikingas ir nemalonus stebėti žaidimas. Tačiau jo ribas nubrėžia ne kažkoks buvimas Rusijos agentu arba Hitleriu, arba noras įvesti fašizmą, kuris Amerikoje sunkiai įsivedamas dėl federalinės valstybės santvarkos. Kaip ir visame pasaulyje, pirmiausia jį nubrėžia rinkėjų valia ir rinkėjų valios pildymas. Amerikos pasirinkimas šiuo metu yra toks, kokį atspindi Donaldas Trumpas. Turime tai suprasti ir pripažinti. Ir atitinkamai elgtis.