Spotify

Kol kas spėjimai apie Lietuvos orbanizaciją, kuri galimai prasideda nuo prezidentūros, yra tolokai nuo realybės.

Dangus pas mus negriūva – prezidentas neturi savo partijos, nerodo intencijos ir sunkiai galėtų užvaldyti teismus. Žiniasklaida jam lyg ir nepataikauja. Žiūrint į bendras vertybes, ne tik konservatyvumą, susidaro įspūdis, kad Nausėda yra demokratas. Neįsivaizduočiau jo kalbančio apie trečią iš eilės kadenciją.

Bet tai nereiškia, kad nominacija nekelia abejonių. Tikrai kelia. Kartu ji gali šį tą parodyti apie prezidento instituciją Lietuvoje.

Kol kas spėjimai apie Lietuvos orbanizaciją yra tolokai nuo realybės.

Valstybės kontrolierių skiria Seimas pagal prezidento teikimą. Taigi, paskyrime dalyvauja abi institucijos. Prezidentas turi nominacijos iniciatyvą, bet už ją turi balsuoti parlamento dauguma. Konstitucinė procedūra, kaip ir kitų aukštų valstybės pareigūnų atveju, atspindi valdžių pusiausvyros principą – kad nei viena institucija nepaskirtų savų. 

Ir čia turime akivaizdų klausimą – ar pusiausvyros principas nėra pažeidžiamas? Prezidentas juk teikia savo patarėją.

To, kad prezidentas nominuoja savo politinės aplinkos žmogų, neneigia ir skambinantys pavojaus varpais, ir juos kritikuojantys. Tik pastarieji sako, kad visi taip daro. Ir rodo į kitą pavyzdį – kaip praėjusios kadencijos Seimas į Konstitucinio teismo teisėjus paskyrė Stasį Šedbarą. Konservatorių parlamentarą ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką.

Kad ir kaip gintųsi konservatoriai, principas labai panašus. Į politiškai neutralią ir demokratiją saugančią instituciją yra skiriamas žmogus, kuris užima svarbias pareigas politiškai šališkoje institucijoje.

Tiesa, tikriausiai visgi reikėtų lyginti valstybės kontrolierius – ir su konservatoriais čia palyginti neišeis. Ši nominacija peršoko jų kadenciją. Dabartinis kontrolierius paskirtas dar prie Sauliaus Skvernelio vyriausybės.

Man nepavyko rasti atvejo, kad anksčiau prezidentas į šį postą būtų teikęs žmogų tiesiai iš prezidentūros. Bet tam tikrų politinių jungčių – tiesa, jau po pačios kontrolieriaus kadencijos – būta. Dalios Grybauskaitės nominuotas Arūnas Dulkys baigęs darbą tais pačiais metais tapo Ingridos Šimonytės vyriausybės ministru. Rasa Budbergytė, paskirta premjeraujant Algirdui M. Brazauskui, vėliau karjerą tęsė pas socialdemokratus.

Kita vertus, žiūrint pagal kilmę, pastaruoju metu kontrolieriais visgi įprastai tapdavo neutralūs asmenys, be aiškesnių ryšių su politinėmis stovyklomis. Paskyrimai buvo panašūs į kompromisus tarp Seimo ir prezidento. Abi institucijos taip kontroliuoja viena kitą ir kartu parenka esminį valstybės auditui postą. 

Segalovičienės kandidatūra atrodo ne kaip kompromisas, tai arti vienašališkos prezidento nominacijos. Kita vertus, prielaida, kad ji dirbs pagal Nausėdos nurodymus, negali būti priimama be įrodymų. Neturime atmesti hipotezės, kad prezidentas tiesiog teikia žmogų, kuriuo pasitiki ir kurio kompetencija neabejoja.

Segalovičienės kandidatūra – arti vienašališkos prezidento nominacijos.

Žinoma, tokių žmonių galima rasti ir ne prezidentūroje – pavyzdžiui, toje pačioje Valstybės kontrolėje.

Visgi, jeigu renkantis tarp dviejų negerovių – Seimui ar prezidentui palankus kontrolierius – neabejotinai geriau yra antras variantas. Sudarant ir priimant valstybės biudžetą, skirstant išlaidas prezidentas neturi aiškių konstitucinių įgaliojimų. Atitinkamai ir dabartinis variantas labiau veiks pusiausvyros naudai.

Ar pavyks paskirti?

Tikimybė didelė. Seime yra patvirtinami daugiau nei 90 proc. visų prezidentų dekretų, kuriais teikiami arba skiriami aukšti valstybės pareigūnai. Išimtys iš taisyklės nutinka tada, kai tarp prezidento ir Seimo vyksta rimtas konfliktas. Vienintelis prezidentas, kurio dekretai dėl valstybės kontrolieriaus nepavyko, buvo Valdas Adamkus, dar 1999 m. Tai atsitiko dėl pašlijusių santykių su konservatorių premjero vyriausybe.

Labai retais atvejais pasitaiko, kad kandidato asmeninės savybės – ar biografija, ar nevykęs prisistatymas Seime – pakiša koją.

Visi ženklai rodo, kad prezidento patarėjos nominacijai kelias atviras. Iš Seimo daugumos lyderių nebuvo jokių nustebusių reakcijų, tik iš opozicijos. Tas patvirtina, kad su valdančiaisiais jau yra neformaliai suderinta.

Aišku, 100 proc. niekada nebūna. Palikime tikimybę, kad vieša reakcija gali sukelti abejonių kai kuriems Seimo nariams. Be konservatorių, su kuriais Nausėda nederino, paramos gal ir gali nutikti netikėtumas. 

Visgi prezidentas atrodo užtikrintas. Kontrolėje.

Jeigu teikimų atmetimai įvyksta konfliktų tarp prezidento ir Seimo metu, logiškai mąstant, prezidento preferencijai yra nusileidžiama atvirkštinėje situacijoje: kai santykiai labai geri. Arba kai prezidentas yra laikomas galingu ir reikalingu.

Arba visi viename.

Su gerais santykiais ir pagarba ateina ir didelė atsakomybė. Būtų liūdna, jeigu šis valstybės kontrolieriaus paskyrimas reikštų, kad prezidentas pradės labiau toleruoti valdančiosios daugumos klaidas ir nusižengimus moralei. Pavyzdžiui, norėtųsi griežtesnio jo žodžio dėl politiko, kuris galimai slėpė mokesčius, bet vis dar dirba Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Norėtųsi, kad paskyrimas nereikštų ciniškų mainų. 

Tai, kad buvai prezidento patarėjas, nereiškia, kad blogai dirbsi valstybei. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio veiklą gerbia ir įvairios politinės stovyklos, ir tarptautinės politikos ekspertai.  

Bet gero žmogaus iš prezidentūros gero darbo galimybė už laisvą tam tikrų koalicijos partnerių dergimąsi iš valstybės – tokia mainų kaina būtų per didelė. Tikėkimės, kad Nausėda už valstybės kontrolės instituciją neatiduoda situacijos valstybėje kontrolės. Į rankas, kurių patikimumas yra abejotinas.