Spotify

Reaguodamas į Donaldo Trumpo prekybos viražus, Pekinas siekia pristatyti save kaip globalizacijos, atsakingos ir nuspėjamos tarptautinės partnerystės čempioną. Įkaitusių transatlantinių santykių kontekste tai gali skambėti įtikinamiau, nei anksčiau. Juolab, kad Europai teks ieškoti būdų suvaldyti amerikiečių sprendimų kaštus.

Pekinas, žinoma, turi savų interesų. 145 proc. muitų tarifas, įvestas Jungtinių Valstijų, turės reikšmingą efektą. Prognozuojama, kad, jei nebus pokyčių, Kinijos ekonomika gali netekti iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Nors eksporto į Jungtines Valstijas dalis pastaraisiais metais nuosekliai mažėjo, kinų priklausomybė tebėra didelė.

Tad tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos de facto prasidėjo prekybinis karas. Bet europiečiams jis kelia dviprasmiškus jausmus. Būtų natūralu palaikyti sąjungininką, kuris užtikrina Senojo žemyno saugumą. Kita vertus, Europos Sąjunga neslepia nusivylimo, kad pati Trumpo administracija ir sąjungininkus, ir priešininkus vertina vienodai. Tarifai, spaudimas dėl Grenlandijos, abejonės kolektyvinio saugumo garantijomis sumenkino pasitikėjimą.

Tarp JAV ir Kinijos de facto prasidėjo prekybinis karas.

Kinija irgi turi ką pasiūlyti. Tai nebėra vien žemos pridėtinės vertės prekių gamykla. Ji pirmauja net penkiose iš trylikos svarbiausių aukštųjų technologijų. Tarp jų – saulės modulių ir bepiločių orlaivių gamyba, elektromobiliai, modernios ličio baterijos. Šis technologinis proveržis ne tik keičia Kinijos įvaizdį, bet ir jos strategiją. Su europiečiais bandoma kalbėtis švelniau – ir akcentuoti, kad abipusiai naudingi santykiai dar pagerėtų, jei Europa mažiau priklausytų nuo Jungtinių Valstijų.

Visgi politinės turbulencijos neturi sukurti iliuzijos, kad Europa atsidūrė pasirinkime tarp lygiaverčių alternatyvų – Amerikos ir Kinijos. Ir ne tik dėl NATO, akivaizdžios Pekino paramos Rusijos vykdomai agresijai ar pamatinių vertybinių skirčių. Ekonominiai pjūviai irgi problematiški.

Kinija susiduria su iššūkiais. Augimo tempai pastaraisiais metais balansuoja ties 5 proc. BVP riba – kur kas lėčiau, nei anksčiau. Ir tai – dar iki tarifų.

Pekinas desperatiškai ieško būdų kaip tai kompensuoti. Vienas tokių – užtvindyti kitas rinkas. Europai ir kitiems gresia kiniškų prekių „cunamis“. Tai iš dalies užprogramuota, mat Kinija pagamina kur kas daugiau, nei suvartoja pati. Tad perteklinė produkcija turės būti realizuota. Kadangi patys kinai tebėra linkę taupyti ir vartoti mažiau, nei vakariečiai, vienintelė išeitis eksportas.

Europai gresia kiniškų prekių „cunamis“.

Dar viena problema – nesąžiningos prekybos praktikos. Kinijos valstybinė parama įmonėms ir dempingas apsunkina Vakarų kompanijų konkurencijos galimybes. Pavyzdžiui, kinų elektromobiliai 20-30 proc. pigesni, nei pagaminti Europoje – ir dėl technologinio proveržio, ir minėtų praktikų. Tad nuolankus atsivėrimas Kinijai – sunkiai įsivaizduojamas.

Trumpo administracija pabrėžia, kad esminis tarifų siekis – keisti santykių su Kinija dinamiką. Rezultatai galėtų būti efektyvesni, jei tai būtų daroma koordinuojantis su sąjungininkais. Bet pastaruosius gąsdina amerikiečių nenoras ieškoti sąlyčio taškų su sąjungininkais bei nenuspėjamumas. Tik tai neturi sukurti nepagrįstų vilčių, kad išeitis – Kinija.